D. Jonaitis sodus kuria, bet netapo

Žinių sėmėsi Londone

„Ėmiau galvoti, kas man patinka, ir supratau, kad būtent darbas sode leidžia jaustis gerai. Aš jaučiu grožį. Žinau, kuri kavinė, parduotuvė ar žmogus yra gražus. Tas pats ir su sodu. Matau, kuris medis nereikalingas, kurį vertėtų patrumpinti ir kiek medžių reikia pasodinti, kad nesimatytų, ką kitame kieme veikia kaimynai“, – savo pojūčius nusprendęs užtvirtinti teorinėmis žiniomis, D.Jonaitis išvyko į Angliją studijuoti sodų ir kraštovaizdžio dizaino.

Nuvykus kauniečiui tapo aišku, kad studijų planą teks atidėti mažiausiai metams. Išėjo kiek daugiau.

„Visą tą laiką dirbau prestižinių automobilių nuomos salone. Su grožiu ši vieta mažai susijusi. Nebent tiek, kad ten buvo daug gražių automobilių, kuriuos turėjau pristatyti jų šeimininkams – pasiturintiems anglams“, – tai, anot pašnekovo, leido iš arčiau dirstelėti į prabangius vietinių namus ir išpuoselėtus jų sodus.

Sutaręs su salono savininkais, kad šie nenutrauks sutarties ir suteiks galimybę mokytis, po trejų metų Dalius kibo į studijas. Sodų ir kraštovaizdžio priežiūros specialistai Anglijoje itin gerbiami, o šio amato subtilybės perduodamos iš kartos į kartą. Didžioji dauguma studentų, anot Daliaus, buvo anglai. Tiksliau – tipiški britai, išsiskiriantys specifiniu kalbos dialektu, aristokratiškomis manieromis, pedantiškumu. Nepaisant kultūrinių skirtumų, lietuvis susibičiuliavo su vietiniais, o savo inteligentiška išvaizda ne vienam leido suabejoti tikrąja jo kilme.

„Turėjau kelnes, margintas škotiškais motyvais. Kai tik būdavau su jomis visi sakydavo: nemeluok, kad esi lietuvis, tu – škotas“, – juokėsi pašnekovas.

Rūpinasi žaliomis erdvėmis

Suderinti paskaitas ir darbą salone Daliui buvo nelengva, vis dėlto užsispyrusiam kauniečiui, į Angliją atvykusiam su konkrečiu tikslu, tai pavyko.

„Buvo įtemptas laikas, tačiau priėmiau tai kaip aplinkybes, kuriose gyvenu. Viskas atrodė labai natūralu“, – tik tada, kai vieną rytą važiuojant į paskaitas grupiokė paklausė, ar jis miega, Dalius suprato, kad rutina jį labai išvargino.

Po metus trukusių mokslų kauniečio rankose atsidūrė baigimo diplomas, tačiau į darbus jis pasinėrė tik po kelerių metų, kai grįžo į Lietuvą. Šiandien Dalius rūpinasi ne tik asmeninės aplinkos estetika, bet ir kitų žmonių žaliosiomis erdvėmis, paverčia jas rojaus sodais.

„Jei reikia, patariu, kaip prižiūrėti, jei reikia – pats imuosi žirklių ir kimbu į darbus. Smagu, kad bėgant metams keičiasi žmonių požiūris. Jie vis dažniau pasitiki specialistais, o ne tik savo žiniomis“, – D.Jonaitis neslėpė, kad ši vasara buvo labai darbinga.

Dabar atėjo pats metas grįžti į namus, kur laukia kiti malonūs ir įtraukiantys darbai.

Nutapyti paveikslą man buvo ir yra tas pats, kaip šokėjui sušokti šokį.

Sutramdė teptuką

Laikas svetur buvo dosnus ne tik patyrimų, naujų žinių, bet ir atradimų. Dar prieš išvykdamas į Angliją vyras pabandė prisijaukinti kaimynės architektės molbertą, tačiau tąkart to nepavyko padaryti. Londone teptukas pakluso lietuviui.

„Atvykęs, pačią pirmą dieną sutikau gatvės menininką, pardavinėjantį savo paveikslus. Paklausus, kur perka priemones, jis man padavė vizitinę kortelę su vienos parduotuvės kontaktais. Nusipirkau ten drobių, dažų, sprindžio dydžio keturis rėmus. Čia prasidėjo mano menininko kelias“, – D.Jonaitis pasakojo, kad pirmuosius potėpius ant drobės lydėjo pirmasis pirkėjas.

Pamatęs darbą, jį įsigijo ir vėliau savo kabinete pasikabino automobilių nuomos salono vadybininkas.

„Tą jausmą prisimenu iki šiol. Jis man tiesia krūvelę pinigų, o aš galvoju: nieko sau, čia juk atlygis už mano kūrybinį darbą! Nutapyti paveikslą man buvo ir yra tas pats, kaip šokėjui sušokti šokį – pakankamai lengvas ir greitas procesas, – D.Jonaitis pasakojo, tapybos niekur nesimokęs, paprasčiausiai realizavęs tai, ką gimdamas atsineša dažnas iš mūsų. – Galvoju, kad žmonės ateina su daugeliu pačių įvairiausių savybių. Tik vieni jas išpildo, o kiti to net nebando daryti. Man pavyko, todėl esu labai laimingas.“

Papirko drobės istorija

Šiandien Dalius gerai žinomas tapytojas, aplink save subūręs laiko patikrintus žmones, turinčius rafinuotą skonį, pasikliaunančius tapytojo rankos lengvumu ir jo vaizduote.

„Lengviausia tapyti tai, kas man patinka. Žinoma, įdomu ir užsakymai, nes kiekvienas jų yra savotiškas iššūkis. Būna, ateina žmogus ir sako: pasitikiu tavimi. Tačiau tai nereiškia, kad tapau, ką noriu. Esu paruošęs klausimų, nes privalau rasti kelią iki žmogaus širdies ir jo namų“, – kai tai pavyksta padaryti, paveikslas, anot menininko, suskamba kaip daina. Padeda mūzos?

Ne sykį kalbinusi menininkus ir klausiusi istorijų apie jų įkvėpimo šaltinius, Daliaus lūpose nieko panašaus neišgirdau. Tapytojas iš Kauno nelaukia, kol kas nors nutūps ant jo peties.

„Atsikeli ir žinai, kad reikia tapyti. Paprasčiausiai gali rinktis: daryti tai ryte ar vakare“, – tamsos nelaukiantis D.Jonaitis pastebėjo, kad kartą per metus, Velykų rytą, jo studijoje gimsta po vieną nuostabų darbą, kuriame spalvose tam tikra istorija. Nors jų menininkas nesureikšmina ir specialiai nekuria, žmonėms, ieškantiems paveikslų, tai ganėtinai svarbu. Mudviem lėtai vaikštant Laisvės alėjos grindiniu Dalius prisiminė vieną istoriją, kai 8 tūkst. svarų įkainotas jo paveikslas iškeliavo dėl įtikinamos istorijos.

„Tai buvo visiškai balta drobė su tam tikra faktūra, simbolizuojančia begalybę ir naują pradžią, kuri gali būti ten, kur esi duotąją akimirką“, – pasakojo menininkas.

Savo namuose surengęs atvirų durų dieną, minėto paveikslo Dalius tąsyk neeksponavo – jį paslėpė toliau nuo visų akių. Vis dėlto keliems lankytojams užsiminė turįs ypatingą drobę. Kai galiausiai ją ištraukė ir papasakojo begalybės istoriją, visai netikėtai atsirado pirkėjų. Įsigiję paveikslą jie dar ne kartą skambino menininkui ir džiaugėsi drobe, kuri visuomet nuramina jų verkiančią dukrą.

Paveikslas nėra daiktas

Dalius – abstraktaus meno skleidėjas, todėl jo darbuose galima pamatyti daug ką. Tik ne sodus. Nors juose leidžia kiauras vasaras, spalvomis ant drobės menininkas pasakoja kitas istorijas. Antai, viename šoka degantis žmogus, kitame pulsuoja žemės rutulys, trečiame burbuliuoja aviečių uogienė.

„Turbūt tik kartą tapiau sodus. Turėjau tokią kaimynę, kuri preciziškai prižiūrėjo aplinką. Kartą ji man padovanojo gal kokių 70 metų senumo drobę, kuri kažkada priklausė jos vyrui. Sako: tu menininkas, gal ką nors sugalvosi“, – D.Jonaitis prisiminė, kad pabudęs vieną rytą pajuto begalinį norą nudžiuginti kaimynę. Taip žaluma prasiskleidė ne tik priešais moters langus, bet ir ant jos kambario sienų. Paklaustas, ar paveikslais nukabinėti jo paties namai, Dalius pritariamai linktelėjo galvą. Priešingai nuo batsiuvių, kurie vaikšto basi, kaunietis gali pasigirti gyvenantis tarsi muziejuje.

„Keičiu paveikslus gana dažnai. Man nereikia stumdyti baldų, pakanka pasikabinti vis kitą drobę ir viskas pasikeičia. Paveikslai kuria atmosferą. Jie nėra daiktai, o jei žmonės paveikslus perka kaip daiktus, jie praranda 90 proc. to, ką galėtų patirti, – dėl to, anot tapytojo, jo kūryba domisi žmonės, pirmąją emociją išreiškiantys palaimingais atodūsiais, o ne klausimu, kiek kainuoja. – Taip ir turėtų būti, nes darsyk pasikartosiu – paveikslas nėra daiktas. Džiugu, kad vis dažniau žmonės tai supranta ir ieško kažko ypatingo, išskirtinio.“