Turkiją pažinusi A. Šėmienė: noriu, kad žmonės išdrįstų laužyti stereotipus

Žurnalistė Aušrinė Šėmienė prieš keletą metų pažino kitokią Turkiją – toli gražu ne tokią, į kurią traukdavo tūkstančiai atostogautojų iš Lietuvos. Ir nors ji prisipažįsta niekada negalvojusi apie tai, kad kada nors taps kelionių organizatore, tapo. Tą kitokią Turkiją norėjo parodyti ir tautiečiams.

– Ką jums reiškia Turkija?

– Šalis, kurioje išlipusi iš lėktuvo galiu atsidusti: pagaliau! namie! Nors namų ten neturiu.

– Kaip šią šalį atradote? Juk nepoilsiaudama?

– Paprastai šalis atrandama arba dėl verslo, arba dėl meilės. Mane verslas atsekė iš paskos, o meilė... vis dar ne. Manau, kad ir nebeatseks. Kaip atradau? Hmmm. Tikriausiai per Resato Nurio Giuntekino romaną "Čiauškutė", kurį paauglystėje buvau beveik mintinai išmokusi. Kai 2016-aisiais jį vėl išleido "Alma Littera", nebedrįsau skaityti, kad skaudžiai nenusivilčiau. Taigi, lyg ir mergiotiška svajonė... Žinoma, visuomenės akyse viskas atrodė daug rimčiau – žurnalistiniai reikalai, straipsniai.

Pasiturintis žmogus parduotuvėje moka už du kepalus duonos, bet pasiima vieną. Kai ateina alkanas žmogus, pardavėjas atiduoda jam nupirktą duoną.

– Ar buvote prisiklausiusi kokių nors stereotipų, kuriuos realybė paneigė?

– Daugiausia stereotipų prisiklausiau, kai pradėjau dažnai ten važinėti: ką ten veiki? kas apmoka keliones? gal meilužį įsitaisei?.. Taigi, pirmas ir gajausias stereotipas, kad į Turkiją, na, ir į visas šiltesnes šalis važiuojama tik dėl sekso. Nėra ko neigti – kai kas važiuoja. Bet tikrai ne visi.

Antras – pagaus, išprievartaus, papjaus. Betrūksta, kad suvalgytų. Kol kas nei pagavo, nei išprievartavo, nei papjovė. Net nesikėsino, nors dažnai keliauju viena. Priešingai – žmonės mato vienišą užsienietę ir galvoja: "Gal jai reikia pagalbos, gal jaučiasi nejaukiai, gal nori gerti, gal alkana, gal nelaiminga?" Ir siūlo pagalbą. O jei padėkoji ir dar atsakai jų gimtąja kalba, proto netenka iš laimės. Beje, iš žurnalistinės patirties: jei žmogaus klausi, ar galima jus nufotografuoti, dažnas atsakys: "Jei tai padės mano šaliai, esu pasiryžęs bet kam."

Bet pats bjauriausias stereotipas, kuris mane labiausiai žeidžia, kad turkai purvini. Mieli lietuviai, pasakysiu atvirai: jei praustumės tiek, kiek turkai, mūsų šalis kvepėtų rožėmis. Beje, kaip Ispartos regionas. Ten yra didžiuliai rožynai, kelios kartos valstiečių išgauna nuostabų eterinį aliejų ir kvėpina viską aplinkui. Rožėmis kvepia parduotuvės, gatvės, net degalinės. Jau nekalbu apie žmones. O islamas sako taip: "Dievas myli švarius žmones."

Turkai pamišę dėl švaros. Batus visuomet palieka už namų durų – kartais net juokinga koridoriuose matyti jų stirtas. Ir į mečetes žengia tik basomis. Namus šveičia kasdien su gausybe valikių. Net gėlių lapus nuvalo su "eisais". Dėl tų chlorkalkių, žinoma, jos ilgai šiame pasaulyje neužsibūna.

Jei karštą vasaros dieną įlipsite į autobusą ar metro, nepajusite prakaito kvapo, jau nekalbu apie neskalbtų kojinių. Dėl švaros jie sukūrė ir įspūdingą hamamo – pirties – tradiciją.

– Ką pamato tie žmonės, kurie važiuoja ilsėtis į Turkijos viešbučius, ir ką tokio pamatėte jūs?

