R. Tamošaitis: geriau likti nepopuliariam – taip saugiau

– "Gyvenimas yra nuolatinė netektis" – rašote vienoje savo esė, ir vis dėlto jeigu laiko turėtumėte apsčiai, kam daugiausiai jo skirtumėte?

– Tai tokia graži retorinė frazė, apie tą nuolatinę netektį, ji efektinga ir man patinka. Ji tekste sukuria egzistencinį dramatizmą, įelektrina tekstą universaliomis prasmėmis. Ją galima suvokti taip: kiekviena žmogaus diena yra be galo prasminga, vienkartinė, nesugrąžinama. Galima suvokti ir personalistiniu aspektu: mūsų gyvenimas yra žmogiškųjų santykių visuma, o tie žmonės, iš kurių išaudžiamas mūsų santykių tinklas, anksčiau ar vėliau prarandami. Kažkur išvyksta, palieka tave, pamiršta ar tiesiog miršta. Viskas yra laikina, todėl trapu, liūdna. Žmonėms sunku susitikti ir susigyventi vienam su kitu, bet dar sunkiau būna ir išsiskirti. Bet turime tai suvokti, ruoštis tam, kartu brangindami tai, kas mums duota – buvimą kartu. Gražiai apie tai yra rašęs Jonas Biliūnas "Liūdnos pasakos" pratarmėje, kuris vadinasi "Baltasis šešėlis".

Kita vertus, jeigu tie visi artimi žmonės amžinai liktų su tavimi? Visas kalnas užgriuvusių draugų, pažįstamų, artimųjų, kurių niekaip neatsikratytum? Kažkas košmariška... Kai apie gyvenimą mąstai grynuoju protu, gyvenimas truputį darosi košmariškas. Bet ir nerimo sumažėja, nes atrandi, kad liūdesys taip pat turi prasmę.

Jei turėčiau laiko apsčiai? Kam skirčiau? Niekam neskirčiau, nes jis būtų mano. Juk ir dabar iš manęs kasdien tą laiką atima visokie darbai, rūpesčiai. Atima laiką, bet ne mane, aš vis tiek esu tame laike ir kažkaip jame reiškiuosi, kažkaip save suvokiu per veiklą, joje save kuriu. Jeigu laiko būtų per daug, gal nieko neveikčiau, imčiau tingėti ir atbukčiau. Laiko perteklius – gundymas. Pradėčiau per daug galvoti apie save, iškrisčiau iš gyvenimo srauto.

Bet atsakysiu į šį klausimą ir kitaip: kad ir kiek turėčiau laiko – daug ar mažai – visą jį norėčiau skirti savo mylimiausiam žmogui, be kurio jokie laiko okeanai man būtų beprasmiški. Jei gyventum kad ir tūkstantį metų, bet vienišas? Košmaras... Todėl džiaugiuosi ne tiek man dovanotu gyvenimo laiku – kas iš jo, jeigu jis tuščias? – kiek man dovanota gyvenimo drauge. Toks buvimas kartu suteikia mano gyvenimui aukščiausią prasmę ir jį laikau stebuklu, nesuvokiamu mano protui. Žinoma, buvimas dviese yra ne šiaip maloni užmarštis, tai didelis ir gana dramatiškas išbandymas, ilga išbandymų virtinė, per kurią mums atsiveria dvasinė buvimo perspektyva, kurioje dramatiškai keičiama sielos kokybė. Žmogus duodamas vienas kitam tik tam, kad šlifuotų, tobulintų vienas kito sielą, kietą egoizmo deimantą paverstų spindinčiu briliantu. Kietas ir rūstus kartais būna tas procesas. Jeigu deimantas nesutrupa nuo egzistencijos spaudimo, tai per jį ima spindėti kažkas tokio, kas jau ateina iš didelių aukštybių.

– Ne vieno esė branduolys buvo skelbtas feisbuke: esate jame, prarandate ten kažkiek laiko, turite, kaip ten sakoma, "folloverių" – žmonių, kuriems įdomūs jūsų įrašai. Vis dėlto, jus apibūdinčiau kaip ne itin socialią asmenybę, todėl kartais nustebina jūsų atvirumas, bet drauge jis ir sužavi, juo labiau kad po juo visada yra net ne vienas dugnas. Taigi kiek jums reikalingi socialiai ryšiai (kurie neretai ir žeidžia), kiek norite žinoti, ar jūsų kūryba atliepia, ir kaip ten su tuo feisbuku?

