„Žmogus voras 3“ – viskas padauginta iš trijų

„Žmogus voras 3“ – viskas padauginta iš trijų

Kai į filmą sukišti 258 milijonai JAV dolerių, tikiesi, kad po seanso neatgausi žado tarsi žuvis išmesta į krantą. Kad tave išmaudys auksinėse bangose ir dabar amžinai spindėsi kaip saulė. Tokia jau žmogaus prigimtis – už tam tikrą kainą lauki jos vertų stebuklų. Ir kiek jų bebūtų, vis tiek mažai.

„Žmogaus voro 3“ kūrėjai nepagailėjo į trečiąją dalį investuoti tiek, kad nuo skaičių sukasi galva. Nors „Sony“ šiemet vos suduria galą su galu ir visi šios kompanijos didieji kino projektai atmušė sparnelius į išlepusių žiūrovų akeles. Prodiuseriai žengė va bank. Tiksliau, rizikos čia jokios nebuvo, juk tai visų numylėtas „Žmogus voras“, kurio pirmosios dalys surinko daugiau nei 1,5 milijardo dolerių. Ir, mano nuomone, buvo pakankamai žavios pažiūrėti. Saikingai nuotykių, melodramos, humoro ir net šiek tiek siaubo. Režisieriui Semui Raimi pavyko sukurti savitą dvasią, charizmą, aureolę. Truputį vaikišką, bet įdomią ir suaugusiems.

Trečiasis „Žmogus voras“ nuo pirmųjų scenų bando pavergti kiekybe. Visko jame daugiau. Trigubai daugiau meilės, niekšingų herojų ir vaizdo efektų. Trigubai daugiau juokelių ir nepertraukiamo veiksmo. Filmas net tris pabaigas turi. Tris kartus lyg ir baigiasi, tačiau... tęsiasi. Priklauso pagal scenarijų. Matyt, kažkur paraštėse Semas Raimi pasižymėjo – „pritrenkti, priblokšti, sutraiškyti“.

Į rimtus dalykus Semas Raimis žvelgia su lengva ironija. Todėl juokeliai gerokai papildo siužetines komikso linijas. Tie juokeliai tarsi iš nieko. Bet pragariškai taiklūs. Režisierius primena, kad jis sukūrė „Piktųjų numirėlių“ trilogiją. Į „Žmogų vorą 3“ jis atsitempė ir kultinės siaubo komedijos žvaigždę Briusą Kempbelą. Epizodas su jo tiesiog išverčia iš klumpių.

Tai tiek šaunumo. Du trečdaliai filmo. Likusioji dalis smagiai pagadina orą kino salėje. Tobis Makgvajeras braukia ašaras, Kirsten Danst su Brais Dalas Hovard žaidžia meksikietišką melodramą. Scenaristai primygtinai įterpia niekam neįdomaus moralo gabaliukus. Aplink dėmesį blaškančias asmenines herojų tragedijas aistrų daugiau nei dėl blogio siautėjimo. Turbūt taikyta į širdį, bet pataikyta į žiovulį. Blogieji herojai taip pat nei šiokie, nei tokie. Be efektų, niekuo daugiau neįdomūs ir nebaisūs. Kartais labai atvirai tempia veiksmo gumą. Gerai, kad Semas Raimi per daug su melodramatiškumu nesicackina. Ir žaismingai leidžia jam patikėtus milijonus. Patikėkite, geri dalykai ekrane su kaupu atsveria prastus Holivudo popierius.