XIX–XX a. lietuvių laisvalaikis: siuvinėjimas, viešnamiai ir mineralinis vanduo

– O koks buvo kinas?

– Kinas pirmiausia buvo miesto fenomenas, nes ten buvo daugiausia žmonių, galėjusių mokėti pinigus arba supratusių inovacijos kultūrai reikšmę. Kinas iškart tapo pati populiariausia ir kultūros, ir laisvalaikio forma – apie 1910 m. Vilniuje veikė aštuoni kino teatrai, o bilietų į kiną buvo nuperkama daugiau negu sudėjus visas kitas pramogas (teatrą, baletą, cirką) kartu.

Verslesni žmonės iškart suprato kino traukos galią, todėl pradėjo nuomotis kino projektorius, kino juostas ir keliauti po provinciją. Jie bandydavo prisitaikyti prie religinių švenčių, pavyzdžiui, atlaidų, kai miesteliuose būdavo pilna žmonių, ir ten rodydavo religinio turinio filmus. Eiti į tokius seansus skatindavo ir kunigai, nes judantis vaizdas žmones stulbino, ir kartais gąsdindavo. Pavyzdžiui, per pirmą kino seansą Paryžiuje buvo demonstruojamas atvažiuojantis traukinys, ir visa salė išsilakstė, nes išsigando, kad traukinys įvažiuos į juos.

– Kaip gyvenimo sąlygos pakeitė suvokimą, kad negalima miegoti su suaugusiaisiais ir matyti seksualinę praktiką? Atrodo, tai toks normalus reikalavimas – atskirti vaikus nuo tėvų, bet ta galimybė atsirado tik tada, kai atsirado vidurinė klasė?

– Vidurinė klasė visur siekė įvesti ribas: tarp privataus ir viešo gyvenimo, vyro ir žmonos, miegamojo ir valgomojo, priimamojo ir šeimos kambario. Atsirado suvokimas, kad vaikai turi matyti ne viską, kad yra ir privatus gyvenimas, privati erdvė. Ir ji buvo saugoma kaip vertybė.

– Jūsų disertacijoje yra skyrius „Žengimas į miestą“. Kokios ten pramogos laukė?

– Apskritai išėjimas į miestą, pasivaikščiojimai buvo populiariausia to meto laisvalaikio forma. Kita vertus, mieste buvo ir nebūtinai šviesių dalykų. Pavyzdžiui, dalis darbininkų būrėsi į gaujas, ėmė elgtis chuliganiškai, atsirado net ir smurto proveržių. Tai lėmė akivaizdi nelygybė. Be to, ir lankyti viešnamius buvo įprasta praktika to meto vyrams, ten ir moksleiviai tapdavo vyrais, ten būdavo patiriamos tam tikros iniciacijos.

– Niekas to nekontroliavo?

– Valdžia kontroliavo tik norėdama užtikrinti, kad nekils kokios epidemijos ir pan., bet niekas nebaudė ten besilankančių vyrų. O moterys tuo metu turėjo būti namų židinio simboliais, niekur negalėjo išeiti, ypač vienos. Naktinėmis pramogomis irgi mėgavosi ne visi – dažniausiai naktiniai klubai, restoranai buvo vyrų pramogos.

Vilniuje pats garsiausias buvo Šumano restoranas, veikęs dabartinio Bernardinų sodo teritorijoje. Pilna istorijų, kad ten buvo prašvilpiami milžiniški turtai, palikimai. Varšuvos satyriniai laikraščiai rašė, kad ten lietuvių dvarininkai grindis šampano kamščiais nuklojo, kad visi geria iki paryčių ir paskui neturi kuo sumokėti.

– Kas lankė teatrą?

– Teatras buvo labiau tradicinė pramoga, Vilniuje veikusi nuo seniausių laikų. XVIII–XX a. pr. Vilnius visada turėjo savo trupę, atvykdavo artistų ir iš kitur. Žinoma, tai buvo visuomenės elito pramoga – elitas galėjo sau leisti eiti į teatrą, suprasti, kas ten rodoma, kas statoma. XIX a. antrojoje pusėje atsirado kitokio pobūdžio, lengvesnių, pjesių, tad kartu ėmė keistis ir auditorija. Bet teatras vis tiek liko tam tikro elito pramoga, bet to, atsiradus kinui, teatras su juo negalėjo konkuruoti. Beje, kadangi Vilniuje dirbę teatro režisieriai buvo aukšto lygio (jie išvykdavo ir į Varšuvą arba Peterburgą), publika galėjo mėgautis kokybišku teatru.

– O ką tuo metu galėjo išbandyti gurmanai? Ar, pavyzdžiui, šeimos eidavo į miestą skaniai pavalgyti?

– Visa šeima neidavo. Jeigu eidavo vyras ir žmona, vaikai būdavo paliekami namuose. Vilniuje buvo apie 10 aukštesnio lygio restoranų. Vienas garsiausių restoranų veikė to meto Vilniaus bajorų klube, įsikūrusio netoli dabartinio Bernardinų sodo. XIX a. atsirado geležinkelis, tad ir Vilnių pasiekė gurmaniški produktai, pavyzdžiui, ikrai iš Sibiro, švieži vaisiai iš šiltų kraštų.