A. Zykas: ypatinga dovana Japonijoje – brangus arbūzas su gražia etikete

Japonai mėgsta dovanoti ir dovanų gauti maistą, o sąrašo viršuje yra arbūzai ir melionai, sako Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas Aurelijus Zykas. „Jie dovanojami vasarą, karščiausiu metų laiku. Be to, labai svarbu pats arbūzas ir ant jo priklijuota etiketė. Pigiai nupirktas turguje jis nebus tokia gera dovana, kaip nupirktas gražiame prekybos centre su gražia etikete“, – pasakoja knygos „Japonijos spalvos ir skoniai“ autorius.

Anot A. Zyko, dovanojimas Japonijoje apskritai susijęs su daugybe ritualų ir taisyklių: „Aukšto rango žmonės paprastai gauna labai daug dovanų, todėl turi turėti atskirą kambarį, kur galėtų dovanas susidėti. Dažniausiai jos ir būna neišpakuojamos, nepanaudojamos. [...] Dar, pavyzdžiui, privalai atsakyti dovana į dovaną – jei to nepadarysi, jausiesi labai blogai. Be to, yra aiškūs nurodymai: jei gavai dovaną už kažkiek jenų, turi atsakyti tokia, kuri kainuoja perpus mažiau.“

– Kai kalbu apie Japoniją, iš karto iškyla samurajai, charakiris, jakudza, kamikadzės. Todėl galvoju, kad jų požiūris į mirtį, garbę turėtų būti labai savitas. Kiek praeities kultūra, mitologija, tikėjimai įsirėžę į japonų pasąmonę? Ar bendraujant išnyra tie dalykai?

– Tikrai taip. Mes puikiai suprantame, kad istorija ir mentalitetas, kuris ateina būtent iš samurajų kultūros, budizmo ir įvairių kitų klodų, susiformavusių Japonijos kultūroje, natūraliai veikia dabartinį japonų mąstymą. Iš tiesų jų mirties samprata gerokai skiriasi nuo mūsų – krikščioniškojo pasaulio sampratos. Pirmiausia yra visiškai kitoks požiūris į savižudybę. Mūsų pasaulyje ji vertinama kaip neigiamas reiškinys, o japonų kultūroje (samurajų kelio kultūroje) ji buvo suvokiama kaip tam tikra garbės apraiška. Savižudybė nebuvo neigiamas reiškinys – tai buvo savotiškas drąsos išbandymas. Šitų dalykų dabartinėje japonų kultūroje vis dar pasitaiko, o Japonija yra viena tų šalių, kur didžiausias savižudybių procentas. Yra ir garsių istorijų, kai žymūs žmonės, norėdami pasakyti kažką stipraus, nusižudydavo.

– Atrodo, kad santykiai tarp žmonių Japonijoje labai netikri – arba jie slepia jausmus, arba atrodo bejausmiai, šalti. Galima manyti, kad santykius palaiko tik protokoliniai reikalavimai būti mandagiems, neįžeisti, bet nėra jokio spontaniškumo. Kažkada kalbinau tris japones, kalbėjome apie moteris ir meilę. Kai paklausiau, kiek gyvenime būna romantikos (žvakė vakarieniaujant, vyno taurė),  jos užsidengė veidus. Aš peržengiau kažkokią intymumo ribą. Pagalvojau, kad japonų haiku tokie subtilūs, bet kodėl to nėra kitur?

– Būtų galima sakyti, kad šeimoje santykiai kitokie, mažiau protokoliniai negu apskritai visuomenėje, bet iš tiesų ir šeimoje jie pakankamai racionalūs, logiški, o toks dalykas, kaip žvakių šviesa, gana retas. Kai savo draugų japonų pasiteiravau, ar jiems nesinori romantiškai praleisti laiko, jie paklausė, kas tai yra apskritai. Jie net supratimo neturi. Šioje kultūroje net sutuoktinis pasirenkamas ne iš meilės, o labai racionaliai, apgalvotai: ar jis sugebės mane išlaikyti, prižiūrėti vaikus, ar sugebėsime išgyventi kartu. Mums tai keista, tolima, o jiems normalu. Japonams labai keistai atrodo mūsų taškymaisi meile – dabar myliu, kitą dieną nekenčiu. Jų požiūriu, mūsų romantika ir meilė yra nebrandi ir nepagrįsta, nes šeimoje svarbiausia patikimumas, saugumas. O meilė šiandien yra, rytoj galbūt nebėra.

– Vadinasi, skyrybų mažai?

– Mažai.

– O kaip tada erotika ir seksualinis gyvenimas? Rašote, kad, nors tai uždrausta, bet klesti.

– Japonų visuomenėje neištikimybė (ypač vyrų) – gana paplitęs dalykas. Žmonės labai užimti, darbe praleidžiama nepaprastai daug laiko, tad labai dažnai šeima nustumiama į antrą planą. Dėl kolektyvinės visuomenės vyrams kartais netgi reikia kartu su draugais išeiti ir išlieti seksualinę energiją. Tai vyko ir samurajų laikais, ir vėliau...  Tačiau labai svarbu, kad erotikos, seksualinio gyvenimo jie niekada nenustūmė į užribius, niekada nepasakė (kaip krikščioniškajame pasaulyje), kad tai blogai. Jie tai priima kaip duotybę, ir yra pakankamai natūralu, kad vyras nueina į tam tikrą vietą ir seksualiai išsilieja.

– Žmonos žino ir ramiai reaguoja?

– Tai priklauso nuo asmenybės. Bet neretai žmonos žino, kad vyrai eina į meilės viešbučius su kitomis moterimis, kad turi sugulovių, meilužių. Nors Japonijoje visą laiką buvo monogamija, bet dažniausiai vyrai (bent jau turtingieji) oficialiai turėdavo keletą pripažintų sugulovių.

– Kūno kultūra ten išvystyta lygiai taip pat, kaip maisto kultūra. Japonai – gurmanai. Knygoje pabrėžėte, kad ten nebūtina visiems valgyti iš vienodų lėkščių ir gerti iš vienodų taurių, ir pavadinote „dėmesiu detalei“.

– Kiekvieną kartą grįžęs iš Japonijos patiriu tam tikrą kultūrinį šoką dėl mūsų maisto kultūros. Pas mus, kad ir kur nueisi (kalbu ne apie prabangius restoranus, o apie kasdienį maistą), gausi tą patį cepeliną, kugelį, karbonadą. Pasirinkimas labai mažas. O nuvažiavęs į Japoniją supranti, kad maisto ir skonių įvairovė yra nepaprasta. Vien iš paprastų makaronų gali būti sukurtas ištisas maisto pasaulis. Yra daugybė kavinių, kurios tiekia tik makaronus, bet ten gali vaikščioti visus metus kasdien ir nenusibos, nes patiekalai keičiasi, jų skoniai įvairiausi.

Dar labai svarbu, kad skiriasi ir kultūrinio turizmo suvokimas. Mes, nuvažiavę į kitą vietą, dažniausiai „vartojame“ pastatus: nufotografuojame vieną bažnyčią, kitą, ir tai – mūsų kultūrinis turizmas. O japonai pirmiausia vartoja maistą. Labai dažnai organizuojamos kelionės ne į tam tikrą šventyklą, garsų pastatą, o į kažkokią vietą, kur galima pavalgyti vietinio maisto. Toks požiūris labai vysto jų turizmą. Taigi skirtumas tarp to, kaip kultūrą ir kultūrinį turizmą suprantame mes ir kaip jie, didelis. Ten maistas neišstumiamas į kultūros marginalijas, paribius, kaip įvyko vakarietiškoje kultūroje, kur menų hierarchijos viršūnėje visą laiką buvo architektūra, dailė, o maistas ir kūno kultūra nužeminta. Rytų Azijos šalys kūniškais malonumais (įskaitant ir kulinariją, maistą) mėgaujasi lygiai taip pat, kaip kitais menais.

– Koks japonų maistas – ar jie išryškina natūralų produkto skonį, ar magiškai kuria iliuzijas, kaip daro kinai?

– Japonų virtuvė yra visiška priešingybė kinų virtuvei. Japonams svarbiausia pabrėžti produkto šviežumą ir skonį, todėl, kiek man žinoma, jie naudoja mažiausiai prieskonių iš visų pasaulio virtuvių. Prieskonius gali suskaičiuoti ant pirštų. Ir dažniausiai tai – skysti pagardai, suteikiantys  daugiau sūrumo, saldumo ar rūgštumo. Kadangi svarbiausia yra pats produktas, japonų virtuvę labai sunku pervežti į kitas šalis, kur nėra įvairovės. Jei produktai nebus švieži ir skanūs, pagardai nieko gero neduos. Sakykim, indų arba kinų virtuvę pervežti gerokai lengviau, nes jiems svarbu ne produktas, o pagardai, kurie panaikina arba išryškina skonį.

– Knygoje rašote, kad tinkamiausia dovana gali būti maistas. Ką japonai dovanoja?

– Yra tam tikras maistas, kuris laikomos geriausia dovana. Turbūt sąrašo viršuje yra arbūzai ir melionai. Žinoma, jie dovanojami vasarą, karščiausiu metų laiku. Be to, labai svarbu pats arbūzas ir ant jo priklijuota etiketė. Pigiai nupirktas turguje jis nebus tokia gera dovana, kaip nupirktas gražiame prekybos centre su gražia etikete, nes taip pat svarbu, kaip jis augintas, iš kur atvežtas.

– Paminėjote prekės ženklą. Aleksandras Vasiljevas yra pasakojęs, kad japonams taip svarbu pademonstruoti drabužį, jog jie net skareles dėvi taip, kad išsikištų etiketė.

– Tikrai taip. Sakyčiau, japonų visuomenė viena jautriausių prekių ženklams, jie ten labai svarbūs ir dovanojant, ir perkant, ir dėvint – visais gyvenimo atvejais. Tai susiję su grupine kultūra ir grupiniu mąstymu. Jei prekės ženklą, tapusį masiniu (pvz., „Ikea“, „Maxima“), matome mes, individualistinis mąstymas mus skatina rinktis kažką kitokio. O japonų visuomenėje masiškumas yra labai svarbus. Jei mano draugai, kolegos apsiperka kažkuriame prekybos centre, jis yra visuotinai pripažintas, aš taip pat apsipirksiu ten, nes tai patikrinta, saugu. Taigi žmogus elgiasi taip, kaip elgiasi visa grupė.

– Mane prajuokino epizodas apie tai, kaip svečiavotės japono šeimoje. Jis aprodė visus kambarius, kurių vienas buvo skirtas tik dovanoms. Vadinasi, jos neišpakuojamos, nenaudojamos?

– Aukšto rango žmonės toje visuomenėje paprastai gauna labai daug dovanų, todėl jie turi turėti atskirą kambarį, kur galėtų dovanas susidėti. Dažniausiai jos ir būna neišpakuojamos, nepanaudojamos, nes dovanoti dovaną – labai svarbus ritualas. Dovana yra dėmesio parodymas. Yra daugybė ir kitų ritualų, pavyzdžiui, privalai atsakyti dovana į dovaną – jei to nepadarysi, jausiesi labai blogai. Be to, yra labai aiškūs nurodymai: jei gavai dovaną už kažkiek jenų, turi atsakyti dovana, kuri kainuoja perpus mažiau nei gautoji. Tai gana sudėtingi dalykai. Kadangi padėkliukai lazdelėms yra viena populiaresnių dovanų, mano japoniška mama jų turėjo 20.

– Ką reiškia „japoniška mama“?

– Į japonų šeimą aš patekau tiesiogine prasme – buvau priimtas kaip jų vaikas, o ne tiesiog pakviestas į svečius. Jaučiausi kaip tikras jų sūnus – japoniška mama ir japoniškas tėvas man buvo kaip tikri tėvai.

– Kokie ten vaikų ir tėvų santykiai?

– Kaip minėjau, vyro ir žmonos santykiai racionalesni, o tikrosios emocijos skiriamos vaikams. Tėvų ir vaikų santykius galima pavadinti tikraisiais. Vaikai myli savo tėvus ir gali atiduoti jiems viską, lygiai taip pat tėvai nepaprastai daug investuoja į vaikus, labai juos myli ir visą laiką lepina.