- Nikoleta Kacaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
U. Barauskaitė: žmogus be meilės gyvena, bet moteris tame žmoguje miršta
-
U. Barauskaitė: žmogus be meilės gyvena, bet moteris tame žmoguje miršta
-
U. Barauskaitė: žmogus be meilės gyvena, bet moteris tame žmoguje miršta
-
U. Barauskaitė: žmogus be meilės gyvena, bet moteris tame žmoguje miršta
-
U. Barauskaitė: žmogus be meilės gyvena, bet moteris tame žmoguje miršta
-
U. Barauskaitė: žmogus be meilės gyvena, bet moteris tame žmoguje miršta
– Visos moterys pradžioje būna truputį trapios. Užgrūdina būtent išdavystės. Tada stojiesi ir įrodai, kad gali – ir tavo sėkmė yra savotiškas kerštas. Vieną kartą, antrą, trečią… Ir kuo daugiau pasieki, tuo labiau tave smukdo, vis bando parodyti tau tikrąją moters vietą. Vyrai dažnai būna emociškai žiaurūs stiprioms moterims – nes patys jaučiasi menkesni. Kuo mažesnis šunelis, tuo garsiau loja ir skaudžiau kanda. Bet tai ne meilė, o konkurencija. Vyrai dažnai pyksta, kad moterys su jais konkuruoja. Netiesa. Tai vyrai konkuruoja su moterimis. Moterims užtektų, kad paprasčiausiai jas mylėtų ir palaikytų. Ypač – tas stipriąsias, nes jos jau sočiai prisikentėjo. Kas yra stipri moteris? Juk tai moteris, kuri, užuot plazdėjusi šilkinėmis suknelėmis, dirba keliuose darbuose, apmoka sąskaitas, velka namo krepšius, vedžioja per lietų šunis, kai reikia – šluosto nosį ir išklauso, ir visai nesvarbu, kad ką tik paslika gulėjo skersai lovos ir sriūbavo. Tu neturi teisės sriūbauti ir palūžti, todėl TIESIOG EINI IR DARAI. Tos stiprybės kaina – didžiulis nuovargis. Visų pirma – emocinis.
– Auginate dvi dukras. Ar nebijote, jog ir joms teks išgyventi nemažai jausmų dramų? Ką joms patariate šiuo klausimu?
– Nebijau. Kiekvienam savo. Rūpinuosi, kad jos užaugtų mylimos ir savarankiškos, tačiau savo problemas turės išspręsti pačios. Mano patirtis joms negalioja.
– Kokios, jūsų nuomone, yra didžiausios dabartinės visuomenės problemos?
– Nekalbant apie politiką ir visa kita… Man labai patiko pasakojimas apie žmones, kurie kartu pragyveno visą gyvenimą, nes jų laikais nebuvo įpročio išmesti sulaužytą daiktą – jie jį pataisydavo. Tai čia ir yra didžiausia mūsų problema – mes norime visko naujo. Naujo telefono, kompiuterio, žmonos, mašinos. Mes nieko nebetaisome. Ir galvojame, kad idealūs santykiai turi atsitikti savaime, be pastangų, be rūpesčio, be darbo. O kai neatsitinka, sakome, kad šie nebuvo idealūs ir ieškome kitų santykių. O nusivylimas kaskart vis didesnis, vis sunkiau atsiverti meilei. Ir pasaulis prisipildo vienišų, piktų ir nusivylusių žmonių.
– Kaip manote, kokiam ne itin reikšmingam dalykui skiriame per daug dėmesio ir laiko?
– Be abejo, kūno formoms ir raukšlėms! Kiekvienas bobiškas žurnalas tau aiškina, kad privalai save mylėti tokią, kokia esi, ir čia pat tau bruka receptus, kaip sulieknėti, įgauti formą, įveikti problemines zonas. Tau nuolat transliuoja kažkokias savęs tobulinimo idėjas ir matricas. Ką valgyti, kaip rengtis, kaip sportuoti, kaip pozuoti asmenukėms, kaip mylėti ir mylėtis... Tarsi tavo gyvenimas būtų viena ištisinė problema. Štai kur bėda – mes nuolat taisome SAVE. Bet ne santykį su kitu žmogumi. Taip gyvenimas ir eina pro šalį. Pozuojant asmenukėms.
– Kaip manote, kas sunkiau: būti įskaudintam ar neišvengiamai įskaudinti kitą?
– Būna žmonių, kurie skaudina kitus be jokio gailesčio. Kartais iš lengvabūdiškumo, tikriausiai būna ir tokių žmonių, – tačiau kur kas dažniau iš begalinės baimės, kad tik patys nebūtų įskaudinti. Tai savigyna. Tokiems įskaudinti lengviau. O kiti gyvena kamuojami nuolatinio kaltės jausmo ir vis laukia pelnytos bausmės – tokiems lengviau būti įskaudintiems nei įskaudinti kitą. Aš nenoriu nei skaudinti, nei skaudintis – labiausiai noriu suprasti. Ir jeigu man logiškai aišku, kodėl žmogus mane įskaudino, tada galiu tai ištverti. Jeigu nesuprantu – tada mirtis. Tokiems galvosūkiams galiu paskirti nors ir dešimt metų! Tai taip pat gana savižudiška, bet man patinka narplioti tokias mįsles. Toks psichologinis pomėgis.
– Erichas Maria Remarkas yra rašęs, jog žmogus be meilės – tik atostogaujantis lavonas. Ką apie tai manote?
– Kai baigiau rašyti „Vieno žmogaus bohemą“, atrodė, kad galima gyventi ir be meilės. Aš juk gyvenu, ar ne? Bet, kaip sako mano draugė Inga, visa tai – tik pleistras ant žaizdos. Visi tie mūsų statusai ir nuopelnai – tik pleistras, kuriuo mes pridengiame žaizdotą, nepatogią tiesą. Moteris be meilės miršta. Nesupraskite neteisingai – žmogus be meilės gyvena. Ir dar kaip kietai gyvena! Darbai, draugystės, pomėgiai, pramogos, kelionės! Ne gyvenimas, o žaižaruojantis atrakcionas ir kaleidoskopas! Bet moteris tame žmoguje – miršta. Ta trapi, švelni būtybė su sijonais, apie kurią vis kalba ezoterikai ir t.t. Ta kažkieno antroji pusė. Ir tada pati tampi truputį vyru. Pati sau antrąja puse.
– O kaip manote, moteriai geriau besąlygiškai mylėti pačiai ar leistis būti mylimai, lepinamai ir aprūpintai, tačiau nedegti jausmu tam žmogui?
– Vyresnių moterų išmintis byloja, kad visada geriau, kai vyras myli labiau. Bet tai nereiškia, kad moteris visai nemyli. Mylėti turėtų abu – nors kaip, nors kiek. Bet mylėti, o ne aistringai gadinti vienas kitam gyvenimą. Čia yra esminis skirtumas.
– Esate aplankiusi nemažai musulmoniškų kraštų. Ar jūsų, kaip nepriklausomos ir savarankiškos moters, nežeidė tenykščių vyrų požiūris į moteris, jų vietą visuomenėje? O gal iš tų kraštų žmonių turime ko pasimokyti, kad taptume laimingesni?
– Ne tiek ir daug. Buvau Palestinoje, Sirijoje ir Turkijoje. O mano mylimas Libanas – pusiau krikščioniška, pusiau musulmoniška valstybė. Tai negaliu kalbėti apie griežto islamo šalis, nes neturiu patirties. Bet mane labiausiai erzina nuostata niekada nesiginčyti su moterimi. Kad ir ką tau sako moteris – pritark ir padaryk savaip. Net jei visiškai nelogiškai, tačiau savaip. Kita vertus, tai išplaukia iš kitos nuostatos – padaryti viską, kad tavo moteris būtų laiminga ir patenkinta. Kaip tik todėl mes, tokios nepriklausomos ir savarankiškos, akimirksniu apsvaigstame – nes ten mus lepina ir žarsto komplimentus. Reikia laiko atitokti ir priimti tai kaip paprasčiausią kultūrinį skirtumą. Kitas dalykas, kuris man ten patinka, – dėmesys ir pagarba šeimai. Ne sutuoktiniams, o būtent visai šeimai. Aš to pasigendu pas mus. Mes juk individualistai, orientuojamės į savo lovą ir interesus. Dėl to ir pykstamės per Kalėdas, nes prie vieno stalo prievarta susėda visiškai svetimi žmonės. Na, bent jau taip atrodo iš draugų pasakojimų. O mano šeima kitokia – vienam kas nors nutinka, ir po minutės žino jau visi, nes tuoj pat skambinama, tariamasi, tvarkomi reikalai, padedama. Todėl rytietiškas VISOS šeimos artumas man labai suprantamas. Net mano dukra kažkada pasakė: jeigu mamai ir visai šeimai nepatiktų jos vaikinas, būtų tragedija. Nes esminė vertybė – šeima, o ne pavieniai santykiai, kur svarbu, kad tik man gerai.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Valdovų rūmuose atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą3
Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtadienį atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą. ...
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“116
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui2
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...
-
Prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė
Antradienį Lietuvoje prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet – Europos Sąjunga (ES). ...
-
Finaliniai B. Dvariono konkurso akordai: nuo rečitalių koncertų salėse iki kelionių į Disneilendą
Jau dvyliktą kartą jaunuosius smuikininkus ir pianistus iš viso pasaulio į Lietuvą pakvietęs Tarptautinis Balio Dvariono konkursas šį savaitgalį išrinko pačius geriausius. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje konkurso f...
-
S. Karunatilaka: tikiuosi, kad mes šio to pasimokysim iš pasakojimų, persmelktų mūsų patirties
„Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis, ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų“, – pripažįsta Bookerio premijos laureata...