Poetas Donaldas Kajokas, ką tik išleidęs romaną „Kazašas“, poezijos dar neišsižada

ž poeziją ir esė apdovanotas Nacionaline premija kaunietis rašytojas sako, kad dabar savo rašomojo stalo stalčiuose tik gerai pagrandęs randa neišspausdintų eilėraščių. Priežastis paprasta: daug laiko atėmė romano „Kazašas“ rašymas. Nors prieš keletą metų išėjo D.Kajoko „Rojaus ruduo“, irgi vadintas romanu, pats autorius jį laiko tarpiniu, daugiau eseistiniu.

Rankraštis nepaklūsta muštrui

„Romano rašymas žavus tuo, kad nežinai, kokias žaidimo taisykles tau diktuos tekstas. Jis tampa gyvu, autonomišku padaru, su kuriuo reikia elgtis atsargiai, leisti jam alsuoti. Tai tarsi laikytum saujoj paukštį: per daug suspausi – uždus, per laisvai – pabėgs. Save labiau laikau poetu. Tad ir rašydamas romaną daugiausiai rėmiausi eilėraščių rašymo patirtimi. O kas yra eilėraštis? Galinga vienkartinė energetinė iškrova. Tik romane ji pasiskirsto“, – sako D.Kajokas.

Paklaustas, kiek užtruko prie „Kazašo“ rankraščio, jis neatsako vienareikšmiškai.

„Galėčiau pasakyti, kad daugiau nei dešimt metų, arba – keturis mėnesius. Jau seniai ėmiau rašyti atskirus prozos gabaliukus, nežinodamas, kuo jie virs. O knygą, kokia ji išėjo, parašiau per tris užpraeitos vasaros ir vieną pernykštės mėnesius. Dirbau juodai. Ne veltui sakoma, kad romanai rašomi nutrintomis kelnėmis…Nuo ankstyvo ryto sėsdavau prie rankraščio, tačiau ne per jėgą, o netverdamas smalsumu, blizgančiomis akimis. “

Mįslė: kas mes esame

Kritikai ir literatūros cecho kolegos jau bando „klasifikuoti“ D.Kajoko romaną, rasti lentynėlę, į kurią jį būtų galima padėti. Vieniems jis labiausiai primena Hermano Hesės kūrybą, kiti randa asociacijų su Biblija, Michailo Bulgakovo „Meistru ir Margarita“, Luiso Carroll „Alisa stebuklų šalyje“.

Žodį „Kazašas“ romano puslapiuose skaitytojas iššifruoja kaip deformuotą „Kas aš“.

„Kas yra Kazašas? Tam tikra prasme – kiekvienas iš mūsų. Aš iki galo nežinau, kas aš esu. Viskas yra reliatyvu“, - sako D.Kajokas.

Romano veiksmas prasideda per 1999 metų Kūčias. Užsnūdęs ir gal (?) net neprabudęs iš sapno knygos herojus Izidorius Šalva keliauja per laiką ir erdvę, kurioje susipina fantazija ir realybė, istoriniai ir buitiniai personažai. Rašytojų kūrybos namuose Gotlando saloje sutikti kolegos herojaus vizijose ir sapnuose persikūnija į visai kitus personažus, o nuo šių laikų realijų panyrama į stilizuotų viduramžiškų tekstų atmosferą.

Rašytojas sako, kad jis romane „Kazašas“ neatsiriboja nuo tikrovės, tačiau realijų formos knygoje pakitusios.

„Aš jas parodau žmogaus būsenos akimis. Aktualijų, asmeninės patirties ir pažįstamų žmonių „fotografavimas“ prozoje – nevaisingas kelias. Velionis Jurgis Kunčinas yra puikiai pastebėjęs: iš savo gyvenimo kiekvienas gali parašyti vieną romaną, bet kas toliau?“

Artimesni darosi Vakarai

„Šioje knygoje man buvo įdomu pažaisti su laiku. Bandžiau panaikinti tris jo dimensijas - praeitį, dabartį ir ateitį. Kada viskas vyko iš tiesų? Nėra aiškaus atsakymo. Laiko pojūtis priklauso nuo to, ką veiki, kiek patiri besikartojančios slegiančios rutinos. Ir, žinoma, nuo amžiaus… “ – teigia romano autorius.

Donaldas Kajokas sako poezijos dar neišsižadąs, bet pripažįsta, kad po penkiasdešimties rašytojui geriau eiti į prozą. „Poezijai reikia stipraus energetinio smūgio. Jaunystėje tai patiri lengviau, kone savaime. Dabar tokią būseną galima prisišaukti, bet reikia tam tikros sistemos, meditavimo“, - kalba joga, religija, filosofija, ypač Rytų, seniai besidomintis literatūros meistras.

„Neseniai vienas žmogus, perskaitęs „Kazašą“, man pasakė įdomią pastabą: anksčiau tu išlaikei kūryboje balansą tarp Rytų ir Vakarų, o dabar tarsi atsirado įtrūkimas. Kur pasvirau? Gal vis dėlto į Vakarus, į krikščionybę. Dievas yra vienas, bet geriau melstis pažįstamiems vardams“, – sako rašytojas.