Žvilgsnis

Užsienio menininkai “skanavo“ Klaipėdą

Su specialia misija uostamiestyje lankėsi du menininkai -Italijos ir Slovėnijos pilietybes turintis Davidė Grasis ir švedas Mikaelis Lundbergas. Apsiginklavę videokamera, GPS sistema, 24 valandas fiksuojančia buvimo vietą, bei garso įrašymo įranga, jie bandė, menininkų žodžiais tariant, “nuskanuoti” miestą, pajusti ir išgryninti jo dvasią. Visa ši medžiaga taps video-audio instaliacijos “AVcom”, kurią klaipėdiečiai galės pamatyti Jūros šventės metu vykstančio modernaus meno festivalyje ”SEAS”, dalimi.

Transformavo vaizdą

Į Klaipėdą menininkai atvyko po keturiolikos dienų kelionės per kitus Baltijos jūros uostus – Helsinkį, Sankt Peterburgą ir Kaliningradą. Visos šios kelionės patirtis, taip pat ankstesni jų vizitai į Stokholmą ir Kopenhagą irgi atsispindės būsimoje instaliacijoje.

Tačiau maždaug po keturiasdešimt valandų kiekviename mieste nufilmuotos bei garsinės medžiagos bus “suspausta” į tris-penkias minutes.

Pirmą kartą 33 metų modernaus meno instituto Liublianoje “Aksioma” direktorius Davidė Grasis ir 52 metų nepriklausomas menininkas Mikaelis Lundbergas susitiko prieš metus Gdanske. Iki to laiko nepažinoję vienas kito, jie pabandė visą Gdansko istoriją „supresuoti“ į tris minutes trunkantį filmuką. Tai labai asmeniška šio miesto interpretacija.

Menininkai dirba įvairiomis technikomis. Pasak Mikaelio, šiuo metu visi menai yra persipynę ir tai yra labai pozityvus reiškinys. Iš pradžių atsiranda idėja, o tada pasirenkama medžiaga ir atlikimo technika. Laikas ir erdvė yra pagrindinės jo kūrybos temos.

Stebėjosi ramybe

Klaipėdoje menininkai lankėsi pirmą kartą. Po Sankt Peterburgo ir Kaliningrado mūsų miestas jiems pasirodė labai mielas ir ramus.

“Klaipėdoje jauti jūros kvapą, bet prie vandens prieiti negali. Uostas, atskiriantis miestą nuo vandens, sukuria kažkokį klaustrofobišką pojūtį. Tarsi žinai, kad jūra šalia, o jos pajusti negali. Gal sovietiniais laikais tai buvo daroma tyčia. Juk vanduo simbolizuoja neišsemiamas galimybes, tad ir teko žmones nuo jų atriboti. Tačiau žmonės čia gyvena dėl jūros, tad prieiti prie vandens tiesiog būtina”, - kalbėjo Mikaelis.

“Miestas mums pasirodė visiškai tuščias, lyg jame nebūtų žmonių. Bet tai gali būti labai klaidingas pojūtis, nes stebėjome jį Velykų metu. Išties čia jaučiuosi saugus, niekada nepagalvojau, kad turiu saugoti savo kuprinę”, - dalijosi įspūdžiais Davidė.

Mikaelis vaikščiodamas senamiesčio gatvelėmis prie vieno šiukšlių konteinerio rado šūsnį dar spausdinimo mašinėle prirašytų lapų. Jis rankiojo juos ir prašė išversti ten parašytus tekstus. Pasirodė, kad tai atsiminimai apie pokario Klaipėdą ir saugumiečių savivalę bei kankinimus. Menininkas stebėjosi, kad tokia vertinga medžiaga atsidūrė šiukšlyne.

Tikėjosi pesimizmo

Menininkai Lietuvoje tikėjosi pajusti daug daugiau pesimizmo. Bent jau tokį vaizdą jie buvo susidarę iš užsienio žiniasklaidos. Optimistiškai nusiteikęs jaunimas juos tikrai nustebino.

Pasak Mikaelio, 1991 metais geografinis atstumas tarp Lietuvos ir Švedijos buvo visai nedidelis, tačiau mentaliteto skirtumai - neišmatuojami. Dabar šie skirtumai daug mažesni, nors Lietuvoje ir jaučiama, kad tai – jauna valstybė. “Čia dar stiprus nacionalinis jausmas, kuris yra svarbus tautos identifikacijai, bet kartu parodo vidinio nesaugumo bei nepasitikėjimo apraiškas. Kultūrine prasme Lietuva vis dar tarsi kabo ore – tarp praeities ir ateities. Labai svarbu išsiaiškinti, ko išties siekiate ir norite. Tačiau pastebime, kad jūsų šalyje viskas labai greitai keičiasi”, - kalbėjo Mikaelis ir Davidė.