U. Ba­raus­kai­tė: žmo­gus be mei­lės gy­ve­na, bet mo­te­ris ta­me žmo­gu­je mirš­ta

– Jei rei­kė­tų sa­ve su­ta­pa­tin­ti su vie­nu li­te­ra­tū­ros per­so­na­žu, kas bū­tu­mė­te?

– Aš vi­sa­da pir­miau­sia pa­gal­vo­ju apie Ge­di­mi­ną Šu­nį iš Ri­čar­do Ga­ve­lio „Vil­niaus po­ke­rio“. Nors tik­riau­siai jau de­rė­tų per­žiū­rė­ti ši­tą įsi­vaiz­da­vi­mą. Ma­to­te, kai aš pra­dė­jau skai­ty­ti, li­te­ra­tū­ro­je be­veik ne­bu­vo mo­te­rų, su ku­rio­mis bū­čiau no­rė­ju­si ta­pa­tin­tis – vi­sos bu­vo ar­ba kan­ki­nės, ar­ba gė­le­lės. To­dėl ta­pa­ti­nau­si su vy­riš­kais per­so­na­žais – jie man ti­ko la­biau. Da­bar jau gal ką nors ras­čiau, per pa­sta­ruo­sius 20 me­tų at­si­ra­do neį­ti­kė­ti­nai pui­kių kny­gų, ku­rias pa­ra­šė bū­tent mo­te­rys. Ir mo­te­rų pa­vi­da­lai jų raš­tuo­se at­si­sklei­džia ki­taip.

– Jei ga­lė­tu­mė­te, ko­kio sa­vo cha­rak­te­rio bruo­žo no­rė­tu­mė­te at­si­sa­ky­ti?

– Aš la­bai jaus­min­ga ir jaut­ri. Tai ge­ras bruo­žas ra­šy­to­jui, bet ma­ne kaip žmo­gų, ku­ris pri­va­lo gy­ven­ti ir dirb­ti, kar­tais su­var­to ly­gio­je vie­to­je. Bet taip yra to­dėl, kad tie­siog ne­tu­rė­jau pro­gos GY­VEN­TI sa­vo jaus­mais. Aš vi­są lai­ką pri­vers­ta juos gniauž­ti, neig­ti ir nai­kin­ti. To­dėl jie ir pra­trūks­ta ka­muo­liais. Da­bar jau iš­mo­kau tvar­dy­tis, bet ką tai reiš­kia? Kad vėl ne gy­ve­nu jaus­mais, o tvar­dau­si! Tai pa­sa­ka be pa­bai­gos.

– Esa­te ra­šiu­si apie al­ko­ho­lį kaip apie di­džiu­lę pro­ble­mą, nuo­dą, su­ku­rian­tį iliu­zi­ją, kad pa­bė­gi nuo sa­vo pro­ble­mų. Šia te­ma pa­sta­ruo­ju me­tu itin ak­ty­viai kal­ba ir ša­lies val­džia. Kaip, jū­sų ma­ny­mu, rei­kė­tų spręs­ti gir­ta­vi­mo pro­ble­mą Lie­tu­vo­je? O gal tai as­me­ni­nis kiek­vie­no žmo­gaus pa­si­rin­ki­mas?

– Ne­ma­nau, kad stai­gūs spren­di­mai ką nors pa­keis. Juk žmo­nės na­tū­ra­liai prie­ši­na­si vis­kam, ką da­ro val­džia. Bet kuo dau­giau žmo­nių priims as­me­ni­nį spren­di­mą ne­ger­ti ar­ba ra­gau­ti at­sa­kin­gai, tuo grei­čiau pa­si­keis bend­ra vi­suo­me­nės nuo­sta­ta. Ir gal užaugs ki­ta kar­ta, ku­riai ne­beat­ro­dys nor­ma­lu pri­si­tvo­ti.

– Kiek ži­nau, jau ku­rį lai­ką gy­ve­na­te vi­siš­kai blai­viai. Ne­re­tam kū­rė­jui to­kiais at­ve­jais iš­ky­la pro­ble­ma kur­ti. Ne­te­ko su tuo su­si­dur­ti?

– Po dve­jų me­tų per­trau­kos jau lei­džiu sau pa­ska­nau­ti ge­res­nio vy­no ar tik­ro šam­pa­no. O kal­bant apie ra­šy­mą, tik­rai ne pro­ble­ma. Prie­šin­gai – nie­ka­da ne­su sė­du­si ra­šy­ti įkau­šu­si. Nie­ka­da. Tai šven­ta.

– Nau­jau­siam sa­vo ro­ma­nui pa­ra­šy­ti sky­rė­te net de­šimt­me­tį. Ar jū­sų kū­ry­bos ger­bė­jams pa­na­šiai teks lauk­ti kny­gų ir atei­ty­je?

– Tai, kad tas teks­tas ne­pa­si­ro­dė de­šimt me­tų, vi­siš­kai ne­reiš­kia, kad aš jį ra­šiau de­šimt me­tų! Tie­są sa­kant, su­ka­liau per po­rą mė­ne­sių, kai jau tu­rė­jau me­džia­gos ir aiš­kią kryp­tį. O de­šimt me­tų tru­ko, nes rei­kė­jo nau­jos pa­tir­ties, rei­kė­jo tie­siog iš­gy­ven­ti, per­kur­ti sa­ve iš nau­jo – o tik ta­da kaž­ką ra­šy­ti ir juo­lab spaus­din­ti. Sup­ran­ta­te, ra­šy­ti – ma­no gy­ve­ni­mo bū­das. Bet bū­tent ra­šy­ti, o ne vie­šai spaus­din­ti. Tik ta­da, kai kū­ri­nys aiš­kiai no­ri gy­ven­ti kaip kny­ga – su po­pie­riu­mi, su pus­la­piais ir vir­še­liu, aš jį ati­duo­du lei­dyk­lai.

– Kaip šian­dien at­ro­do jū­sų įpras­tas ry­tas?

– Vi­sų šei­mos na­rių ža­din­tu­vai! Ku­rie 7 val. ry­to pra­de­da skam­bė­ti per vi­są bu­tą. Ir nie­kas ne­si­ke­lia, nes dar tru­pu­tį, dar de­šimt mi­nu­čių... Ir ža­din­tu­vai skam­ba vėl. Aš pa­ti ke­liuo­si 9 val., iš­si­ver­du ka­vu­tės ir sė­du dirb­ti. Iki 11 val. pa­ra­šau teks­tus, iš­siun­čiu į ra­di­ją, kur juos įgar­si­na, o ta­da spor­tuo­ju ir ve­džio­ju šu­nį. Vis­kas, ry­tas bai­gia­si.

– O ar ne­sun­ku, bū­nant jaus­min­gu bei me­niš­ku žmo­gu­mi, kar­tu bū­ti ir ma­ma, mo­te­ri­mi, be­si­rū­pi­nan­čia na­mų bui­ti­mi? Jums ne­sve­ti­mi kas­die­niai dar­bai? Ar tai yra prie­vo­lė, o tik­ra­sis gy­ve­ni­mas vyks­ta ku­riant?

– Oi ne, ko­kia ne­są­mo­nė. Aš ne­skrai­dau pa­de­be­siais. Nie­ko nė­ra svar­biau už pa­pras­tus da­ly­kus. Tik pie­tų kas­dien ne­ga­mi­nu, ne­mėgs­tu. Vai­kai ne­val­gę, ži­no­ma, ne­lie­ka – tam ir bu­vo auk­lė­ja­mi sa­va­ran­kiš­kai, kad sa­vi­mi pa­si­rū­pin­tų.

– Be ko­kių tri­jų da­ly­kų ne­ga­lė­tu­mė­te įsi­vaiz­duo­ti sa­vo gy­ve­ni­mo?

– Trys – tai la­bai ma­žai. Man rei­kia gry­no oro, sau­lės ir lie­taus. Rei­kia miš­ko, pie­vų ir van­dens, ge­riau­sia – jū­ros. Dar bū­ti­nai – ka­tės ir šuns. Ir sa­vo na­mų. Rei­kia drau­gių, po­sė­džių ir juo­ko. Rei­kia ju­dė­ji­mo – šo­kių ir spor­to. Da­bar jau ne­ga­liu gy­ven­ti be au­to­mo­bi­lio  ir ati­tin­ka­mai be ben­zi­no. Be ke­lio­nių – ma­žų ir di­de­lių. Be nuo­sta­bos! Neį­si­vaiz­duo­ju, kaip gy­ven­čiau, jei nie­kuo ne­si­ste­bė­čiau, jei vis­kas bū­tų nuo­bo­du ir įpras­ta. Ta­da jau bū­tų lai­kas mir­ti.

– Kas šian­dien jums tei­kia dau­giau­sia džiaugs­mo?

– Tur­būt au­to­mo­bi­lis. Lais­vės po­jū­tis.

– Ar vis dar yra da­ly­kų, ku­rie jus gąs­di­na? Jei taip – ko­kie?

– Ka­ras. Re­li­gi­nis pa­mi­ši­mas ir ma­si­nės psi­cho­zės. Žmo­nių bu­ku­mas ir pri­mi­ty­vu­mas. Be­tiks­lė al­ko­ho­li­nė ag­re­si­ja. To­kie da­ly­kai ne­ga­li ne­gąs­din­ti!