V.V.Landsbergis paseks pasaką apie toleranciją

V.V.Landsbergis paseks pasaką apie toleranciją

Režisierius Vytautas V.Landsbergis rytoj į Klaipėdos dramos teatro sceną išleis savo pirmąją premjerą uostamiestyje – spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ pagal Jono ir Daivos Vaiškūnų vieno veiksmo pjesę lietuvių liaudies pasakos motyvais.

Vyresnio amžiaus klaipėdiečiams ji turėtų pažadinti prisiminimus apie K.Jurašiūno pjesę tuo pačiu pavadinimu, čia pastatytą prieš 60 metų. Naujasis spektaklis dedikuotas istoriniam pastatymui, ženklinančiam teatro atgimimą pokarinėje Klaipėdoje.

- Kokia bus naujoji „Eglė žalčių karalienė“? - paklausėme režisierių premjeros išvakarėse.

- Ji sudėliota iš daugelio dalykų... Pagrindinis tekstas parašytas dviejų mano bičiulių, kurie yra etnokosmologai, gyvena prie Molėtų observatorijos, stebi dangų, veda ekskursijas, labai gerai išmano lietuvių mitologiją ir senąjį tikėjimą, netgi praktikuoja visokias teatralizuotas apeigas. Taigi pakviečiau tuos, kurie tiesiogiai nėra teatro žmonės, bet labiau tos gyvensenos, galvosenos. Jie perpasakojo pasakos tekstą, o paskui pamatėme, kad tinka kai kurie dalykai iš mūsų literatūros klasikos – Vinco Mykolaičio-Putino meilės lyrika ir jo poema „Eglė ir Žilvinas“. Juos irgi įjungėme į mūsų pjesę. Naudojame ir folklorinę medžiagą – liaudies dainas, taip pat apeiginę muziką.

Tai bus poetinė pasaka.

- Kokio amžiaus žiūrovui?

- Ir man pačiam kyla klausimas, nuo kiek metų vaikui galima pasakoti tokią pasaką, kurioje prakeikiami vaikai ir tėvas išduodamas. Tai labai rimti suaugusiųjų pasaulio dalykai. Manau, kad šis spektaklis – brandesniems vaikams, jau mokyklinio amžiaus. Iš tikrųjų – visai šeimai.

- Kas mus turėtų sudominti šiame spektaklyje? Juk pasaką turbūt visi žinome mintinai.

- Visų pirma galime pasidžiaugti, kad turime išsaugoję tokią tautosaką – su mitinėmis ir labai rimtomis temomis. „Eglė žalčių karalienė“ yra savotiška Lietuvos vizitinė kortelė. Ne veltui prancūzų, japonų tyrinėtojai žavisi lietuvių kultūra, skaitydami šią pasaką. Tai yra kažkas, kas primena labai labai senus laikus, kai mes buvome iš vieno kamieno. Apie žmonijos pradžią galbūt netgi kalbanti pasaka.

Kartu bandykim suvokti lietuvių tautos dalykus, kurie šioje pasakoje paliudyti, - žiaurumas, agresija. Jie kyla tarsi iš nieko, iš netolerancijos, nepakantumo kitokiam, svetimam. Juk Žaltys nieko blogo nepadaręs, ir Eglė gera, ir vaikai gražūs, bet yra kažkokie savanaudiški motyvai, reikia tą Žaltį nukirst... Betgi kodėl? Ir lietuvių istorijoje yra momentų, kurių aš negaliu suprast. Dažnai galvoju apie holakaustą – visai nesuprantu, iš kur atsirado toks žmonių žiaurumas, kodėl buvo taip daug išžudyta kitos tautybės žmonių per trumpą laiką. Su jais iki tol buvo gražiai sugyventa. Tarsi nebuvo jokių prielaidų. Bet, matyt, yra kažkoks apskritai žudymo genas žmoguje, mieganti velniška jėga, kuri kartais pabunda. Reikia bandyti ją suvokti. Man dabar tai vėl atrodo labai aktualu. Kartais paskaitau internete komentarus, ir man baisu, kad jeigu susiklostytų aplinkybės, kurios leistų žmonėms paimti ginklus į rankas ir suvesti sąskaitas su tais, kurie jiems nepatinka, jie taip, ko gero, ir padarytų.

- Betgi meilė stipresnė.

- Aš manau, kad taip turėtų būti. Iš tikrųjų šis spektaklis ir yra apie meilę. Bandau pa-rodyti, kad ji turėtų nugalėti. Gal šioje pasakoje dar nenugali, bet spektaklio pabaigoje stengiamės įskiepyti viltį, kad praeis metai kiti, ir tie medžiai bus atkerėti, ir žmonės vėl galės gyventi gamtoje ir harmonijoje su žalčiais, su savo tikėjimu, su savo meile. Ir nebebus žudomi, kitoks nebus niekinamas.

Iš tikrųjų tai yra pasaka apie toleranciją.

- Kas Jums padeda tą pasaką kurti scenoje?

- Dailininkė yra Ramunė Skrebūnaitė, kuri Klaipėdos dramos teatre gerai pažįstama. Ją Aidas Giniotis čia atsivedė iš Keistuolių teatro. Ir aš keistu būdu ją irgi iš ten atsivedu, nes Keistuolių teatre kartu esame pastatę mano „Pelytę Zitą“. Be to, kartu esame kūrę vaidybinį filmą „Jonukas ir Grytutė“, ji buvo filmo dailininkė. Taigi esame pažįstami.

