Traumos romanai: kodėl grožinėje literatūroje retokai prisimename Sibiro tremtį?

Birželio 14-ąją paminėjome Gedulo ir vilties dieną, primenančią apie 1941-aisiais vykusius masinius trėmimus į Sibirą. Šiandien netrūksta diskusijų apie šį skausmingą įvykį Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių istorijoje, tačiau grožinėje literatūroje, ypač anglų kalba, ši tema ne itin dažnai liečiama. Nors praėjo jau 80 metų, tačiau ilgai slėpta, slopinta trauma paliko skausmingas, iki šiol neužgijusias traumos žaizdas.

Tenka pastebėti, kad pasaulyje kaip žanras traumos literatūra vis energingiau įsitvirtina grožinės literatūros lentynose ir, kas atrodytų įdomiausia, tampa patrauklia tema populiariosios literatūros skaitytojams. Laiko ir erdvės dimensijos, kurios atlieka svarbų vaidmenį saugant kolektyvinę atmintį, virsta ramsčiais traumos romanuose, ypač tuose, kuriuose aprašomi netolimos praeities įvykiai. Nors drįstu pažvelgti į vieną skaudžiausių lietuviams tarpsnių – masinius trėmimus ir su jais susijusias asmenines bei kolektyvines traumines patirtis, taip pat trumpai aptarsiu ir šiuolaikinėje populiariojoje grožinėje literatūroje anglų kalba vykstančius procesus.

Kolektyvinės trauminės patirtys – neatsiejama tautinės tapatybės dalis, kuri atsiskleidžia per atraminius – erdvės / vietos ir laiko – potyrius. Taigi, koks trauminio naratyvo autoriaus vaidmuo ir pats santykis su įvykusia ar besitęsiančia trauma? Dažnai rašytojo pozicijai įtakos turi asmeninė patirtis. Kita vertus, laiko tarpsnis, atskiriantis trauminius įvykius nuo jų prisiminimo, nulemia pasakojimo pobūdį ir stilistiką. Laiko aspektas tiesiogiai veikia traumos vietos ir su ja susijusių simbolių sampratą.

Laiko dimensija taip pat apima ir potrauminio efekto periodą bei jo apraiškas. Daugelis literatūros kritikų, analizuojančių traumos romanus kaip žanrą, svarsto, ar apie potraumines patirtis galima kalbėti kaip apie pasibaigusį ar besibaigiantį procesą, ar, priešingai, žvelgti į traumines patirtis kaip į besitęsiantį ilgalaikį tarpsnį. Ar įmanoma kalbėti apie pasibaigusią traumą, juo labiau jei ji yra ar buvo kolektyvinė? O kur dar potrauminės patirtys, su kuriomis susiduria antroji ar trečioji kartos?

Šiais metais sukanka 20 metų nuo sukrečiančių Rugsėjo 11-osios įvykių. Nedažnai taip atsitinka, kad vienos šalies trauma pasklinda po visą pasaulį ir paskatina naujo literatūros žanro atsiradimą – šiuo atveju Rugsėjo 11-osios literatūros. Tinkamiausias pastarojo teiginio pavyzdys – prancūzų rašytojo Frédérico Beigbederio romanas "Windows on the World" (2003), beje, lietuvių kalba pasirodęs gan greitai – 2004 m.

Net pasibaigus sunkios tylos periodui, panašių įvykių aprašymas grožinės literatūros kūriniuose dažnai laikomas tarsi šventvagyste, nes neįmanoma papasakoti ar aprašyti to, kas yra iš viso nepapasakojama.

