Talentingi kūrėjai griauna muzikos pasaulio stereotipus

Tarp tarptautinę sceną baltiškos kūrybinės tapatybės proveržiu stebinančių žvaigždžių – ir dirigentė Giedrė Šlekytė. Ji nepripažįsta dirigentams primetamų stereotipų ir tiki, kad ateityje dar daug kartų teks maloniai nustebti vėl susidūrus su nepažinta, bet kūrybinius impulsus bemat pažadinančia muzika.

Lietuvos muzikos informacijos centro leidžiamam žurnalui "Lithuanian Music Link" jaunąją dirigentę pakalbino muzikologė Rasa Murauskaitė. Vasarą G.Šlekytė lankėsi gimtinėje ir kartu su Lietuvos kameriniu bei Nacionaliniu simfoniniu orkestru bei pianistu Gabrieliumi Alekna įrašė kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės muziką Lietuvos muzikos informacijos centro, Lietuvos nacionalinės filharmonijos ir suomių įrašų kompanijos "Ondine" koprodukcijai.

G.Šlekytė, pelniusi įvairių tarptautinių konkursų laurus, dirigavusi kelių geografinių Europos regionų sostinėse ir didmiesčiuose, pasirodžiusi prestižiniame Zalcburgo festivalyje, gyvena Pietų Austrijos Klagenfurto mieste, kurio apylinkės mena kūrybingas Gustavo Mahlerio ir Johanneso Brahmso akimirkas. Čia ji džiaugiasi laisvai samdomos dirigentės statusu, kuris leidžia įgyti daugybę skirtingų patirčių, o pakeliavus po didmiesčių šurmulį, sugrįžti į namus, pro kurių langus atsiveria kalnai.

Jeigu muzikantai jaučia, kad kūrybiškumas nėra slopinamas, o kaip tik pasitelkiamas siekti bendro muzikinio tikslo, jie žymiai geriau atlieka savo darbą.

"Ko gero, šie įrašai mano atmintyje visuomet liks pažymėti 2020-ųjų konteksto, karantino išgyvenimų, gyvos muzikos ilgesio. Vienas iš įrašytų Žibuoklės kūrinių pavadintas "Saudade" (2019), portugališkai – "ilgesys", tad net ir muzikos turinys puikiai siejasi su mūsų visų išgyventa situacija", – prisipažino dirigentė.

– Esate ne kartą sakiusi, kad, pavyzdžiui, rengdama operos pastatymą, skaitote knygas, pagal kurias operos parašytos. Ką skaitote ruošdamasi koncertinės šiuolaikinės muzikos atlikimui, įrašams? Kad ir šiems.

– Žibuoklės muzika nėra naratyvi, ji labiau atmosferinio, spalvinio pobūdžio, tai ne pasakojimas, parašytas pagal konkrečią istoriją. Todėl ir jos muzikos prisijaukinimas labai skiriasi nuo pasiruošimo operai, kuri turi siužetą. Šiltai prisimenu ilgą pokalbį su Žibuokle kovą Senamiesčio kavinėje, kuris buvo labai svarbus pasiruošimui. Nežinau, kiek valandų kartu prasėdėjome, bet ji man papasakojo apie kiekvieną kūrinį, kūrimo kontekstus ir inspiracijas. Pavyzdžiui, "Millefleur" (2018) buvo įkvėptas austriškų gobelenų su tūkstančiais gėlių, jų mirgančios ornamentacijos. Žibuoklei puikiai pavyko tą mirgėjimą išreikšti per instrumentuotę.

– Atvykote iš Klagenfurto. Kas tai per vieta?

– Klagenfurtas prie Verto ežero – Klagenfurt am Wörthersee – toks visas šio miestelio pavadinimas, gana gerai žinoma atostogų vieta pietinėje Austrijos dalyje, netoli Slovėnijos ir Italijos sienų. Įspūdingi šio ežero kulisai įkvėpė ne vieną kompozitorių čia ne tik atostogauti, bet ir kurti. Tarp jų – Johannesas Brahmsas, Gustavas Mahleris, Albanas Bergas.

Pati atsidūriau Klagenfurte, nes dirbau vietos operos teatre. Tiesa, gavusi kvietimą dar labai tiksliai nežinojau, kur jis yra, tad suprantu visus, kurie nieko nėra apie Klagenfurtą girdėję. Bet tai nuostabus gamtos kampelis, turintis mažą simpatišką teatrą, kurio reputacija tarp tokio dydžio teatrų labai gera.