O kompozitoriaus šiame spektaklyje atsisakėme, nes radau labai įdomų ne lietuvį, o graiką kompozitorių Stefaną Mikusą, kurio muziką pritaikiau spektaklyje. Ji pritiko, nes kelia asociaciją su promuzika. Taip pat spektaklyje skambės trys lietuvių liaudies dainos. Aktoriai bandys dainuoti „gyvai“.

- Per repeticiją mačiau daug jaunų veidų. Jūsų spektaklyje vaidina ir studentai?

- Sunkiausias etapas, kai atvažiuoju dirbti į naują man teatrą – aktorių dar nepažįstu, didelė tikimybė, kad galiu apsirikti juos pasirinkdamas. Šiuosyk, manau, man pasisekė atpažinti. Dėl pagrindinių vaidmenų atlikėjų – Jolantos Puodėnaitės ir Edvardo Brazio nė karto nesuabejojau. Mes tą dramą kartu išnagrinėjom visais aspektais – ir mitologiniais, ir dvasiniais, ir religiniais. Pagrindinį dėmesį skyrėme suvokimui, kas mums yra asmeniškai svarbu, - paliudyti savimi apie meilę, apie harmonijos ilgesį. Jie tai, man atrodo, pagavo. Beliko techniškai išspręsti.

O Eglės vaikams reikėjo jaunesnių aktorių. Teatre tokių nėra. Povilas Gaidys sutiko „paskolinti“ keletą savo studentų. Turėjau iš ko pasirinkti. Jaunimas – žavus, labai džiaugiuosi, kad su tais žmonėmis pabendravau. Labai daug optimizmo jie man suteikė, - kad Lietuvoje bus kažkas gražaus.

- Jūsų paties kūrybinis gyvenimas, vaizdžiai sakant, laikosi ant keturių banginių – teatro, kino, literatūros ir muzikos. Kuris iš jų šiame etape Jums svarbiausias?

- Visada, kai užsisėdžiu vienoje „smėlio dėžėje“, norisi bėgt į kitą. Dabar svajoju, kaip bėgsiu greitai greitai į Anykščius, nuo pasaulio užsidarysiu sodyboje ir rašysiu vaikams. Per vasarą jiems turiu parašyti dvi knygas. Bet žinau, kad ateis ruduo, ir vėl pasiilgsiu teatro. Ačiū Dievui, šiemet laukia dar du projektai – vienas su „keistuoliais“, kitas Nacionaliniame dramos teatre.

Kinas – sėkmės dalykas, loterija, kuri vadinasi Ekspertų taryba. Jai tavo projektai patinka arba ne. Jau keleri metai nesu laimingųjų sąrašuose. Tai man tenka tą banginį paleisti plaukioti kur nors toliau.

O su gitara nesiskiriu. Važinėju, dainuoju, koncertuoju. Ir repeticijų metu mes su studentais ir aktoriais nemažai dainavom. Norėdami pajausti lietuviškos tautosakos prasmę, gilumą, nurimti. Teatrui dainos labai gerai padeda ir teisingas dvasines būsenas pasiekti.

- Gyvenate ir kuriate tai Vilniuje, tai Anykščiuose. Ar Klaipėdoje ką nors vertinga sau atradote?

- Klaipėda man labai patinka. Kai kuriais aspektais labiau nei Vilnius. Klaipėdos miestas liberalesnis, neturintis kažkokių išankstinių nuostatų, nėra tiek karjerizmo kiek Vilniuje. Man toks įspūdis, kad Klaipėdoje žmonės tiesiog džiaugiasi vieni kitais, priima daug skirtingų menų rūšių, jos sutaria, nesiaiškina tarpusavyje, kuri geresnė. Vilniui reikėtų pasimokyti. Juolab kad ir džiazas, ir dailė, ir fotografija, ir poezija – čia visko vyksta tiek daug ir viskas labai aukšto lygio. Apskritai Vilnius – karingesnis, gal politika įnešė tą tvaiką. O čia nuo jūros vėjas papučia, smegenis pravėdina – žmonės, man atrodo, nėra tokie pikti.

Kaip įrodymas, kad šiam miestui esu tikrai neabejingas: prieš trejus metus mes su šeima buvome nutarę kelti sparnus į Klaipėdos pusę. Nes iš mero lūpų buvo atplaukę pažadai apie Jono Meko centro steigimą uostamiestyje. Bet tas projektas, deja, nuplaukė kaip koks banginis jūroje. Nepriglaudė jo nei Vilnius, nei Trakai...

Repetuodamas čia spektaklį, dažnai nuvažiuodavau pavaikštinėti į Karklę. Arba kartu pasikviesdavau pagrindinius aktorius, tuos, su kuriais norėdavau ką nors aptart. Nuostabu, kad turiu galimybę ramiai išsimiegoti „Klaipėdos“ viešbutyje, kiekvieną rytą gauti skanius pusryčius. Iš tikrųjų seniai neturėjau tokių gerų kūrybinių sąlygų, kokios man sudarytos čia.

Apskritai labai džiaugiuosi, kad Klaipėdos dramos teatras man pasiūlė pastatyti „Eglę žalčių karalienę“. Mūsų norai sutapo. Nes man atrodo, kad vaikų mitologinis, pilietinis auklėjimas turėtų būti prioritetinė mūsų valstybės veiklos sritis. Galvojant apie masišką emigraciją, depresiją, tai labai svarbu. Duok Dieve, kad pasisektų šis spektaklis. Bet jau pats teatro ėjimas į tą pusę – labai sveikintinas. Teisinga kryptis. Nedaug teatrų Lietuvoje, kurie taip rimtai žiūrėtų į jauną žiūrovą. Didelės sėkmės šiam teatrui!