Keturkojis Budos sargybinis

Keturkojis Budos sargybinis

Liūtas, Chrizantema, Budos palydovas – tai tik keli iš daugybės vardų, prigijusių nedideliems išdidžios laikysenos šviesiaplaukiams ši cu (Shih Tzu – kinų k.) veislės šunims. Vienas toks, vardu Markas, gyvena Kauno pakraštyje, maloniai stebindamas pažįstamus ir nepažįstamus žmones draugiškumu, žaismingumu ir mokėjimu vertinti jam suteiktą laisvę.

Veislė įregistruota neseniai

Anot kinologės, tarptautinės kategorijos teisėjos Živilės Povilaitienės, manoma, kad panašūs į ši cu šuneliai pasirodė daugiau kaip prieš 3 tūkst. metų Tibeto vienuolynuose. Iš ten jie pateko į Kinijos imperatorių rūmus, kur buvo itin vertinami dėl liūtiškos išvaizdos, karališkos chrizantemos ant galvos ir išdidžios laikysenos.

Garsus italų keliautojas Marco Polo XIII a. pabaigoje rašė, kad ši cu – tai liūtiškos išvaizdos mažaūgiai šuneliai, Rytuose laikomi šventais: buvo tikima, kad Budą supa būtent šie maži keturkojai sargybiniai, kilus pavojui tampantys labai aršūs.

Pirmieji šios veislės šunys Europą (Didžiąją Britaniją) pasiekė tik XIX a. pabaigoje, o Nepriklausomą Lietuvą – XXI a. išvakarėse. Tarptautinė kinologų federacija (FCI) ši cu veislę įregistravo palyginti neseniai – beveik prieš 40 metų.

Pavergė draugų ir kaimynų širdis

Kai mažasis Markas pirmą kartą prieš septynerius metus iš automobilio išlipo Kauno pakraštyje, iškart pasijuto savas – jo šeimininkės Aldonos kaimynai vienas po kito glostė neregėtos išvaizdos ir neįprastai draugišką šunelį, apaugusį žemę siekiančiais tarsi šilkiniais šviesiais plaukais, žvelgiantį tiesiai į žmones gražiomis didelėmis tamsiomis akimis, kurias įrėmina ilgos riestos blakstienos.

Anuomet 12 tūkst. litų kainavęs mažas šunelis, kurį dėl kainos ir kasdienės kailio priežiūros ryžosi turėti vos keli Lietuvos gyventojai, pasisukiojęs dulkėtame asfaltuotame kieme, nėrė į vešlaus daržo tankmę, tarsi niekindamas savo ypatingą kilmę (jo tėvai – tituluota ši cu porelė iš Lenkijos). Markas buvo toks gražus ir išdykęs, kad iškart pavergė Aldonos, jos draugų, kaimynų širdis. Šunelis augo labai draugiškas – vizgindamas plaukuotą, užriestą uodegą, kiekvieną sutikdavo kieme ir palydėdavo iki buto ar net užeidavo į svečius, jei buvo kviečiamas.

Šis kilmingas šuo nuo mažens jautė savo vertę. Pavyzdžiui, jei ilgais žiemos ar rudens vakarais jo šeimininkė užsiėmusi savo darbais, Markas niekada įkyriai nekaulija dėmesio – pats susiranda užsiėmimą: atsitempia į kambario vidurį savo žaislus ir žaidžia. Beje, jo žaidimus dažniausiai lydi juokas, nes mėgstamiausias Marko žaislas –

nuo prisilietimo kikenantis juokdarys. Tad visi kaimynai žino – jei Aldonos bute kažkas ilgai krizena, vadinasi, žaidžia vienišas Markas.

Bebaimis sargas

Mažasis Markas kaukia, kai šeimininkė išvažiuoja į darbą. Verkia šuniškai jis neilgai – kol nutyla tolstančio Aldonos automobilio variklis. Kaukia šuo ir tuomet, kai išgirsta šeimininkę sugrįžtant. Tačiau tada jo balsas skamba džiaugsmingai. Mat žino, kad netrukus galės sprukti laukan. Beje, jis būtinai išsineša į kiemą kokį nors menkniekį ar ne vietoje paliktą daiktą: pirštinę, šlepetę, nosinę, šaliką. Tad šeimininkei ne kartą teko ieškoti savo kojinių, šlepečių prie namo, darže ar jo guolyje.

Markas labai mėgsta pamiegoti. Kai ateina laikas numigti, niekas negali pakeisti tokio jo sumanymo – guls, kur stovi, ir tučtuojau užmigs. Beje, didžiausia laimė yra atsigulti su šeimininke į lovą. Žinoma, tai labai retai pasiseka. Tokiu atveju Markas tiesiog alpsta iš laimės, tačiau, būdamas džentelmenas, niekada neprišlapina į lovą.

Markas – bebaimis sargas. Jei prie šeimininkės daržo tvoros pasirodo už jos gyvenantys vilkšuniai, Markas puola juos be atodairos. Šie tik karpo ausimis, nesuprasdami, kaip gali toks mažylis rodyti jiems dantis. Kad ir koks drąsus būtų Markas, vaikų jis vengia. Matyt, jam įkyrėjusios jų glamonės.

Išleistas rytais pabėgioti, šuo grįžta po pusvalandžio visas purvinas. Tad šeimininkei tenka du kartus per dieną – rytą ir vakarą maudyti Marką. Tiesa, šuo ir pats mėgsta švarą. Po kiekvienų vaišių valosi ilgais plaukais ir ūsais apaugusį snukį, trindamas jį į kilimą.

Prarado chrizantemą

Markas kartais nuvežamas pas šeimininkės dukrą, kurios namuose gyvena katė Daša. Tuomet šunelis tirpsta iš laimės matydamas katę ir leidžiasi jos skriaudžiamas.

Prabėgo jau septyneri Marko gyvenimo metai, tačiau jis iki šiol neatsisakė įpročių, tebėra toks pat judrus, budrus, labai vertinantis laisvę šuo. Tad sunkiausia yra prisišaukti jį iš kiemo namo. Tačiau šeimininkė žino, kaip tai padaryti. Kadangi šuo yra smaguris ir mėgsta keliauti, tuoj pat atsiranda prie Aldonos kojų, kai pamato jos rankoje kokį nors kąsnelį ar antkaklį su pavadžiu.

Ši cu veislės šunys išsiskiria ne tik ypatinga savigarba, nuovokumu, bet ir nepaprastu kailiu. Jis gali būti įvairių spalvų, tačiau, anot Ž.Povilaitienės, labiausiai vertinami tamsiaplaukiai ši cu su baltyme ant kaktos ir uodegos. Tą baltą dėmę kinologai vadina chrizantema. Markas tokios baltymės dabar neturi, nes jo plaukai yra trumpi. Šuns šeimininkei nusibodo kasdien prižiūrėti jo kailį, rišti kaspinėlį į plaukus, kad šie nekristų į akis. Užtat kaimo, kuriame gyvena Markas, šunys jau nebelaiko jo gražuole kalyte, prie kurios net nežinodavo iš kurios pusės prieiti – taip vešliai buvo apaugęs plaukais visų mylimas šunelis.

Beje, jo žavesiui neatsispyrė kelios ši cu kalytės. Tad Markas, kažkada buvęs vos ne vienintelis ši cu Lietuvoje, dabar jau turi ne vieną savo palikuonį.