Galima teigti, kad šis romanas tarsi paskatino pačius amerikiečius rašytojus, kurie buvo arčiausiai įvykių, imtis šios skaudžios temos. Vieni autoriai, tokie kaip Johnas Updike'as, Donas DeLillo, Artas Spiegelmanas, Philipas Rothas ir kiti, savo kūriniuose dalijasi ir asmenine patirtimi – daugelis jų skaudžiai išgyveno potrauminį periodą. Kiti rašytojai siekia atskleisti vadinmojo kito sampratą ir romanuose aprašo visuomenės susiskaldymą, amerikietiškosios svajonės žlugimą, socialinę atskirtį ir tam tikrų visuomenės narių stigmatizavimą – tai Mohsinas Hamidas, Laila Halaby, Paulas A.Tothas, Amy Waldman ir kt. Abi rašytojų grupės į skaitytojus žvelgia kaip į besimokančius liudininkus. Rašytojo ir skaitytojo santykis atskleidžia trauminės patirties perteikimą ne tik skaitytojams kitose šalyse, bet ir tampa potraumine jungtimi iš antrosios ir trečiosios kartos perspektyvos.

Nors apie 1940–1956 m. masinius trėmimus iš Rytų Europos šalių pastaruoju metu kalbama daug, vis dar pastebimas grožinės literatūros trūkumas anglų ar kitomis kalbomis. Daugelis atsiminimų, memuarų, įvairaus pobūdžio autobiografinių kūrinių egzistuoja nacionalinėmis kalbomis, o negausūs grožinės literatūros pavyzdžiai tarsi byloja apie ilgai slopintos, o vėliau (po 50 metų) prabilusios traumos ilgalaikius skausmingus procesus. Dalyvaudama konferencijose kitose šalyse vis dar nustembu išgirdusi Vakarų mokslininkų klausimus ar abejones dėl šios trauminės patirties Rytų Europoje masto. Negausios rašytojų, kilusių iš Rytų Europos šalių, pastangos savo kūriniuose anglų kalba aprašyti įvairių laikotarpių kolektyvines traumas sulaukia ir literatūrologų, ir smalsių skaitytojų dėmesio.

Tarsi sprogimas, sudrebinęs Vakarų šalių skaitytojų pasaulį, Rutos Sepetys romanas "Tarp pilkų debesų" (2011) tapo žinių šaltiniu nieko apie trėmimus ar sovietines represijas nežinančiam skaitytojui, o rumunų kilmės amerikiečių rašytojos Domnicos Radulescu kūryba atskleidė posovietinio egzilio traumines patirtis ("Traukinys į Triestą", "Juodosios jūros sutemos"). Lieka tikėtis, kad 2016 m. pasirodęs D.Radulescu romanas "Raudonų azalijų šalis" ("Country of Red Azaleas") pasieks ir skaitytojus Lietuvoje.

Šių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų kūryboje kolektyvinė ir asmeninė trauma yra centrinė ašis, kurią veikia laiko ir vietos ryšiai. Kaip ir bet kuris traumos romano autorius, šios rašytojos susidūrė su iš anksto nenuspėta skaitytojų reakcija – ypač tų, kurie šiuose literatūros kūriniuose atpažino savąsias patirtis. Kai tik romanai pasirodė nacionalinėmis kalbomis, prasidėjo fakto ir fikcijos priešprieša, kuri įrodo traumos literatūros, kaip reiškinio, dvilypumą ir trapumą: skaitytojas atpažįsta savo traumines patirtis ir jas išgyvena iš naujo, o taip pat kritiškai žvelgia į tuos, kurie išdrįso parodyti pasauliui neužgyjančias žaizdas. Taip skaitytojas veria giliosios atminties (angl. deep memory) klodus.

Kaip dažnai nutinka, traumos romano autoriai siekia įtraukti kuo daugiau informacijos apie tam tikrus istorinius įvykius, taip parodydami savo požiūrį į skaitytoją: stengiasi jiems suteikti žinių ir padėti suprasti bei kartu su romano veikėjais išgyventi traumą.

Analizuodamas kolektyvinę traumą ir jos vietą grožinėje literatūroje, mokslininkas A.G.Nealas išskiria du traumų tipus: staigių ir dramatiškų procesų sukeltą traumą bei ilgai besitęsiančią traumą. Šiuo požiūriu sovietinė okupacija, masiniai trėmimai ir represijos patenka į abi kategorijas – patirtas šokas, veikiamas sugriuvusios gyvenimo harmonijos, ir ilgai slėpta, nutylėta trauma.

Net pasibaigus sunkios tylos periodui, panašių įvykių aprašymas grožinės literatūros kūriniuose dažnai laikomas tarsi šventvagyste, nes neįmanoma papasakoti ar aprašyti to, kas yra iš viso nepapasakojama. Kaip pastebi Gento universiteto (Belgija) profesorius Kristiaanas Versluys, kad ir koks būtų traumos aprašymas grožinėje literatūroje, kūrinyje ji vis tiek atrodys tarsi sumenkinta ar ne tokia tragiška. Tam įtakos turi ir autoriaus ryšys su traumine patirtimi bei skaitytojų tipai: tie, kurie patys patyrė aprašomą traumą arba kurių šeimos nariai ją išgyveno, tie, kurie jau skaitė kitus naratyvus panašia tematika, ir tie, kurie skaitydami tampa ir liudininkais, ir tyrėjais. Kai 2011 m. buvo išleistas autobiografinis Vlado Kalvaičio (1929–2018) romanas "Sustiprinto režimo barakas", daugelis jaunesnės kartos lietuvių skaitytojų tapo skaudžių įvykių liudininkais.

Besitęsiantis potrauminis periodas ir jo padariniai buvo detaliai aprašyti psichologės Danutės Gailienės monografijose ir studijose bei Arvydo Anušausko tyrimuose. Tačiau grožinėje literatūroje masinių trėmimų sukeltos kolektyvinės traumos aprašymų yra gerokai mažiau. Galbūt traumos slopinimas, trukęs daugelį metų, vėliau pasireiškęs savęs menkinimu ar žeminimu, virto baime rašyti apie tai romane?

Neilas J.Smelseris pastebi, kad į kolektyvinę traumą dažnai žvelgiama kaip į neišdildomą nacionalinę gėdą ar ilgai matomą randą, kuris kliudo gyventi, – gal būtent šie faktoriai lemia šiuolaikinės grožinės literatūros šia tema trūkumą. Taip svarstant ypatinga reikšmė tenka traumos vietos simbolikai, kai vietos pavadinimas tampa slaptažodžiu, padedančiu atverti kelius į trauminės patirties suvokimą.

Geriausias to pavyzdys – neseniai oficialiai pasibaigęs projektas "Misija Sibiras". Kita vertus, šis nuo 2005 m. vykęs judėjimas, deja, liko beveik niekaip neatspindėtas meniniuose naratyvuose. Juk kolektyvinė atmintis kuriama įvairioms kartoms ne tik vertinant trauminę patirtį, bet ir prisidedant prie šios atminties išsaugojimo. Tokio meninio indėlio pavyzdžiai – filmai "Ekskursantė" (2013 m., režisierius Audrius Juzėnas), "Vėjų kryžkelėje" ("Risttuules", 2014 m., Estija, režisierius Martii Helde) ar "Pelenai sniege" ("Ashes in the Snow", 2018 m., režisierius Marius Markevičius).

Kolektyvinė atmintis daro įtaką kolektyvinei tapatybei ir tiesiogiai veikia savivokos procesus. Kur ir kas mes būtume be kolektyvinės atminties? Kokie būtume? Taigi, ritualinis sugrįžimas prie trauminių patirčių, jų išgyvenimas, galbūt netgi skaitant ir populiariosios grožinės literatūros kūrinius, padeda ne tik išsaugoti, bet ir stiprinti kolektyvinę atmintį. Trauminės patirties naratyvai grožinėje literatūroje gali tapti stipriais kolektyvinės atminties ramsčiais, padedančiais giliau suvokti savo tautinę tapatybę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ane?

ane? portretas
O kiek liko žmonių tikrai prisimenančių tremtį? O visa kita iš , - "o man močiutė pasakojo."

Anonimas

Anonimas portretas
[cha] melas ir paistalai, komentuojantis, feik, esi bulves lupyna. Nukvakelio kuino sapnas.

tdėl

tdėl portretas
Kad tada tektų prisiminti kokie nkvd ir kgb kolaborantai skundė ir trėmė lietuvius į Sibirą, o juk jie dabar valdančioji dauguma.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių