J. Daubaraitė: mano misija – parodyti naują senų daiktų perspektyvą

31 metų augalų parduotuvės konsultantė Jolanta Daubaraitė laisvalaikiu tampa visų galų meistre. Merginą domina viskas – nuo fotografijos, rankdarbių, popieriaus ir rašalo gamybos iki drabužių, baldų dekoravimo, siuvimo, mozaikos klijavimo.

Kūrybines dirbtuves ji įsirengė tiesiog savo namų, esančių Vilniaus rajone, palėpėje. Tvaraus gyvenimo būdą propaguojanti kūrybininkė teigia, kad beveik visi daiktai čia išmaniai perdirbti ir jau gyvena antrą gyvenimą.

– Turite gražų kūrybinį slapyvardį – Akimirkų Gaudyklės Jolanta, kuriuo pasirašote savo interneto svetainėje, kviesdama žmones leistis į atradimų kupiną kūrybinę kelionę po kasdienybę. Ar tas akimirkas gaudote iš savo namų palėpės?

– Gražių akimirkų būna visur. Slapyvardis? Jis atsirado gal prieš penkerius metus, kai intensyviau pradėjau fotografuoti. Norėjau turėti vietą socialinėje erdvėje, kur galėčiau tomis nuotraukomis dalytis. Pamenu, važiuodavau į darbą autobusu ir pro langą stebėdavau bėgančius vaizdus, akimirkas. Tuo metu gaminau ir sapnų gaudykles. Gal dėl to, prireikus pavadinimo feisbuko paskyrai, viską suplakiau į vieną krūvą ir pavirtau... Akimirkų Gaudyklės Jolanta.

– Ne tik gaudote įkvepiančias akimirkas akimis, fotoaparatu, bet darote ir daug kitų nuostabių dalykų, kuriems dažnai žmonės neturi nei noro, nei laiko. Jūs suteikiate daiktams antrą šansą – ar to kur nors kas nors moko?

– Esu baigusi lietuvių filologiją, bet gyvenime ragavusi visokių darbų. Šiuo metu esu vienos augalų parduotuvės konsultantė. Fotografija ir kitos mano veiklos – daugiau malonūs hobiai, kartais peraugantys į didesnius darbus, užsakymus, projektus. Jau metus užsiimu perdirbto popieriaus gamyba – t.y. gaminu rankų darbo popierių, kurį naudoju savo atvirukams. Prieš Kalėdas iš vatos dariau kalėdinius žaisliukus-grybukus: musmires, voveraites, baravykus ir kt. Buvo labai smagu. Turiu nedidelę elektroninę parduotuvėlę, kur prekiauju savo rankdarbiais.

Daugėja žmonių, norinčių kažką susikurti savo rankomis. Juk kiauras dienas esame priaugę prie vairo, kompiuterio ekrano ar telefono, o mūsų rankos – taip ir neįdarbintos.

– Gal galėtumėte surengti ekskursiją po savo namų palėpę – sakėte, kad ten beveik nėra naujų, neperdirbtų daiktų?

– Jokių naujų baldų pas mane tikrai nerasite: visi gyvena jau po kelintą gyvenimą. Vieninteliai nauji dalykai yra iš technikos srities – t.y. siuvimo mašina, sintezatorius, gitara. Net ir fotoaparatą esu pirkusi iš antrų rankų. Ant palangių auga gėlės, susodintos į puodelius nuo senų servizų, arba į senus, tik naujai išdažytus vazonėlius. Nerasite nė vieno tokio paties. Bet man dar smagiau, kad jie tokie skirtingi.

– Ar jus visada domino tvarus gyvenimo būdas?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad visada. Paauglystėje rūpėjo kiti dalykai. Bet būdavo labai įdomu lankytis pas vyresnio amžiaus žmones, kurie gyveno namuose, turinčiuose istoriją. Nauji, švytintys, išblizginti būstai, baldai manęs niekada nedomino, nes iš jų nesklisdavo ta ypatinga namų dvasia, šeimininkų energija. Kai mano prosenelė iškeliavo anapilin, paveldėjau kai kuriuos jos baldus – stalą, kėdes. Juos restauravau, atnaujinau. Manau, kad tas tvarus požiūris į daiktus, lėtesnis gyvenimo būdas mane užvaldė prieš kokius penkerius metus. Drąsiau ėmiau eksperimentuoti, nebebijojau, kad mano palėpės interjeras kažkam pasirodys netinkamas, nemodernus ar net sudarys eklektiškumo įspūdį.

Kabliukas: skutimosi priemonių buteliukams suteiktas antras šansas – kūrybinė alchemija. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Daugeliui senų daiktų suteikiate antrą šansą. Iš kur semiatės žinių, kaip tai daryti tinkamai? Kas didžiausi jūsų mokytojai – „Master Class“ kursai internetu, tikslinės feisbuko grupės, „Pinterest“?