– Bet kažkada juk esate minėjusi, kad norėtumėte gyventi Vienoje. Su Klagenfurto teatru sutartis baigėsi, bet ten pasilikote. Norai pasikeitė?

– Taip, dabar aš – laisvas paukštis, kuris galėtų gyventi bet kur, kur panorėtų. Tačiau pradėjusi daug keliauti supratau, kad man labai patinka sugrįžti į mažą miestelį arti gamtos. Aš juk vis dirbu miestuose. Jei pabūnu ilgiau Berlyne ar Frankfurte, man visai nesinori grįžti į dar vieną miestą. O Klagenfurte turime didelę terasą, kurioje auginame daržoves, pro langus matome kalnus. Karantino metu nusipirkau pianiną, kuris stovi prie lango, o pro jį matyti kalnai Slovėnijos pusėje. Visi, kas atvažiuoja manęs aplankyti, puikiai supranta, kodėl noriu ten gyventi. Ypač karantino metu daugeliui staiga pasidarė aišku, kad namai – labai svarbi erdvė. Supratome, kad mieste gali būti daug kavinių, veiksmo, kurio labai greitai gali nelikti, ir tada, nutilus miesto šurmuliui, kyla klausimas – ar gerai jaučiamės savo namuose? Aš jaučiuosi gerai. Džiaugiuosi, kad negyvenu didmiestyje, kur butai maži, be balkono, – tik keturios sienos. Tad pasidžiaugiau, kad gyvenu tokiame Panevėžio dydžio kaime (juokiasi).

– Kad jau prakalbome apie karantiną, įdomu paklausti – ar daug planų teko dėl jo atsisakyti?

– Taip, labai daug. Suplanuota opera Kopenhagoje būtų tapusi mano debiutu šio miesto Karališkojoje operoje – turėjau ten praleisti tris mėnesius. Vasarą dar tris mėnesius turėjau būti Tirolio festivalyje "Erl". Labai labai skauda širdį, kad teko atidėti rudeninį debiutą Berlyno "Komische Oper", kur turėjau diriguoti Leošo Janáčeko "Katią Kabanovą". Nepaprastai laukiau...

– Operas diriguojate ypač dažnai, o ir šiame pokalbyje apie jas prakalbome bent kelis kartus. Kaip opera tapo tokia sava?

– Sunku paaiškinti, bet esama žmonių, kurie tampa teatro žmonėmis. Teatre jaučiama didžiulio organizmo, sujungto į vienį, atmosfera. Jame gali būti daugybė problemų, bet be teatro – negali. Jau dabar pastebiu, kad labiausiai man trūksta būtent darbo operoje ir visko, kas su tuo susiję. Kartais net sunku pasakyti, kas tiksliai tai yra.

– O juk kartais sakoma, kad opera – pasenusi, joje daug primityvių siužetų...

– Nesąmonė! Iškart prieštaraukite taip sakantiems žmonėms. Operų medžiaga man toli gražu neatrodo primityvi. Socialinė nelygybė, kartų skirtumai, konfliktai, politinės intrigos, laisvė, meilė, skausmas, nepritapimas – nebeaktualios temos?

– Nuo operos norėčiau vėl sugrįžti prie šiuolaikinės muzikos. Nemažai užsienyje gyvenančių lietuvių atlikėjų ir dirigentų, jau žymių tarptautiniu mastu, užsiima savotiška muzikine ambasadoryste, pristatydami Lietuvos muziką pasaulio scenose. Jūs – ne išimtis. Tai misija ar visiškai natūralaus programų sudarymo proceso rezultatas?

– Visų pirma tai susidomėjimas. Lietuva – vis dar yra egzotiška šalis. Niekas apie ją nieko nežino, todėl atsiranda paklausa. Be to, laikau save patriote, tad išties stengiuosi įterpti lietuvių kompozitorių kūrinių. Tiesa, kartais susiduriu su stereotipu, esą žmogus gerai atlikti gali tik savo šalies kompozitorių kūrinius, – su tuo visiškai nesutinku. Pati esu labai įsigilinusi į vokiečių, austrų kultūrą, tad jeigu man kas nors pasako, kad kažko joje galiu nesuprasti vien dėl to, kad nesu austrė ar vokietė, net įsižeidžiu. Taigi, medalis visuomet turi dvi puses.

– Gal jau turite net "savo" kompozitorius? Tarkim, Mirgą Gražinytę-Tylą dažnai siejame su Ramintos Šerkšnytės kūryba ir pan. Yra kūrėjų, kuriuos ypatingai norėtumėte parodyti tarptautinei bendruomenei?

– Sutinku su Mirga, kad Raminta išties ypatinga. Suprantu, kodėl mano kolegos užsieniečiai ja irgi labai domisi, nori atlikti jos kūrinius. Aš pati visą laiką labai žavėjausi Broniumi Kutavičiumi ir žaviuosi iki šiol. Dabar dar susipažinau ir su Ž.Martinaityte.

– Galų gale R.Šerkšnytės kūrybą pati dirigavote "Deutsche Grammophon" išleistame, didelės sėkmės sulaukusiame diske.

– Taip! Žinau, kad Ramintos "Saulėlydžio ir aušros giesmės" (2007) bus atliekamos ir kitų kolegų – džiaugiuosi šio kūrinio kelione. Ši Ramintos oratorija labai įtraukianti. Ji yra sakiusi, kad tas kūrinys turėtų būti tarsi pusvalandžio trukmės meditacija.

– Nemažai kalbamės apie moteris – įrašėte Ž.Martinaitytės simfoninę kūrybą, sėkmingai parengėte R.Šerkšnytės kūrinį. Pasaulyje mūsų moterys kūrėjos ir atlikėjos pastaraisiais metais žiba. Bet ar išties situacija tokia gera ir moterims muzikos pasaulyje nebereikia kovoti dėl vietos po saule? Atsimenu, kad viename interviu gana piktai sureagavote į klausimą apie vieno gerai žinomo lietuvių dirigento mintį, kad esą dirigentu gali būti tik vyras, nes moters charakteris šiai profesijai paprasčiausiai netinka. Ar paprastoje kasdienybėje į moteris ir vyrus dirigentus jau žiūrima vienodai?

– Dirigentų pasaulyje ši sniego gniūžtė pajudėjo ir jos tikrai nebegali sustabdyti niekieno padrikos mintys. Lietuvoje yra dirigenčių – ir Mirga Gražinytė, ir Adrija Čepaitė, ir aš. Jos tiesiog yra, tad negalima pasakyti, kad jų negali būti. Kita vertus, mūsų kasdienybė gausi įsisenėjusių stereotipų ir išankstinių nusistatymų. Jie trukdo judėti lygių teisių link, apriboja mus ir skaudina tūkstančius žmonių, kurie neatitinka tendencijų.

Giedrė Šlekytė. / D. Matvejevo nuotr.

– Kokie tie stereotipai – apie dirigentą vyrą ir dirigentę moterį?

– Tai, kad dirigentus apskritai skirstome į vyrus ir moteris, jau yra nesąmonė. Tiesą sakant, net ne taip skirstome, o veikiau į dirigentus – įprastus, normalius, kaip visada buvo – vyrus, ir moteris dirigentes. Jau įsiklausius į šį grupavimą aišku, kad stereotipai čia gyvi ir vešintys. Juk nė viename interviu su dirigentu nerasime klausimų apie tai, kokią įtaką jo lytis daro darbui. O aš štai tokių absurdiškų klausimų kaskart sulaukiu.

Galiausiai ir vyrai, grūdami į vyriškumo sampratą, kenčia lygiai taip pat. Vyras turi būti stiprus, mėgstantis greitį, galintis bet ką pakelti, nieko nebijantis, niekada neverkiantis, nerodantis emocijų? Daugybė nuostabių vyrų neatitinka tokio įsivaizdavimo. Lygiai taip pat, kalbant apie moteris, dažnai sakoma, kad jos nemoka kalbėti griežčiau ir pan. O jei kalba griežčiau, iškart apibūdinamos kaip isteriškos. Viską labai suprimityviname.

– Pati tiesiogiai esate susidūrusi su lyties nulemtais stereotipais, dėl kurių, tarkim, turėjote sunkumų profesiniu atžvilgiu? Galbūt karjeros pradžioje?

– Šis darbas iš esmės nelengvas. Ir jeigu paklaustumėte mano amžiaus kolegų, jie tikrai pasakytų, kad su kažkokiomis problemomis yra susidūrę. Kiekvienas tempia savą kryžių. Man galbūt yra tekę susidurti su nuomonėmis, kad esą jauna, graži mergina – tarsi koks neprofesionalumo šleifas. Baisu, bet visuomenė galvoja taip.

– O kokia jūs esate dirigentė – griežta ar, priešingai, labai lanksti?

– Paklauskite kitų žmonių, kurie mato mane iš šalies (juokiasi). Turbūt pagal situaciją. Kai kada reikia būti griežtai, kai kada – nebūtinai. Visą laiką save vadinu labai nedirigentiška dirigente, nes netelpu į daugelį su profesija susijusių klišių. Kita vertus, yra daug į jas netelpančių dirigentų. Dažnai girdžiu, kad dirigentas turėtų būti labai savimi pasitikintis, griežtas, visada tiksliai žinantis, ko nori. Tačiau pažįstu nemažai abiejų lyčių dirigentų, kurie yra labai drovūs, kuklūs, savimi nepasitikintys, bet nepaprastai įdomūs, intelektualūs ir įkvepiantys. Dirigentai labai skirtingi, ir būtent čia pats žavesys.

– Įdomu tai, kad dauguma mūsų sėkmės lydimų dirigentų siekė  karjeros užsienyje. Pirmiausia ten buvo pripažinti, tada apie juos sužinojo ir Lietuva. Jūsų atvejis panašus. Kaip manote, ar likusi čia būtumėte padariusi dirigentės karjerą?

– Nežinau, nes nepasilikau. Negaliu palyginti. Bet spontaniškai pasakyčiau, kad likusi galbūt nebūčiau dirigentė. Man asmeniškai labiausiai padėjo išsilavinimo kontrastas. To, ką gavau M.K.Čiurlionio menų mokykloje Lietuvoje ir ką – Austrijoje, specifika buvo labai skirtinga. Vilniaus mokykla – labai griežta, turinti griežtas taisykles ir nelabai leidžianti nuo jų nukrypti. Galima tai kritikuoti, bet, kita vertus, daugeliui lietuvių muzikų tai padėjo įgyti puikius pagrindus, ir tai buvo naudinga išvykus į žymiai laisvesnes užsienio aukštąsias mokyklas. Grace, kur studijavau bakalaurą, nebuvo egzaminų, labai mažai taisyklių ir daug laisvės, pačių studentų atsakomybės. Manau, kad tiems, kurie atėjo iš labai laisvų mokyklų, turėjo būti sudėtinga pasiekti discipliną. O man, atėjusiai iš M.K.Čiurlionio menų mokyklos, viskas tiko tobulai. Tai, kad išvažiavau į kitą šalį, buvo visapusiška nauda.

– Kažkada esate minėjusi, kad vienas didžiausių autoritetų jums – Vladimiras Jurowskis, kurio asistente teko dirbti. Kas – jo asmenybė, dirigavimo idioma, interpretacijos – labiausiai žavi?

– Su juo dirbau vos kelis mėnesius Ciuriche, bet jie man paliko labai gilų įspūdį. Planuoju su V.Jurowskiu dirbti ir ateityje. Visą laiką sakau, kad jis – tai vaikščiojanti enciklopedija. Žmogus, su kuriuo pasikalbėjus iškart norisi bėgti ir skaityti visas knygas iš eilės. Jis priverčia domėtis, pats yra neįtikėtinai smalsus ir labai daug žino. Jo tėtis – dirigentas, brolis – taip pat, ir toji dirigentiška šeima turi savo ritualus, patarimus, kuriais mielai dalijasi. Ne visi dirigentai taip priima pašalinius ir jiems ką nors pasakoja, o Vladimiras tą daro labai noriai. Net nežinau, kam daugiau naudos iš asistento – ar jam, ar asistentui.

Jis mane įkvėpė ir pasakodamas, kaip kiekvieną dieną užsiima joga. Tuo metu man buvo labai intensyvus laikotarpis: daug keliavau, nešiodavausi su savimi daugybę natų, kol pradėjau jausti, kad kūnas protestuoja ir sako, kad visko per daug. Bet būtent po V.Jurowskio patarimo prieš dvejus metus pati ėmiau kasdien užsiiminėti joga ir pajutau, kad tai man labai tinka. Atrodo, juk galėjo ir kažkas kitas pasakyti, kad joga yra gerai, bet jis pasakė konkrečioje situacijoje. Tai labai įdomus, inteligentiškas žmogus. Mėgstu žmones, kurie daug žino, – tai negali nežavėti.

– Sąvokos, reiškinių sampratos laikui bėgant smarkiai kinta. Šiandienos kultūrinė realybė taip pat pastebimai kitokia nei prieš kelis dešimtmečius. Ar smarkiai, jūsų nuomone, keičiasi dirigento institucijos suvokimas?

– Dirigento vaidmuo labai pasikeitė. Kiek diktatūrinė orkestro santvarka netinka muzikantų prigimčiai. Žmonės studijuoja savo instrumentą, groja solo, yra laisvi ir staiga orkestre jiems tarsi apkarpomi sparnai. Manau, nei orkestro, nei dirigento darbo ateitis nesusijusi su šiuo apkarpymu, o su bandymu surasti bendrą kryptį be didelių apribojimų. Vis dėlto įgyvendinti tai sunku, nes kažkas turi priimti sprendimus. Svarbu, kad orkestras tikėtų dirigento idėja. Jeigu muzikantai jaučia, kad kūrybiškumas neslopinamas, o kaip tik pasitelkiamas siekti bendro muzikinio tikslo, jie žymiai geriau atlieka savo darbą. Tokią įsivaizduoju ateitį.

– Be ko negalėtumėte gyventi kasdienybėje?

– Be labai daug ko. Primityvu pasakyti, kad be muzikos, be gamtos. Tačiau pastaruoju metu labai daug apie tai mąsčiau. Netikėtai užklupus pandemijai ir karantinui, visi mano projektai buvo atšaukti, o aš – jauna, sveika, ambicinga – buvau priversta sustoti. Buvo išties sunkių dienų, bet būtent tada supratau, kad esu labai laimingas žmogus, nes turiu į ką atsigręžti. Į tą pačią muziką.

Mūsų emocinei sveikatai karantino situacija buvo žiauri. Galvojau – tai ką, dabar devynis mėnesius negalėsiu dirbti? Tačiau pradėjau groti kamerinę muziką, užsiimti kažkokiomis veiklomis ir supratau, kad muzikoje galiu rasti atsakymus į tam tikrus klausimus. Skamba kiek ezoteriškai, bet į tai įsigilinus supranti, kad muzika gali tave giliai paguosti – ne tik truputį nuraminti, bet suteikti prasmę. Tai lemia galbūt ir mano santykio su muzika tvirtumas, ir profesinis įsigilinimas. Tačiau gebėjimas muzikoje rasti prasmę sau kartu yra ir didžiausia muzikų atsakomybė prieš visuomenę. Po truputį suprantame, kad emocinė sveikata yra bent jau lygiai tiek pat svarbi, kiek ir fizinė, o menas, be abejonės, yra vienas svarbiausių komponentų. Be to negalima gyventi. Galima tik kažkaip egzistuoti.

– Jūsų mintys apie menininko atsakomybę susisiejo su kompozitoriaus Tan Duno žodžiais: jis labai panašiai kalbėjo po to, kai karantino laikotarpiu parašė kūrinį pandemijos aukoms pagerbti. Koks svarbus yra menas, mums parodė ir tai, kad daugybė koncertinių įstaigų, teatrų atvėrė archyvus ir tiesiog dovanojo žmonėms savo turinį.

– Visos šios įstaigos stengėsi padėti savo publikai kiek tik įmanoma šiuo sudėtingu laikotarpiu. Tačiau, ko gero, archyvais daugiausia mėgavosi melomanai. Vienas svarbiausių klausimų – kaip pakviesti į klasiką dar jos lobių neatradusiųjų? Su krizėmis susiduria visi. Mūsų užduotis – užmegzti kontaktą su kuo didesne visuomenės dalimi. Deja, karantino metu tai buvo labai sunku, nes vis dėlto stipriausias muzikos koziris yra gyvo koncerto betarpiškumas.

– Šie metai turbūt daugelį privertė susipažinti su neapibrėžtumo jausmu. O jūs juk – laisvai samdoma dirigentė. Daugybė jūsų kolegų sako, kad norisi turėti savo orkestrą, kažkam priklausyti. Jums ta savotiška nesvarumo būklė galbūt kaip tik maloni?

– Atmetant šių metų situaciją, puikiai jaučiuosi būdama tokioje pozicijoje. Noriu sukaupti įvairių patirčių, išplėsti savo repertuarą, gauti impulsų iš stipriausių kolegų ir tokiu būdu subręsti meno vadovo pozicijai bei su ja susijusiai atsakomybei. Šiemet, aišku, pajautėme, kad "nuolatiniai dirigentai" galėjo jaustis saugiau, ypač kalbant apie finansinį saugumą. Be to, pradėjus rastis alternatyvių, išradingų projektų, koncertų po atviru dangumi, kamerinių operų, laikantis visų koronaviruso prevencijos taisyklių, tuo metu man šiek tiek trūko savo kolektyvo, su kuriuo išvien galėčiau kūrybiškai ieškoti kontakto su publika. Nepaisant to, tokia laisvai samdomos dirigentės pozicija šiuo metu man labai gerai tinka. Jau turiu daugybę suplanuotų projektų iki 2023 m. vasaros – žinau gana tiksliai, ką veiksiu. Galbūt nuo tų metų norėčiau likti nuolatinėje pozicijoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių