Tapytojas improvizuoja ant akmens

Tapytojas improvizuoja ant akmens

Klaipėdos Baroti galerijoje veikianti Arvydo Karvelio paroda suintrigavo, nustebino ir... apgavo.

Klaipėdietis tapytojas, septynerius metus kalantis akmenį Danijoje, nusprendė savo kūrybos gerbėjams gimtajame uostamiestyje pasirodyti naujame - skulptoriaus – amplua. Matyt, norėjo nustebinti. Nustebino ir pasirodė visai neblogai. Parodydamas, kad įvaldė ne tik akmentašio amatą, bet ir meną iš akmens geba sukurti.

A.Karvelio parodoje „Improvizacijos ant akmens“ eksponuojama 16 akmeninių objektų ir paveikslų, kuriuose išgraviruoti peizažai, daugelis kūrinių inkrustuoti šaukšteliais, akmenukais, medinukais... Stop! Štai kur apgavystė! Tie pagaliukai - irgi iš akmens. Netikite – pačiupinėkite. Paspendęs publikai spąstus, dailininkas trynė rankas, šelmiškai šypsojosi ir nekantriai laukė vernisažo pradžios: „Pažiūrėsim, kaip bus“...

Tas pats Karvelis – atrakcionistas, prieš gerą dešimtmetį uostamiestyje garsėjusios „Doooooris“ grupės narys. Toks ir liko – šmaikštuolis nenuorama konceptualistas, kuris, ir perkopęs per keturiasdešimt, savo kūriniais intriguoja, stebina, vaikiškai apgaudinėja ir iš to susikuria smagumo sau ir kitiems. Tikro, nesumeluoto, nepakartojamo šios akimirkos smagumo.

A.Karvelio kūryba labai savotiška. Kaip ir jis pats. Darbai – šiuolaikiški, nestokojantys tik šiam autoriui būdingos ironijos. Dailininko kūryba – diskusinė: apie būtį ir būtį, žmogų ir laiką, kūno ir dvasios būvius. Pats A.Karvelis skeptiškai žiūri į savo kūrybos rezultatus. Jam įdomesnis kūrybos procesas.

- Tai pirmoji Tavo, Arvydai, paroda iš akmens?

- Pirmoji. Per tuos septynerius metus, kai dirbu Danijoje, kur kalu iš akmens paminklus. Ir apskritai tokia – pirmoji. Per 100 kilogramų – sunki paroda (juokiasi).

- Ar danai šiuos Tavo darbus matė? Ką jie sako?

- Matė. Sako, kad aš keistas.

- O visa tai ten galima parduoti?

- Taip, tai yra parduodama. Yra keistų žmonių, kuriems patinka tokie dalykai.

- Gal iš to galėtumei Danijoje pragyventi?

- Ne, ne. Aš užsidirbu iš paminklų gamybos. O čia, jų manymu, yra hobis. Aš gaunu algą, darbo metu ir tokius dalykus padarau, o mano firma juos parduoda. Jai – tai tokie neįprasti, reprezentaciniai dalykai, kartais juos dovanoja savo užsakovams. O aš tokiu būdu išsaugau savo darbo vietą. Taigi ir man tam tikra prasme apsimoka.

- Ar per tuos metus jau aklimatizavaisi Danijoje? Kaip sekasi ten gyventi?

- Ai, kaip vienišius ten gyvenu. Jokių sentimentų. Turiu ten porą draugų, kartais pasėdim, išgeriam vyno. Retai, nes jie taip pat dirbantys žmonės.

- Dažnai parvažiuoji namo?

- Dukart per metus – Kalėdoms ir vasarą.

- Ko pasiilgsti Lietuvoje?

- Šįvakar sužinosim. Galbūt (juokiasi). Čia – draugai, lietuvių kalba... Ten kalbuosi angliškai.

- Ar Danijoje rengi parodas?

- Ne, aš ten esu svetimkūnis. Jiems aš esu kažkoks „rožyčių drožėjas“. Ir jiems nieko daugiau nereikia. O menininkų ten ir taip daug yra. Savų. Jų ten niekuo nenustebinsi.

- Kaip ši paroda atsirado?

- Prieš pusmetį su Baročiu žaidėm šachmatais. Jis pralošė. Neturėjo kur dingt. Aš pasinaudojau proga ir pasakiau, kad noriu parodos. Taip ji ir atsirado.

- Kodėl iš akmens?

- Matai, menininkai yra blogi paukščiai – jie teršia ten, kur gyvena. Jei dirbčiau kur nors mėsos kombinate, čia viskas būtų iš dešrų (juokiasi). Kadangi dirbu su akmeniu, tai pagalvojau, - kodėl gi ne?.. Sąlygas turiu. Su darbdaviu sutarėm, kad laisvalaikiu tai darysiu. Larsas Gudnasonas yra firmos, kurioje dirbu, savininkas ir šios mano pa-rodos mecenatas – suteikė man galimybę ir davė jai akmens.

- Kokias mintis į tą akmenį sudėjai?

- Aš?! Mintis?!. Liaukis (juokiasi). Tai yra tas pats, tik iš akmens. Tai yra nieko naujo. Tik kita medžiaga. Jokių ambicijų.

- Kodėl mus apgaudinėji – rodai akmenį, o mes galvojam, kad medis?

- Man patinka erzinti. Nemėgstu amato maniakų, tų meistrų, kurie labai pasipūtę didžiuojasi savo meistriškumu. Aš visą laiką ir savo tapyba tapytojus erzinau, ir su akmeniu noriu truputį paerzinti tuos „akmenastus“, - kad tai nėra jau taip rimtai, kaip jie sako. Galima padaryti kaip tik nori. Kažką tokio. Čia - gal chuliganizmas toks... Juk žinai, yra jo manyje... Dar liko (juokiasi).

- Bet tai, ką tu čia rodai, iš tikrųjų kažkas naujo. Bent jau Tavo kūryboje.

- Ačiū. Toks mano darbas. Man patinka stebinti. Esu garbėtroška.

- O dar tapai?

- Retai. Kam tapyti, jei galima padaryti iš akmens?.. Jeigu man patiks šitie dalykai, gal toliau tęsiu. Nuvešiu parodyti latviams, estams...

- Nuo Tavo pirmosios parodos Klaipėdoje praėjo kone penkiolika metų. Ar jauti laiko ėjimą?

- Plinku, senstu... (šypsosi) Visi čia dabar labai užsiėmę. Neturi laiko bendrauti.

- O kaip yra Danijoje?

- Jie dirba, bet ten viskas stabilu. Darbo valandos – šventas dalykas. Išeina iš darbo ir atsipalaiduoja.

- Gerai taip.

- Gerai, bet kartais sunku su jais susitarti dėl to. Jie sako: „Ne, aš dabar nedirbu. Dabar yra pietų pertrauka“ ir parodo į laikrodį. Dėl to jie gerai ir gyvena. Nes pas juos yra tvarka. Bet ji mums truputį sausoka.

- Kokią matai savo gyvenimo prasmę ten? Kaip tikras lietuvis, nori susitaupyti namui?

- Ne (juokiasi). Aš pinigų neuždirbinėju. Aš esu vargšas. Esu ten, nes ten turiu darbą.

- O čia manai negautum?

- Ne, ko gero, ne... Gal ir gaučiau, bet taip susiklostė, ir aš tam nesipriešinu. Man gerai. Man gerai moka, turiu socialines garantijas, nereikia po kontoras vaikščioti, viskas paštu ateina...

- Vadinasi, ilgesniam laikui grįžti neketini?

- Apie tai net negalvoju. Esu vienos dienos žmogus. Kol yra garantijų ten, ten ir būsiu.

- Menų neapleisi?

- Jokiu būdu. Man tai svarbu. Tai mano maistas. Labai nervinuosi, pradedu šaukti ant žmonių, jei ilgiau „menų nedarau“. Čia tas pats, kaip susilaikymas. Kenkia sveikatai (juokiasi). O aš noriu būti sveikas.