– Ką reiškia tinkamai? Nėra vieno tinkamo sprendimo. Pagrindinių žinių gali pasiieškoti internete, o paskui duoti valią fantazijai. Jei trūksta techninio išsilavinimo, susijusio su įvairiomis statybinėmis medžiagomis, statybine technika, – einu pas tėtį. Jis tikras šių reikalų žinovas ir auksarankis. Tėčio įrankiai, o mano fantazija vykdant bendrą projektą suveikia puikiai. Jis man pataria, kur ir kokio glaisto įsigyti, kur gauti medžio šlifavimo mašinėlę ir pan. Visų kitų žinių šaltinis yra internetas, jutubas, instagramas. Juose pamatau, kaip vyksta vienas ar kitas procesas, o paskui jau improvizuoju. Kita vertus, daug dalykų atrandu ir patirties keliu – eksperimentuoju, bandau kelis variantus, klystu ir vėl mėginu iš naujo.

– Bet juk tokie eksperimentai suryja labai daug laiko? Kam išradinėti popierių, kai eunuchas Cai Lunas iš Kinijos 105 m. pirmasis aprašė popieriaus gamybą?

– Jei norėsi, laiko kūrybiniams darbams atrasi visada. Be to, kol dar neturiu šeimos, vaikų, tai visos laisvos valandos yra mano. Labiausiai mėgstu krapštytis vakarais. Tiesiog dievinu itin lėtus rankdarbius, kurie leidžia pajausti visą gamybos procesą nuo pradžios iki pabaigos.

Neseniai iš įvairių natūralių augalų pradėjau gaminti rašalą. Drauge tai ir istorijos pamokos – domiesi, ieškai, kaip žmonės jį gamindavo senų senovėje. Ta alchemija, kad kažką gali pagaminti savo rankomis, mane užveda. Ir prideda meilės gamtai, žavėjimosi ja... Staiga supranti, kiek gamtoje yra visokiausių augalų, iš kurių galima išgauti įvairių spalvų natūralų rašalą. Ir tai nekainuoja nė cento! Esu gaminusi rašalą iš burokėlių, vynuogių, avokado vaisių, gauruotojo mėšlagrybio, suodžių, kavos, saulės uogų, graikinių riešutų apvalkalų ir kt. Atradau, kad kai kuris rašalas laikui bėgant oksiduojasi ir jo spalva blunka. Ilgiausiai spalvą išlaiko suodžių rašalas (juokiasi). Kur jį naudoju? Atvirukams.

Tas pats ir su popieriaus gamyba. Man be galo smagu matyti, kaip iš popieriaus atliekų, kurios galbūt patektų į krosnį, gimsta ne šiaip koks naujas popierius, bet turintis dvasią. Matyti skirtingos jo faktūros, plaušeliai. Kokių įdomių dalykų žmonės su juo prigalvoja! Jis sukuria visai kitokią atmosferą nei tas gamyklinis, kurį perkame parduotuvėje. Kiek trunka perdirbto popieriaus gamyba? Kelias dienas. Išvakarėse užmerkiu vandenyje paruoštą makulatūrą, kitą dieną išmirkusį popierių susmulkinu su maišytuvu, o paskui gaminu, džiovinu, presuoju. Visas procesas užtrunka iki keturių dienų.

Idėja: netikėtas atradimas – pačios siūtas spalvingas lietpaltis iš keturių sulūžusių skėčių medžiagos. / J. Daubaraitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar galėčiau kaip moteris įkišti nosį į jūsų drabužių spintą? Ką ten rasčiau – vintažą, „Humanos“ lobių, draugių atiduotų ir jūsų išradingai persiūtų drabužių?

– Rastume viską, ką dabar išvardijote, bet 80 proc. spintos asortimento turbūt būtų iš „Humanos“ ir kitų dėvėtų drabužių parduotuvių. Nebūtinai viską pati ten perku – daug drabužių atiduoda draugės. Kaip ir aš joms. Koks mano stilius? Galbūt linksta į vintažinį, bet tikrai turiu drabužių, pirktų internetu.

– Spintoje matau spalvingą apsiaustą nuo lietaus, pasiūtą iš sulūžusių skėčių medžiagos. Kaip šovė į galvą tokia puiki mintis?

– Turėjau labai gražų ir mėgstamą skėtį, kuris sulūžo. Tuomet ėmiau sukti galvą, ką galėčiau padaryti iš tos medžiagos. Atsargiai atskyriau ją nuo metalinio karkaso ir laukiau įkvėpimo akimirkos – gal kas įdomaus šaus į galvą. Belaukdama paskelbiau žinutę savo feisbuko paskyroje, prašydama, kad jei kas turi nebenaudojamų, sulūžusių skėčių, man atiduotų. Sukaupusi pakankamai medžiagos, bandžiau siūti užvalkalą kuprinei – neišėjo. Tuomet ir vėl tuos skėčių audinius kuriam laikui padėjau į šalį. Užtai, kai vieną lietingą dieną neturėjau ką veikti, nusprendžiau pasisiūti spalvingą apsiaustą nuo lietaus. Modelį susiradau internete, kuriam sunaudojau net keturis skėčius. Iš likučių dar pasisiuvau neperšlampamus užvalkalus dviračio sėdynei, lauko pagalvėms… Siūti išmokau pati, žiūrėdama jutubo vaizdo filmukus.

– Kaimynai, feisbuko draugai turbūt jau žino, kad Akimirkų Gaudyklės Jolanta net musę sugebės perdirbti į dramblį. Tad velka viską, kas jiems nebereikalinga, į jūsų namus. Ar nebaisu, kad ilgainiui jūsų palėpė gali tapti naudotų daiktų sandėliuku?

– Link to jau einama (juokiasi), tad pradėjau mokytis sakyti: „Ačiū, nebeneškite, jau turiu visko pakankamai...“ Supratau, kad ir kaip stengčiausi, vis tiek neišgelbėsiu pasaulio, o ir visų senų to pasaulio daiktų – skėčių, baldų, drabužių. Todėl mėginu šioje tvarumo filosofijoje išlikti sąmoninga ir nebekaupti. Nenoriu, kad mano namai pavirstų sąvartynu ar sandėliu.

– Turbūt labai sunku šiais laikais gyventi tvariai, kai parduotuvių lentynos lūžte lūžta nuo pigių kiniškų prekių gausos?

– Kur kas sunkiau yra gyventi tvariau laiko prasme. Juk parduotuvėje gali gauti visko, o vieno ar kito daikto gamyba užtrunka. Dauguma žmonių skuba, tad jiems gerokai paprasčiau neišradinėti dviračio, o eiti ten, kur gali įsigyti vieną ar kitą jiems reikalingą daiktą. Juolab kad kiniška produkcija gana pigi. Yra ir tokių, kurie nesupranta, kad jų kenksmingi gamtai įpročiai jau seniai pasenę, kad juos reikia keisti... Deja, iš inercijos jie nebemoka gyventi kitaip. Manau, kad tvariai gyventi žmonėms trukdo trys esminiai dalykai – laiko, žinių ir pinigų trūkumas.

Iki šiol mėgstu lankytis pas žmones svečiuose ir stebėti interjerus, sukurtus su meile ir išmone, kur daug mažų apgalvotų dalykėlių, surinktų per laiką, perkurtų pačių šeimininkų. Juk taip paprasta šiais laikais nuvažiuoti į „Ikea“ ir vienu kartu įsigyti naują kambarį, kuriame bus viskas – nuo baldų, tekstilės iki paveikslų reprodukcijų. Tik manęs tokie sprendimai nežavi. Kur kas įdomiau matyti paties žmogaus po truputį, tarsi iš mažų dėlionės detalių sulipdytus namus, kuriuose tvyro ryški šeimininkų dvasia.

Netikėta: plaušenės vaisiai, primenantys cukiniją, gali tapti natūralia kempine indams plauti. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ir kuriuose žydi gėlės? Ar jūsų namuose daug gėlių: juk esate kambarinių gėlių pardavėja-konsultantė?

– Prieš trejus metus pasisodinau prie namų gėlių, kurias norėjau naudoti sausoms puokštėms gaminti. Sausučių užderėjo nemažai: iki šiol jų vis dar turiu. Vasarą tiesiog labai mėgstu vaikščioti po pievas šalia namų ir rinkti augalus, žoleles, rišti jas ir žiūrėti, kiek tos sudžiūvusios puokštelės išsilaikys. Kur naudoju džiovintus augalus? Dekoruoju jais savo perdirbto popieriaus atvirukus, vokus. Palėpėje yra veidrodis, puoštas vainiku, pagamintu iš sudžiūvusio apynio, augusio šalia namų. Juk sakiau, kad mane žavi keisti, gamtiški dalykai (juokiasi).

– Ar galėtumėte pragyventi vien iš savo kūrybos – fotografijos, perdirbto popieriaus atvirukų ir kitų rankdarbių?

– Manau, kad jei tikrai norėčiau griebti jautį už ragų – man pavyktų. Juk galima važinėti po mokyklas ar darželius su tvarumą skatinančiomis edukacijomis ir pan. Galėčiau bendradarbiauti su įmonėmis, norinčiomis spausdinti savo kavinių, restoranų meniu ant mano gamybos popieriaus. Bet kol kas man užtenka tiek, kiek aš turiu. Juk kuo daugiau užsakymų – tuo daugiau streso, o fabriku būti nenoriu. Man gerai, kai gyvenu harmonijoje su savimi: turiu saugų pagrindinį darbą, o kūrybą palieku savo malonumui. Dažnai tie, kurie savo hobį pavertė pagrindiniu darbu, apsvyla sparnus ir toji veikla jiems tampa nebemaloni. Tuomet kūryba pasidaro nebe tavo hobiu, bet katorga, į kurią pats save įkinkei. Šiuo metu man užtenka tiek, kiek turiu. Smagu, kad Akimirkų Gaudyklės Jolantą gerbėjai atranda vienas per kitą. Kartais labai netikėtai sugalvoja, kaip įdarbinti mano kūrybą, – už tai esu jiems be galo dėkinga.

– Jei iš jūsų palėpės nusileistume į namų virtuvę – ko ten rastume?

– Daug natūralaus maisto! Kadangi turime daržą, daržoves auginamės patys. Mama daug ką raugia, konservuoja. Po kiemą bėgioja savos vištelės, tad galime mėgautis naminiais kiaušiniais. Jau metus pati kepu ruginę viso grūdo duoną, iš ūkininkų parsisiuntusi didžiulį maišą rugių. Man svarbu žinoti, iš ko pagamintas maistas, kurį valgau. Ar galėčiau išgyventi be parduotuvių? Manau, taip. Drabužių perku tikrai nedaug. Dažniausiai prireikia batų. Apsipirkimas man neteikia džiaugsmo. Į parduotuvę keliauju tik tokių dalykų, kurių negaliu pasigaminti pati. Nors, kita vertus, visada galima rasti alternatyvų. Iš kur žinau? Išbandžiau per karantiną. Virėme troškinius iš morkų, bulvių, moliūgų; kepėme naminę duoną ir visi laimingai sulaukėme jo pabaigos. Kita vertus, ir parduotuvės neblogai: juk negyvename akmens amžiuje! Blogis yra besaikis žmonių vartojimas, kai perkama neapgalvotai, o paskui metama lauk.

Ilgai: kad popieriaus makulatūra taptų faktūriniu perdirbtu popieriumi atvirukams, reikia trijų keturių dienų. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie darbai, artėjant pavasariui, vyksta jūsų namų palėpėje?

– Ne tik palėpėje. Mama, daržininkė, mačiau, jau sėja paprikas, arbūzus. Aš jau trečius metus iš eilės ruošiuosi sodinti plaušenes. Jų vaisiai atstoja natūralias kempines, kurias galima naudoti virtuvėje. Plaušenė – tai toks vijoklinis augalas, kurio vaisiai kažkiek primena cukinijas. Rudeniop juos nuskynus, nulupus, sėklas išplovus, sudžiovinus, galima turėti savo kempines. Daug kam iš pirmo karto jų užsiauginti nepavyksta: mat plaušenė – ne mūsų kraštų augalas. Bet aš jau antrus metus su savo kempine iš plaušenės indus plaunu, džiaugdamasi, kad joje nėra nė trupinėlio sintetikos! Su ja net indų plovimas tampa smagiu užsiėmimu.

– Ar žmonės nevadina jūsų keistuole, išradinėjančia seniai atrastus dalykus, – auginančia kempines, gaminančia popierių, verdančia rašalą ir kaupiančia gražias skėčių medžiagas būsimiems lietpalčiams?

– Galbūt tie normalūs žmonės, kurie nueina į parduotuvę ir visko nusiperka, mane tikrai vadina keistuole (juokiasi). Bet kartais ir jiems labai įdomu sužinoti, kaip gaminami šie jūsų minėti dalykai. Arba kaip iš keraminių plytelių nuolaužų galima sukurti nuostabią mozaiką ant šiltnamio pamato. Jaučiu prieš tuos žmones tarsi savotišką misiją, kad galima kažką padaryti ir kitaip. Mano bendraminčių tokia veikla jau seniai nestebina. Džiugu, kad daugėja žmonių, norinčių kažką susikurti savo rankomis. Juk kiauras dienas esame priaugę prie vairo, kompiuterio ekrano, telefono, o mūsų rankos – taip ir neįdarbintos. Matydami, kaip man smagu kažką gaminti, daugelis ir patys užsigeidžia pamėginti. Mane keista? Tebūnie! Vadinasi, įprasta žmogui mąstysena yra suklibinta, o mano misija – parodyti žmogui naują senų daiktų perspektyvą – įgyvendinta!



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių