Vienos operos teatras: istorija, tradicijos ir nerašytos taisyklės

Buhalterijos vingrybės

Operos teatro biudžetas vieno sezono metu siekia 100 mln. eurų. Pati opera už spektaklius surenka tik pusę šios sumos. Priklausomai nuo to, kiek uždirba teatras, miesto ir šalies vyriausybė apskaičiuoja, kokią dalį institucijos veiklos jie apmokės, be to, koks bus suteikiamas avansas ateinančiam sezonui. Iš valstybės biudžeto paprastai sumokama apie 30 proc. lėšų. Likę pinigai suplaukia iš privačių remėjų.

Ši institucija yra greičiau griežtai reguliuojamas fabrikas negu romantiško idealizmo persmelktas menininkų lizdas. Pagal visas austriškas tradicijas, tvarka čia yra nepaprastai gerbiama ir operos teatras veikia kaip laikrodis, kurio sraigteliai buvo tepami ir šlifuojami kartu jau kelis šimtmečius. Galbūt šis laikrodis iš pažiūros atrodo senas, tačiau jis puikiai išsilaikęs.

Slėpdamas patirtį ir išmintį, jis yra kupinas gyvybės kaip niekada. Galbūt skamba neįtikėtinai, tačiau bilietų pardavimo vidurkis šioje organizacijoje yra 99,2 proc. Tai daro įspūdį pagalvojus, kad kasdien vyksta nauji pardavimai.

Vienas iš pardavimus gerinančių sprendimų – stovimos vietos, įkurtos po imperatoriaus balkonu ir galerijoje viršuje, kur bilietai kainuoja 3–4 eurus. Taip pačios aukščiausios kokybės operos pasirodymai tampa prieinami kiekvienam ir plačioji publika yra kviečiama kone kasdien lankytis operoje. Stovimi bilietai beveik visuomet yra išperkami ir tokios galimybės pigiai įsigyti vietą operos teatre nėra niekur kitur pasaulyje. Pranašumas yra ir tai, kad bilietus galima įsigyti pasirodymo dieną, kas kitur yra reta.

Atkaklumo išbandymas

Stovimų bilietų kasos yra įsikūrusios pastato šone ir jos atidaromos likus 80 min. iki pasirodymo. Tą patį man patarė ir bilietų pardavėjas, sakydamas, kad ateičiau tuomet, kai atsidaro kasos – 17 val. Vis dėlto, kai 15.30 val. netyčia eidama pro operos pastatą išvydau aplink jį apsivijusią ilgą žmonių eilę, pasidžiaugiau atėjusi anksčiau.

Pirmą kartą bandydama pirkti bilietus nežinojau, kas laukia. Buvo pietų metas, alkis buvo užvaldęs mintis, bet nusprendusi, kad visada pavalgysiu nusipirkusi bilietą, stojau į eilę.

Naivuolė. Nelabai suvokiau, kas manęs laukia. Net nustebau, kai kiti kandidatai į pigius bilietus aplinkui kasas pradėjo rinktis su sulankstomomis žvejo kėdutėmis, kilimėliais, termosais su kotletais, tačiau kartu su smokingais, aukštakulniais, ryškiu makiažu ir sulaižytais plaukais. Galėčiau pasakyti, kad jie atrodė keistai, tačiau šitoje minioje balta varna buvau aš.

Įsitaisę koridoriuje operos mėgėjai pradėjo žiūrėti filmus, dirbti, skaityti, bendrauti tapusavyje. Pusė jų įsitaisė ant žemės ir kūrėsi pikniką pasitiesę kilimus ar skaras. Po kiek laiko supratau išmintį, slypinčią jų ekstravagantiškame elgesyje – laukimas užsitęsė kelias valandas, o eilė nusitęsė per kelis koridorius ir dar lauke aplink pastatą. Tie, atėję pusdieniu anksčiau, turėjo didesnę galimybę gauti bilietą. Aš nebuvau tam emociškai ar morališkai nusiteikusi. Neturėjau su savimi nei maisto ar vandens, nepasiėmiau nieko laikui užmušti. Teko sėdėti stebint kitus žmones.

Nors bilietai yra nepaprastai pigūs, čia užsimoki savo laiku ir nervais. Tą dieną operos teatre praleidau šešias su puse valandos – nuo 15.30 iki 22 val.

Spąstai naujokams

Belaukdama turėjau progą patyrinėti teatro pasaulį, jo nerašytas taisykles. Pavyzdžiui, tai, kad į pastatą neįleidžiami žmonės, nesilaikantys nustatyto aprangos kodo. Negalima pasirodyti apsirengus treningais, dėvint sporbačius, nepageidaujamos ir teniso kepuraitės. Iš žmonių čia yra tikimasi tvarkingos išeiginės aprangos.

Tvarka ir pagarba tradicijoms – to ir reikėtų tikėtis iš austriškos institucijos. "If you go outside the building, you will loose your place in line" (liet.k. – jei išeisite iš pastato, prarasite vietą eilėje), – primena meškos kūno sudėjimo apsaugininkas. Žmonės, išvaromi persirengti, praranda savo vietą eilėje. Išeiti ir vėl sugrįžti atgal negalima.

Atsidarius kasoms, paaiškėja, kad čia negalima mokėti kortele – tik grynaisiais. Kas jų neturi, siunčiamas iš pastato į kitą gatvės pusę, kur yra bankomatas.

Maždaug 18 val., likus pusantros valandos iki spektaklio pradžios, jau nusipirkus bilietą, laukimo periodas nesibaigė: visa ši tarsi gyvatė išsirangiusi žmonių eilė draugiškai laukė, kai bus atidarytos koncertų salės durys. Net ir turint bilietą nevalia palikti pastato. Žmonės stovinėjo koridoriuose, ant laiptų, kiekvienoje laiptų aikštelėje. Vis dėlto reikia pripažinti, kad pro turėklus matomas pastato interjeras gniaužė kvapą savo prabanga, detalių gausa. Ir neįprastais patogumais intymiausiose erdvėse – tualetuose.

Jie – tik viršuje, šalia galerijos, tarsi savotiškas prizas už kantrybę kopiant laiptais. Moterų tualete kiekvieną lanytoją energingai pasveikindavo darbuotoja. Paaiškindavusi, kaip naudotis įranga, po kiekvieno apsilankymo nuvalydavo klozetą, iš ritinėlio ištraukdavo tualetinio popieriaus naujai viešniai.

Egzistuoja viena taisyklė – nekartoti to paties pastatymo dvi dienas iš eilės. Taip elgiamasi siekiant apsaugoti dainininkų balsus.

Šaliko paslaptis

Parteryje stovintys žmonės, bandantys patekti į pigesnes stovimas vietas po imperatiškuoju balkonu, paprasčiausiai netelpa į nedidelę stovimųjų erdvę. Juos prižiūrėtojos grūda sustoti ne tik eilėmis prie turėklų, bet ir ant laiptų, prie sienų ir koridoriuje.

Vietos labai mažai, todėl prižiūrėtojos reikalavimas nereikalingus daiktus palikti drabužinėse – ne tuščias noras parodyti valdžią. Suvaldyti tokią žmonių minią – sunki užduotis. Pirma prižiūrėtoja sustatė žmones į tris eiles: pagal tai, kas atėjo anksčiau. Šios eilės užtvindė visą koridorių. Kilo chaosas, prie kurio darbuotoja, ko gero, pripratusi. Ji keliskart pakartojo ir skirtingomis kalbomis išdėstė operos teatro taisykles: negalima filmuoti ar fotografuoti, visus daiktus reikia atiduoti į drabužinę, salėje negali būti jokių striukių, maisto ar gėrimų. Reikia būti tyliai, ramiai ir nekelti triukšmo. Išėjus iš salės anksčiau iki antro veiksmo, grįžti galima tik per pertrauką.

Tačiau viena fundmentali taisyklė buvo nutylėta. Tik atėjus, skarele reikėjo pasižymėti savo stovimą vietą, užmetus ją ant turėklo priešais. Neatsitiktinai šalis buvo bene dažniausias lankytojų pasirinktas aksesuaras. Kadangi tam – kaip iš esmės ir viskam – nebuvau pasiruošusi, rie turėklo pririšau skėtį. Atlikus šią procedūrą gali keliauti į drabužinę, tualetą, bufetą – niekas neužims tavo vietos.

Pasiduoti ar išlikti?

Pasirodymo metu vietos neliko, tad teko trintis šonais su trimis žmonėmis: vienas buvo kairėje, kitas – dešinėje ir du – už nugaros. Jausmas panašus kaip viešajame transporte piko metu, kai nebelieka sėdimų vietų ir visi lieka susigrūdę prie durų, kvėpuodami vienas kitam į nugaras ir pažastis.

Ant kėdžių atlošų esančius ekranėlius, skirtus libreto vertimui, šį kartą buvo užgulę pilvai. Rankų nebuvo galima ištiesti, kojų – sulenkti ar pasisukti vienu ar kitu šonu. Turėjai išstovėti tokia poza, kokia sugebėjai įsisprausti į minią.

Taip glaudžiai susispaudus buvo labai karšta, žiūrovams ėmė trūkti oro. Atsigaivinti galimybių nebuvo – juk visi daiktai palikti drabužinėje. Tie, kurie dar neseniai pusę dienos kantriai kovojo dėl galimybės išvysti spektaklį, ėmė sukti durų link. Į antrą veiksmą sugrįžo tik pusė klausytojų.

Tiesa, operos klausymosi patirtis – ištvermės iššūkis ne tik stovintiems žiūrovams, bet ir tiems, kurie nusipirko sėdimas vietas: kėdės, sako patyriusieji, čia ypač nepatogios.