– Atsiprašau, jei pasirodysiu įžūli, bet manau, kad žmonės, kurie važiuoja ilsėtis tik į viešbučius, nepamato nieko, ko nepamatytų kitos šalies viešbučiuose. Koks skirtumas – Turkija, Italija, Tailandas, Namibija ar Libanas? Visur viešbučiai vienodi.

Gerai, gerai – sutinku, šiek tiek skiriasi. Užuolaidų spalva, kambarių apstatymas, aptarnaujantis personalas, paslaugų kaina ir kokybė. Bet vis tiek sėdi už tvoros, bendrauji tik su limituotu kiekiu kruopščiai atrinktų žmonių, valgai tai, ką nusprendžia šefas, vaikštai į nurodytą paplūdimį ir nekeli galvos skausmo kelionių organizatoriui. Bet tikras gyvenimas yra kitapus tvoros. Ir netgi ne tvoros, o tolėliau nuo turistinių vietų.

Man visuomet juokinga matyti, kai turistai įsivaizduoja esantys protingi, o kitapus prekystalio – kvailiai.

Man vertingiausia žmonės. Tie, kurie nedirba turizmo versle. Pritvinkę patirties, išminties. Kitąkart tik pirštais gali susirodyti, bet tos kelios minutės vertesnės už visą masinio turizmo pasaulį.

– Ko ieškojote toje šalyje ir ką atradote?

– Vis dar ieškau. Žmonių ir gerų istorijų. Europa, palyginti su Turkija, nuobodi. Nors tvirtiname, kad pas mus didžiulė atskirtis tarp vargšų ir turtingų, iš tiesų – ne tokia jau didelė. Turkijoje socialiniai sluoksniai neįsivaizduojamai toli vienas nuo kito. Turtingas žmogus gali turėti trijų šalies BVP turtą, o vargšas maitinasi tuo, ką randa konteineriuose.

Turkijoje žmonės žino, kad tiesiausias kelias tapti pasiturinčiu – išsilavinimas. Renkančiam popierių arba plastiką gatvėse neateina į galvą svajoti, kad bus šalies prezidentas, todėl išsilavinę žmonės didžiuojasi ir visuomet pabrėžia, kad yra baigę universitetą.

– Kaip gimė idėja įkurti kitokias nei kiti keliones į Turkiją organizuojančią mažąją bendriją "Keturi kantonai"?

– Kasmet Turkijoje atostogauja beveik 300 tūkst. lietuvių. Didžioji dauguma laiką leidžia Antalijos regione. Gerai, jei išsirengia į ekskursijas. Tose ekskursijose galima pamatyti tikrai įdomių, gražių dalykų, deja, visiškai numindžiotų, ir ten neretai tenka irtis kelią alkūnėmis. Turkija – ne vien Antalija. Tai tik mažas regionas. Įdomus, bet yra daug įdomesnių. Kad ir Kapadokija ar Mardinas.

Man neįdomus masinis turizmas. Viena moteris paprašė nufotografuoti ją gatvės užkandinėje. Sakė: "Mano šeima neteks žado pamačiusi, kad valgau gatvėje! Darau tai, ko niekas niekada iš manęs negalėjo tikėtis." Gatvės maistas – ypatinga Turkijos tradicija. Ją verta išbandyti, puoselėti ir saugoti. Be to, kurgi kitur, jei ne iš gatvės maisto pardavėjų sužinosi karščiausias naujienas?

Noriu, kad žmonės išdrįstų laužyti stereotipus, išsiveržtų iš komforto zonos, pasielgtų taip, kaip nė karto nėra darę, ir dėl to įgytų prisiminimų visam gyvenimui, kartais – kad iš viso gyvena. Žinoma, neverčiu jų to daryti, bet jei jaučiu, kad kažkam užteks drąsos – tikrai kaip Mefistofelis nepraleisiu progos sugundyti. Ir noriu, kad jie nežiūrėtų į šalį pro autobuso langą, o patys eitų, kalbėtųsi, matytų, skanautų, sužinotų ir – svarbiausia – nors truputį suprastų.

– Kaip turkai žiūri į lietuvius? Ar mes jiems – tik turizmo pajamų šaltinis?

– Jei poilsiaujate turistinėje zonoje – taip. Atsiprašau, jei nuvyliau. Tačiau iš masinio turizmo ir nereikia nieko kito tikėtis. Jie teikia paslaugas, jūs – perkate. Normalūs santykiai. Ar trokštate, kad jus dar ir pamiltų? Daug Turkijos žmonių atvažiuoja į turistinius regionus, kad uždirbtų šeimai visiems metams. Taigi, jei jums atrodo, kad aršiai derėtis yra cool, galvokite iš naujo.

Man visuomet juokinga matyti, kai turistai įsivaizduoja esantys protingi, o kitapus prekystalio – kvailiai. Turėjau progą ne kartą pabūti kitoje prekystalio pusėje – iš ten matyti daug geriau, nei galite įsivaizduoti. Visas žmogus kaip ant delno – net jo buvęs ir būsimas gyvenimas, porų santykiai. Už pranašystes galėčiau pinigus imti.

Antra, ne visuomet ten stovi berniukai su trijų klasių išsilavinimu, o jei prekybininkas apsimeta kvailiu, tai tik dėl jūsų. Kad geriau parduotų ir kad jam protą mažiau knistumėte. Turistinėse vietovėse pasaulis iškreiptas, realybės ten mažai.

Galiu pasidžiaugti, kad lietuvių merginų įvaizdis geresnis nei rusių ar ukrainiečių. Vis dėlto tiesa, kad sutinka pagal drabužius, palydi pagal protą. Tik reikia neužmiršti, kad apsivilkus tam tikrus drabužius proto niekas gali ir nebeieškoti. Ir jiems dzin jūsų asmenybės laisvė.

Jei kalbėtume apie tikrą Turkijos gyvenimą, lietuvių jame mažai sutiksi – dėl paprastos priežasties: mūsų 27 kartus mažiau nei turkų. Tačiau yra mokslininkų, verslininkų, studentų, kurie turi reikalų šioje šalyje, netgi kai kurios savivaldybės palaiko glaudžius ryšius, pavyzdžiui, Šilutė, Trakai ir Alanija. Mezgasi draugystė tarp Kapadokijos ir Birštono.

– Ar turime ką nors bendro?

– Mes visi žmonės. Visi mylime vienodai ir nekenčiame vienodai. Ir net religija, kai pasigilini, ne skiria, o vienija. Visame pasaulyje žmonės nori ramiai gyventi, dirbti, kurti šeimas, auginti vaikus, džiaugtis. Nenustebkite, jei turkai pasakys, kad jie nekenčia ISIS, kad baisisi teroro aktais, kad kraupsta nuo rasizmo ir islamofobijos. Pamatiniai dalykai bendri, tačiau kai įsikiša politika, turtų troškimas ir noras valdyti, mūsų pasaulis ima byrėti į šipulius.

Be to, mes turime bendrą istoriją. Kad ir sultonės Hiurem susirašinėjimas su Bona Sforca, vienas iš 1831 m. sukilimo generolų Liudvikas Mykolas Pacas palaidotas Izmyre, o Adomas Mickevičius mirė Stambule. Galima ir kitaip žiūrėti – Mažoji Azija, kuri beveik sutampa su dabartinėmis Turkijos sienomis, yra krikščionybės lopšys – galite keliauti po šalį, ieškodami savo tikėjimo ištakų, pavyzdžiui, Šv.Pauliaus keliais.

Simbolis: vienas ­iš ­Stambulo­ simbolių ­– ­Galatos ­bokštas, ­o­ aplink esantis rajonas ­– ­siautulingo­ naktinio ­gyvenimo­ centras.

– Kas jus toje šalyje labiausiai stebina? Ką sunku suvokti ar prie ko priprasti?

Kad ir kur gyventum, vieną dieną ištinka rutina, kuri sugriauna visas romantines svajones.

– Stebina žmonių bendrystės jausmas. Ten dar gyvos tradicijos dalytis maistu. Ne tik tarp kaimynų – iškepiau baklavos ar išviriau sriubos, tai apdalysiu visą laiptinę, bet daug subtilesnės. Pavyzdžiui, pasiturintis žmogus parduotuvėje moka už du kepalus duonos, bet pasiima vieną. Kai ateina alkanas žmogus, pardavėjas atiduoda jam nupirktą duoną.

Daug žmonių kasmet perveda pinigų į labdaros fondus. Tai labai sena tradicija. Įstaigose sutiksite dirbančių ne tik fiziškai neįgalių žmonių, bet ir su proto negalia. Kiekviena parduotuvė, įmonė, restoranas, įstaiga perka ėdalą ir šeria gatvės kates, šunis.

Šioje šalyje atsikračiau išankstinių nuostatų, ėmiau suprasti, kad iš pirmo žvilgsnio kvailiausi poelgiai ar tradicijos turi labai seną racionalų pamatą. Tiesa, su kai kuriais negaliu susitaikyti. Bet tai ne valstybės, o tamsių žmonių poelgiai, neretai – kriminaliniai. Tad ir taikytis su jais nereikia.

– Ar nekilo noras nuolat apsigyventi Turkijoje?

– Yra geras anekdotas apie tai, kad nereikia painioti turizmo su emigracija... Kad ir kur gyventum, vieną dieną ištinka rutina, kuri sugriauna visas romantines svajones.

Turkija nėra labai patogi gyventi šalis – daug žmonių, didelė atskirtis, kitokia kultūra. Kalbu ne apie tai, ką čia įsivaizduojame – turbanai, kebabai, Alachas ir pan. Yra daug subtilių dalykų, kurie atsiveria tik giliau pasinėrus į visuomenę. Su vienais gali susigyventi, o su kitais – ne.

Dar vienas niuansas, kurį būtina įvertinti užėjus nenumaldomam norui persikelti į Turkiją – čia žmonės daug aršiau ir daug sunkiau kovoja už vietą po saule nei mes. Dirbdami pas turką nosies nepakrapštytumėte. Taigi, jei reikėtų ryžtis emigruoti, nebent su milijonu eurų arba ištekėti už pasiturinčio vietinio. Aš Lietuvoje turiu namus ir šeimą. Ir dar man labai patinka keliauti.

Aš Lietuvoje turiu namus ir šeimą. Ir dar man labai patinka keliauti.


Turkija Aušrinės namuose

* Turkai turi seną tradiciją – nuo neatmenamų laikų gamina odekoloną. Ši prekė tokia pat svarbi kaip muilas. Nusiplovę rankas žmonės visuomet jas dezinfekuoja dar ir odekolonu. Jo būna įvairių kvapų ir papildyto, pavyzdžiui, alijošių sultimis, kad nedžiovintų rankų, mat odeokolone yra apie 75–80 proc. alkoholio. Patarčiau ir pas mus atgaivinti šią tradiciją, – pamenu, pas močiutę visuomet prie veidrodžio stovėdavo buteliukas odekolono. Galėtume efektyviau kovoti ne tik su koronavirusu.

* Karštą vasaros dieną ruošiu salotas – kisirą. Gaivu, maistinga ir sveika. Išmirkau per naktį vidutinio dydžio bulguro kruopas. Nusunkiu. Smulkiai supjaustau kokių turiu šviežių daržovių ir žalumynų – pomidorų, agurkų, cukinijų, paprikų, svogūnų laiškų, labai tinka kalendros. Įdedu nemažai pomidorų pastos – ne padažo! Ir truputėlį aitriųjų pipirų pastos – mėgstu aštriai, tad dedu daugiau. Druskos ir pipirų paprastai nebereikia. Galite pagardinti citrinų sultimis. Gerai išmaišau. Skanaus!



NAUJAUSI KOMENTARAI

To AHA

To AHA portretas
o tave jau tratino 4 turkai? vaje kaip tau nepasiseke...

Giedre

Giedre portretas
Labai grazus straipsnis.Kaip gera,kad spauda praleido tikra teisinga salies aprasyma,nes jau nusibodo visi tie uzsakomieji politiniai straipsniai kaip neteisingsi apsmeizti sali.O ka dar lietuvoje daug gyvenanciu akmens amziumi,nematanciusiu nieko toliau savo nosies ir tikinciu ka pribure geltonieji puslapiai.Didelis pliusas Kauno dienai ir posto autorei didelis ACIU uz nuostabu straipsni ❤❤❤

Edita

Edita portretas
Nuostabus pasakojimas ir tikra tiesa apie Turkiją :) Keliauti visada geriausia tose vietose, kur turistų nebūna :) Stambulas, Izmiras, Kapadokija, Pamukkale, Mardin, Diyarbakır ir daug kitų miestų yra labai ypatingi, o jų gyventojai - draugiški :)
VISI KOMENTARAI 15
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių