A. Stonys: užčiuopti, ko neišeina parodyti

Šiemečiame kino forume "Scanorama" pristatytas Audriaus Stonio filmo premjera "Avinėlio vartai". Galimybę išvysti naujausią pripažinto režisieriaus kino juostą turėjo ir kauniečiai.

Šauksmas tyruose

"Ženklas ir vaizdas – tai du didieji keliai, padedantys susisiekti tarp žmonių erdve ir laiku", – teigia prancūzų rašytojas Michelis Tournier esė "Ženklas ir vaizdas". Supriešindamas kalbos ir vaizdo sąvokas autorius nesiekė nustatyti kurios vienos viršenybę kasdieniame ar meno pasaulyje – atskleidžia gilesnius abiejų jų prasmių klodus, slypinčius ir didžiosiose Vakarų pasaulio religijose.

Kalbėdamas apie ypatingą krikščionybės poveikį Vakarų dailės raidai M.Tournier netikėtai išskiria vieną iš Kristaus stebuklų – Kristaus Atsimainymą: "Jėzus užkopė ant Taboro kalno, kad pasirodytų savo mokiniams visu dievišku spindesiu (atvaizdas). Besileidžiant į slėnį, jiems paliepė nieko nepasakoti (ženklas), ką matę. Krikščioniškasis menas – šios revoliucijos vaisius." Šiuolaikinis vaizduojamasis menas – tiek dailė, tiek kinas – krikščioniškojo religinio meno evoliucija.

Prisiminti šias chrestomatines tiesas paskatino naujas A.Stonio filmas "Avinėlio vartai". Tiesa, tai nėra filmas nei apie religinį meną, nei apie jo ištakas ar išraiškas, nors filmas su tuo neabejotinai susijęs: jo autorius vien tik kino (vaizdų) kalba pasakoja apie Krikšto sakramentą. Tačiau "kalba" ir "pasakoti" yra netikslūs, sąlyginiai terminai A.Stonio kūryboje.

Režisierius savo dokumentiniuose filmuose nesirenka kalba "pramintų" kelių, asmeninėje svetainėje manifesto forma jis yra išreiškęs tokius kūrybinius principus: "Dokumentinis kinas nėra gimęs iš noro informuoti. Jis gimė iš nuostabos, atradus galimybę sustabdyti laiką ir įsižiūrėti į pasaulio stebuklą. Nuostaba ir noras dalytis. Man tai yra pagrindiniai motyvai kurti kiną." A.Stoniui filmas yra ne pasakojimas ar kalbėjimas, bet šauksmas tyruose.

Priartėti prie stebuklo

"Avinėlio vartų" prodiuseris ir vienas operatorių brolis pranciškonas Gediminas Numgaudis daug metų brandino idėją sukurti filmą apie krikštą. Filmas galiausiai sukurtas Lietuvai švenčiant žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų, kas, pasak brolio Gedimino, buvo dar vienas akstinas pasigilinti į krikšto reikšmę ir prasmę dabartiniame pasaulyje.

Pasakodamas apie susitikimą su filmo režisieriumi, vienuolis išsako ir pastarojo kūrybinius principus, tapusius šio filmo koncepcija: "Audrius paklausė: Gediminai, ko tu nori? Ar per filmą papasakoti apie patį Krikšto sakramentą? Jei taip, tuomet ir pasakok, tam nereikia kino. Bet jei nori žmones suintriguoti, provokuoti mąstymui, kalbėjimui, tuomet galime daryti kiną."

Brolis Gediminas pabrėžia, kad "Avinėlio vartų" biudžetas buvo sąmoningai renkamas vien tik iš žmonių – krikščionių ar jiems prijaučiančių aukų.

Filme beveik nekalbama, be dokumentiniuose kadruose užfiksuotų per stačiatikių, Romos katalikų, protestantų ar kitų išpažinimų krikšto apeigas tariamų žodžių tėra tik vieno, stačiatikio vienuolio samprotavimas apie tai, kas galbūt su žmogumi įvyksta krikšto metu: "...atsiranda gylis, kuris kartu yra ir aukštis. Taip žmogaus gyvenimas iš vien tik horizontalės pereina ir į vertikalę."

Filmo autorių dėmesys nukreiptas ne į krikšto apeigų ypatumus ar skirtumus, bet regimaisiais ir girdimaisiais (įsivaizduojamais) vaizdais bandoma, pasak A.Stonio, "užčiuopti tai, ko neišeina parodyti, įsižiūrėjus priartėti prie to, kas krikšto metu atsitinka, prie to nematomo stebuklo".

Garsų metafizika

Neįprastas filmo neinformatyvumas kai kada gali stebinti ir gluminti, pvz., kai iš vienos neįvardytos vietos ar kraštovaizdžio suderintu montažu netikėtai pereinama į kitą: vaiko (Lietuvos kaime), važiuojančio į savo krikštynas, susimąstęs žvilgsnis pratęsiamas kalnuotos vietovės (greičiausiai Jordanijos) kelio vaizdais pro langą ar krikštą (Jordano) upėje keičia krikštynos (Pakutuvėnų) bažnyčioje.

Filme taip vis grįžtama į Jeruzalės Kristaus Kapo bažnyčią (nors joje filmuoti draudžiama, visą naktį budėjusiems operatoriams pavyko užfiksuoti išties įspūdingus vaizdus ir garsus). Suderintu ir lygiagrečiu montažu sudaromas tolygių įvykių įspūdis: tai, kas vyksta čia ir dabar, taip pat vyksta bei vyko ir kitur, lyg nenutrūkstamai kartojantis krikšto akimirkai praeitis ir dabartis ištirptų kartu su konkrečia, įvardijama fizine erdve.

Kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio muzika – vienas svarbesnių sudedamųjų elementų A.Stonio filmuose. Paskutiniajame, nors ir labai įvairi bei nevienoda: prisijungianti prie giesmių bažnyčiose ir įgaunanti į muzikines mišias panašų skambesį arba tyliai virpanti lyg dykumos vėjo atneštas naktinių skėrių šurmulys; kartais net sunku atpažinti, kur yra rasti (t.y. filmavimo vietose įrašyti) garsai, o kur prasideda studijoje įrašyta kompozicija. Lėtai sklendžiantis ir plevenantis filmo garso takelis kyla į aukštesnį, metafizinį lygį.

"Avinėlio vartai" tetrunka 40 min., nors jo kūrimas užėmė daugiau negu keletą metų, tačiau, pasak režisieriaus, "kiekvienas filmas pareikalauja savo laiko, tai nėra niekaip planuojama, tai kaip vaikas, gimstantis atitinkamo ūgio". Filmo autorius atskleidė, kad  yra likę daugybė filmuotos medžiagos, tad artimiausias projektas galėtų būti antroji filmo apie krikštą dalis, tik jau gerokai informatyvesnio pobūdžio.

A.Stonys sakėsi esąs susidomėjęs galimybe kurti filmus ir apie kitus šešis sakramentus, vadindamas tai neišsemiama tema, kuriai neužtektų vieno gyvenimo.

Gylyn ir aukštyn

Filmas baigiamas kamerai ilgai ir iš arti tyrinėjant paslaptingai pritemdytą Renesanso laikų religinį paveikslą. Po peržiūros režisierius atskleidė, kad tai – vieno peizažo žanro pradininkų XVI a. flamandų dailininko Joachimo Patiniro  paveikslas "Kristaus krikštas" (1510–1520 m.).

Pirmame grupinės kompozicijos plane – svarbiausia scena – Jėzaus krikštas Jordano upėje, viršuje Šventoji Dvasia balandžio pavidalu ir Dievas Tėvas. Bet kamera nesustoja, pamatome ne tik Kristaus Krikštą, bet ir pamokslą žmonėms ir Kristaus maldą Alyvų kalne. Tris laiku ir vieta nesusijusius Kristaus gyvenimo segmentus šiame paveiksle sieja melancholiškas nežemiškas peizažas. Panaši ir filmo "Avinėlio vartai" kameros užduotis – susieti ir apimti, kiek įmanoma, platesnį "gylio, kuris kartu yra ir aukštis", matmenį.