Visuomet – šviesos pusėje

Visuomet – šviesos pusėje

80-metį švenčiantis rašytojas keliasi ketvirtą ryto ir tvirtai laikosi savo principų

Dzūkas žurnalistas ir rašytojas, prieš 36 metus apsigyvenęs Klaipėdoje ir visa širdimi pamilęs šį miestą bei kraštą – taip galima pasakyti apie sausio 28-ąją 80-metį švęsiantį Kostą Kauką. Bet to būtų tikrai per mažai. Daug daugiau apie šį drąsų, atkaklų, darbštų ir kūrybingą žmogų bus galima sužinoti Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje pirmadienį 17 val. vyksiančiame autoriniame jubiliato kūrybos vakare, kuriame skambės gyvas rašytojo žodis, taip pat dalyvaus Dramos teatro aktoriai Nijolė Sabulytė ir Aleksandras Šimanskis, smuikininkės Rima Tamošiūnaitė ir Jūratė Kazlovaitė, renginį ves Klaipėdos universiteto docentai Antanas Bučinskas ir Aleksandras Žalys. Bus pristatyta doc. A.Žalio sudaryta knyga „Po laiminga žvaigžde“, kurią K.Kauko 80-ojo gimtadienio proga išleido Klaipėdos universiteto leidykla. Joje išspausdinti rašytojų, K.Kauko mokslo draugų, bendradarbių, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių atsiliepimai apie jubiliato visuomeninę veiklą ir kūrybą.

Rašo tai, ką išgyvena

Knygoje, vertindamas K.Kauko publicistinius ir literatūrinius laimėjimus, Klaipėdos universiteto docentas Jurgis Mališauskas išskleidė plačią jų vertybių skalę: žanrų ir problemų įvairovė, humoras ir satyra, įvairiapusis dėmesys lietuvininkų gyvenimui, narkomanijos tema, chamiškos ir ciniškos rašliavos pasmerkimas, kaimo ir gamtos poetizavimas, politika.

Anot literatūrologo A.Žalio, kalbant apie rašytoją K.Kauką, pirmiausia prieš akis iškyla jo satyrinės apysakos, apsakymai, humoreskos. Dar sovietmečiu šiais kūriniais autorius kedeno sudiržusią, sustabarėjusią žmonių sąmonę, gindamas žmogiškumą, ieškodamas teisybės.

Antra labai svarbi ir reikšminga K.Kauko kūrybos tema ir veiklos baras yra narkomanijos – kaip žmogaus ir visuomenės dvasinės bei fizinės žaizdos – parodymas ir atskleidimas. Tai K.Kauko romanai, kukliai pavadinti apysakomis, susilaukę didelio dėmesio, įtraukti į bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų chrestomatijas ir kaip grožinė, ir kaip pedagoginė literatūra.

O kur dar Mažosios Lietuvos istorija ir dabartis, radusi atgarsį K.Kauko raštuose. Pasak A.Žalio, jais „rašytojas pastatė ir stato paminklą mūsų istorinei žemei ir jos žmonėms, ypač rūstiems ir tragiškiems laikams bei likimams. Gyvas, betarpiškas žodis leidžia kiekvienam pajusti sudėtingų ir skaudžių likimų žmones, jų gyvenimo dvasią, ištvermę, pasiaukojimą ir gimtinės meilę“.

1954-aisiais baigęs Vilniaus universitetą K.Kaukas įgijo žurnalisto specialybę, dirbo laikraščių, televizijos ir radijo redakcijose, nuo 1980-ųjų – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Nepriklausomybės metus rašytojas pasitiko aktyviai besidarbuodamas Sąjūdyje. Dabar džiaugiasi laisva ir nepriklausoma Lietuva, sveikata nesiskundžia, daug rašo ir ruošia spaudai naujas knygas.

„Naujausiais laikais K.Kaukas neprarado nerimo – rūpesčio mūsų kultūra ir žmoniškumu. Apie tai – jo publicistinės ir drauge beletristinės knygos – bjaurasties ir grožio, melo ir tiesos raiška dabartiniame laisvame mūsų pasaulyje – tai klausimai, kurie kelia daugiausia susirūpinimo ir skausmo rašytojui“, - pastebėjo literatūrologas A.Žalys.

Rašytojo Jono Mikelinsko teigimu, „kiekvienu savo kūriniu K.Kaukas tarsi byloja – rašo tai, ką pats išgyvena, tai, ką mato, ir tai, prieš ką negali ir neturi teisės užmerkti akių“.

Negali tylėti

Vienu produktyviausių rašytojų ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje laikomo K.Kauko pirmoji humoreskų, feljetonų ir satyrinių apsakymų knyga „Milžinų sąspyriai” pasirodė dar 1975 metais. Iki šiol rašytojas išleido net 33 satyrinės prozos ir publicistikos knygas. Be to, jo tragikomiška apysaka „Musei geriau” (1988), įvertinta Ievos Simonaitytės literatūrine premija, išversta į moldavų (1990) ir latvių (1993) kalbas, o apybraižos apie lietuvininkų tragediją „Rausvos pamarių rasos” jau skaitomos ir vokiškai (1996). Savo jubiliejui K.Kaukas parengė naują knygą.

– Iš kur toks produktyvumas? Kas Jus gena pirmyn?

– Taigi kad privalau irtis. Juk reikia. Negaliu nerašyt. Taip atsirado ir tos postsatyros apie literatūros bjaurastis. Kaip galiu tylėt?! Kai kurie padaro išvadas, bet ne visi. Pagaliau apie spaudą, kai nieko gero, - vien tik kraujas, kraujas ir kraujas, kaip galiu nerašyt?!

Artėja Sąjūdžio 20-metis. Ta proga parašiau stambią knygą „Pragaro šiokiadieniai ir šventės“. Tai visokie vaizdeliai, impresijos apie sovietų okupaciją – nuo pat pradžios iki pabaigos. Pirmadienį vakare toji knyga turbūt jau bus – tiesiai iš spaustuvės. Dabar kitą knygą ruošiu, kurioje rašau apie tai, ko siekėme ir ką pasiekėme. Turbūt ją išleisime kartu su Dionyzu Varkaliu.

– Kodėl pasirinkote žurnalisto profesiją, o tik paskui pasukote į literatūrą?

– Norėjau daugiau gero padaryti tautai, žmonijai, visuomenei daryti poveikį. Nusprendžiau, kad per spaudą galėsiu daugiausia nuveikti. Literatūriniu satyriku tapau priverstas Komunistų partijos Centro Komiteto. Kai dirbau „Tiesoje“, CK pareikalavo, kad feljetonus pirmiausia duočiau jam paskaityti. Pagirdavo ir numarindavo juos. O iš kur gi tie faktai, kuriuos tikrindavau iš trijų šaltinių, kurie akis graužė? Juk visi iš gyvenimo, iš Žemės, o ne iš Marso. Kai pamačiau, kad į literatūrinius feljetonus mintys nebetelpa, norisi plačiau temą išgvildenti, pradėjau rašyti satyrines apysakas. Jei būtų nedraudę rašyti faktinių feljetonų, gal ir nebūčiau dabar rašytojas.

– Kaip rašytojo, kokie Jūsų gyvenimo ir kūrybos kertiniai akmenys?

– Žmogiškumas, teisybės siekimas, gėris ir šviesa. Vis dėlto pasaulyje visada grumiasi šviesa su tamsa. Niekaip tamsa nepasiduoda. Bet aš visuomet buvau, esu ir būsiu šviesos pusėje.

Pats žmogus save sukuria

– Iš kur semiatės stiprybės ir energijos?

– Pats nežinau. Kad iki šiol gyvenu, turbūt turiu labai gerą Angelą sargą. Dar karo metais galėjau žūti, tiesiog per stebuklą išlikau. Vis dėlto 15 metų buvau partizanų talkininkas. Visokių atsitikimų būta, bet nepražuvau. O visąlaik rašiau aštriai, ką galvoju, kaip jaučiu.

– Išduokite paslaptį, kaip galynėjatės su laiku?

– Man baisiai jo trūksta. Dirbu nuo keturių ar pusės penkių ryto. Keliuosi anksti, pasimankštinu, sėdu ir rašau. Pirmąją pertraukėlę padarau aštuntą, pusę devynių, - pusryčiauju, skaitau „Klaipėdą“. Paskui vėl dirbu iki vienuoliktos valandos, o tada nueinu į parduotuvę ir verdu pietus. Mudu su žmona pasidalijome – aš ruošiu pietus šiokiadieniais, o ji šeštadieniais ir sekmadieniais. Po pietų pamiegu pusvalandį ir vėl darbuojuosi. O vakare kokį serialą pasižiūriu. Miegoti einu septintą ar pusę aštuonių jau būtinai. Pavargstu per dieną. Taip įpratau, ir gerai. Kai manęs paklausia apie sveikatą, sakau, klauskite mano šeimos daktaro, o aš nežinau ir nesidomiu.

Manau, kad vis dėlto pats žmogus save sukuria. Ir energijos sau duoda. Yra didelis tikslas, jis ir palaiko, ir veda. Kai jaunesnis buvau, vis širdį paskaudėdavo. Daktarai nieko nerado. Gerai sako, kad „visos ligos – nuo nervų“. Įdomiausia, kad su Sąjūdžiu man praėjo širdies skausmai.

– O dabar kaip – gyventi geriau, linksmiau?

– Be abejo! Ir po pasaulį bent du kartus per metus pakeliauju. O tie, kurie skundžiasi, dažniausiai patys kalti. Pažiūrėkite, kiek turguje prekiauja darbščių žmonių – kiek sodininkų su uogom, svogūnų laiškais. Jie antrą pensiją užsidirba. Ir nesiskundžia. Mano sesuo, gal septyneriais metais už mane jaunesnė, nuolatos sode kruta ir džiaugiasi. Jai malonu auginti visokius augalus, ir žmonės ją pažįsta, gerbia. Visi pagal galimybes turime krutėti, visi.

– Kokia Jūsų nuomonė apie šiuolaikinę literatūrą ir satyros vaidmenį joje?

– Baisiai bloga. Todėl tą literatūrą ir pliekiu. Papjovėm grožinę literatūrą, anot Sigito Gedos. Ir satyros beveik neliko. Visai ji pražuvo, net keista. Kai viską galima atviru tekstu sakyti ir iškeikti negeroves, matyt, satyrikai nebemoka, nebežino, kaip užsikabinti.

– Koks satyriko duonos skonis?

– Labai geras. Žmogus jautiesi fronto pirmosiose linijose. To rašytojo duona prasta, kuris rašo apie niekus, spjaudo ir gaudo. Sakyčiau, neturi ką pasakyti. Nesuprantu, kaip galima idealizuoti beprasmišką poeziją ir rašyti apie nieką. Kaip gali būti kas nors beprasmiško?! Viskas turi savo prasmę.

– Kaip Jūs suprantate savo gyvenimo prasmę?

– Jau minėjau – kovojant prieš tamsą, už šviesą. Už žmonijos šviesą ir šviesą savyje. Siekiu padėti žmonėms. Savo kūryboje antiherojaus aš nesuniekinu – „lupu“ jį kaip tėvas mylimą sūnų – su gailesčiu, norėdamas gero. Anksčiau gal buvau tylesnis, kadangi negalėjau atvirai kalbėti, dažniausiai potekste reikėjo vaduotis. O tų poteksčių būta aštrių...

– Ir dar bus?

– Dar norėčiau keletą knygų parašyti. Tų minčių visokių tiek yra, kad neturiu kur dėti.