Sakoma, kad satyra – literatūros druska ir pipirai. Tačiau šmaikščiojo žanro kūrėjams liežuvį kerpa ne aštrūs prieskoniai. Jie vis dažniau guodžiasi neturį tribūnos. „Lietuvoje nėra humoro ir satyros leidinio, egzistavusio daugybę metų, išnyko šiems žanrams skirti kampeliai laikraščiuose. Satyrikus iš viešosios erdvės stumia į užribį anekdotų ir realybės šou, rodomi per televizijas. Kūrybos vakarai vyksta retai. Be to, aš jų nemėgstu, nes eiti į sceną, juolab į televiziją, man kančia ir stresas“, – minoriškai vardija šio žanro senbuvis ir pripažintas meistras Aleksas Dabulskis.

Jo kūrybinėje sąskaitoje – keturiolika knygų. Jas rašant tik kelios kruopelės kūrybinio įkvėpimo kažkada nubyrėjo ir ant grynosios lyrikos stalo. Paskui rašytojas atsidėjo... amžinybei. Pasak jo, žmonių ydos amžinos, ir nepriklausomybė nuo jų mūsų tautiečių neišgydė.

Tarp tų keturiolikos A.Dabulskio kūrybos tomelių naujausias yra užpernai išleistas epigramų rinkinys „Trys po šimtą, arba trejos devyniasdešimt devynerios“. Rašytojas juokavo, kad tai labai vyriškas ir komercinis pavadinimas: „Potencialus skaitytojas ir pirkėjas gali užkibti pagalvojęs, kad čia sudėti tostai.“

Nors satyrikas visai neseniai aiškino, kad naujų dalykų beveik nerašo, nes jų nėra kur dėti, jo stalčiuose vis dėlto atsirado šviežienos mūsų laikraščio skaitytojams.

„Dabar rašau mažai, daugiau tvarkau savo kūrybinį palikimą. Dar norėčiau išleisti aforizmų – „trenktų minčių“ ir „mąstyčių“, rinkinuką“, – sako rašytojas.

„Nemėgstu satyroje užuominų, sunkaus suvokimo. Tekstas turi būti tikslus ir aiškus“, – įsitikinęs A.Dabulskis. Poetas neslepia, kad senais laikais jam yra tekę sueiliuoti tekstų ir pagal užsakymus.

„Kartą rašiau nomenklatūros šulų baliukui, dalijantis jiems apdovanojimus už medžioklės trofėjus. Yra prisiėję – ir vestuvių labaryčiui. Žinoma, tai nebuvo dažni atvejai. Aš tų savo darbų nesigėdiju, nes kai kurie skaitytojai mane neakivaizdžiai įsidėmėjo iš eiliuotų improvizacijų įvairiose šventėse.“

Beje, kandaus žodžio meistras yra parašęs nemažai tekstų populiarioms lyrinėms dainoms, iki šiol skambančioms eteryje ir koncertuose, o pirmauja tarp jų „Jūreivių keliai“ ir „Lituanika“.