– Taip, buvo toks "feisbukinis" mano laikas. Anksti ryte geriant kavą šaudavo į galvą kokia įdomesnė mintis ar tema, užsirašydavau ją tik tam, kad nepamirščiau, bet dėl greito parašymo išeidavo kaip ir užbaigtas tekstas, tad įmesdavau į veidaknygę. Būdavo įdomu, kokios temos ir kokia stilistika ten žmones domina, kaip jie vertina tuos mano parašymus. Reikia pasakyti, kad vertina adekvačiai, veidaknygės publika yra pagauli, protinga. Labiausiai vertina tai, kas pozityvu. Jų atsiliepimai leisdavo ir man pakoreguoti požiūrį į kai kuriuos savo tekstus. Jei įkeldavau probleminius tekstus, išsivystydavo prasmingos diskusijos.

Todėl tas dalyvavimas feisbuke gali būti objektyviai naudingas, susirašinėjimas – konstruktyvus. Bet mano gyvenimas juda etapais, man kas nors užeina ir praeina. Feisbuko įkarštis jau praėjo, dabar mano įkėlimai bus labai reti. Pastebėjau, kad toks bendravimas virtualioje erdvėje atima nemažai laiko ir sujaukia mintis. Daugiau taip nebenoriu. Dabar, ką rašau, duodu perskaityti tik žmonai. Ji yra geriausias mano tekstų vertintojas, jos nuomonė man daug reiškia. Ir įkvėpimas rašyti randasi tik dėl jos. Pamažu imu suprasti, kas mano gyvenime iš tikrųjų svarbiausia, ir tai tikrai nėra rašymas. Man ta vadinamoji kūryba – tik bendravimo būdas.

Iš tikrųjų nesu socialus žmogus, bendrauti nesu linkęs, ir demonstruoti savęs nesiekiu, bet stengiuosi rašyti nuoširdžiai. Nes pirmiausia juk rašau pats sau, apie save, dar pagalvodamas apie mano mąstymui artimus žmones. Turiu vilties, kad kažkieno būsiu suprastas. O kad mano knygos platinamos knygynuose – man tai nelabai patinka, kažkaip trikdo. Pirmąją knygą ("Vitaminų pardavėjas") apskritai rašiau mažam bendraminčių rateliui. Buvau nustebęs, kad ji pateko į metų knygų penketuką. Kas bus su "Zuikiais", nežinau, bet geriau linkčiau likti nepopuliarus. Man taip saugiau.

Vis dėlto, jeigu susitinku su kokiu nors savo skaitytoju asmeniškai ir jeigu jaučiu, kad jis mano tekstus suvokia adekvačiai, tai būna malonu. Jaučiuosi susiradęs bendramintį, draugą. O juk draugų daug nebūna, o savo feisbuke jų turiu du su puse tūkstančio. Tai, aišku, beprotiška. Gerai, jeigu toks virtualus draugas, sutiktas kur gatvėje, bent atpažįsta mane ir pasisveikina. Bet daugelis jų linkę "draugauti" tik buferinėje zonoje, virtualioje erdvėje, kur galima saugiai pasislėpti už susikurto įvaizdžio ir tik imituoti bendravimą.

– Taigi vien tik zuikiai naktyje – zuikiai, kurie sujaukia mūsų planus, norus, net galią. Žinoma, turiu galvoje esė "Vien tik zuikiai naktyje", kurioje sena draugė Gertrūda skundžiasi, jog nenaudėliai apgraužė jos medelius, tačiau šią, beje, kaip ir kitas, situaciją išnarstote labai giliai: "Gertrūda aimanuoja, bet nė nenutuokia, kad buvo didingo kosminio įvykio dalyvė ir dieviškojo veiksmo instrumentas. Kaip ir tie medžiai, kaip ir tie zuikiai – visi jie atsitiko viename įvykyje. Tiesiog tai išsipildė, toks ir yra mūsų kosminis buvimas, tokia mūsų lemtis – nežinoti, nei kam mes esame, nei kam mes visa tai darome". Kita vertus – mes patys taip pat esame tie zuikiai, kažkam kažką apgraužę. Na, išties – vien tik zuikiai naktyje. Akivaizdu, kad ne tik rašydamas, apskritai, viską apmąstote, matote kaip Dievo buvimą, planą, valią etc., jis jūsų gyvenime buvo visada, ar jį esate atradęs? Gal nuskambės naiviai ar net kvailai – koks jūsų Dievas?

– Ačiū už komentarą, jūs viską gerai ir pasakėte, Enrika, daugiau nieko negali pridurti. O jūsų klausimas suformuluotas tik vienas, ir labai trumpas: koks yra mano Dievas? Atsakau: o, kad aš žinočiau! Jis yra, ir tiek. Jeigu Jo nebūtų, tai ir manęs nebūtų – tai labai paprasta suvokti.

Na, čia galiu ir šiek tiek pasamprotauti. Man Dievas yra taip pat, kaip esu ir aš, kaip yra pasaulis, kaip yra visa, kas tik suvokiama. Kas nesuvokiama – taip pat yra Dievas. Filosofuodamas galėčiau pasakyti, kad jis yra Viskas ir Niekas vienu metu, kad jis yra tamsa, bedugnė, anot mistikų. Žodžiu, Jis yra tai, ką mes bijome pamatyti. Dar galėčiau papilti nieko nereiškiančių žodžių, tokių kaip absoliutas, dvasia ir pan. Dievas kartais apibrėžiamas negatyviosios ir pozityvios teologijos sąvokomis, bet mūsų sąmonėje toks Dievas iškyla tik kaip predikatinė kalbos konstrukcija. Toks filosofinis, abstraktus Dievo mąstymas nieko neduoda, jis yra bevaisis, nes visokios sąvokos Dievą ne atveria, o paslepia. Anot Vinco Mykolaičio-Putino, toks Dievas mums nerūpi, o ir gyventi toks netrukdo. Bet taip pat ir nepadeda mums, negelbsti, neteikia malonės.

Manau, labiau Dievo būtį mums atveria ypatinga kalba – malda. O maldos patirtimis šioje vietoje nesidalysime, neprofanuosime to, kas randasi iš didelės tylos kaip atsakas į mūsų sielos žodžius. Galbūt iš ten mums šviečia malonės ir meilės šviesa. Nežinome, iš kur, bet jeigu jau pašviečia, tai ir pajuntame. O jeigu pajuntame ir jeigu mus tai gelbsti, vadinasi, tas šviesos šaltinis yra labai tikras. Ir galbūt jis nėra toks tolimas, kaip jį piešia mūsų protas, konstruojantis baisias begalines kosmines erdves. Juk kosminė erdvė, kaip ir laikas, – tai tik konstruktas, erdvėlaikio parametrai yra reliatyvūs.

Ir Dievas mums atrodo esantis toli todėl, kad mes patys Jį nutoliname, slepiamės nuo Jo savo protavimu, savo tuščiais kalbėjimais, visokiais savanaudiškais rūpesčiais. Jis pavojingas mūsų savimeilei. Daugeliui mūsų gyvasis Dievas tiesiog trukdytų gyventi, tad mes Jį nukeliame į savo kelio pabaigą, kur jau nieko mums nelieka ir kur mūsų protas nebekonstruoja jokių patogių pasaulėlio erdvių. Į mūsų gyvenimo pabaigą nustumtas Dievas mums asocijuojasi tik su mirtimi ir todėl yra baisus, daug kam net labai. Bet toks gyvenimas – kaip judėjimas į mirtį, be meilės ir be malonės – yra tikra kančia, tai kaip ir negyvenimas, tik kažkokia egzistencinė agonija.

Todėl mano Dievas, manyčiau, yra mylintis ir šildantis sielą, ir jis gyvena galbūt pačioje žmogaus širdyje, taip pat gali gyventi visur, kur tik mes jį įsileidžiame, net literatūroje – jeigu iš jos pasitraukia mūsų egocentriška nuodėminga savastis. Štai iš atminties pacituosiu Georgą Steinerį: poetinės kūrybos (ir kitų menų) kitoniškumo paslapties įžengimas į mūsų gyvenimą yra metafizinio-religinio pobūdžio (knyga "Tikrosios esantys"). Todėl aš Dievo paslaptį randu net rašydamas apie zuikius, o jau kartą radęs, tikrai stengsiuosi tos paslapties neprarasti, nenutolti. Kaip be jos galėčiau gyventi?

Žodžiu, apie Dievą, kaip ir apie meilę, galima kalbėti daug ir vis tiek nieko aiškaus nepasakytume. Tai arba yra tau duota, arba ne. O kodėl būna vienaip ar kitaip – nežinau. Tik žinau, kad mes turime laisvą valią ir galime rinktis: arba mylėti save, arba...

Kartais man atrodo, kad Dievas slepiasi kitame žmoguje. Kiek aš tą kitą žmogų myliu, tiek ir atrandu Dievo – ir kitame žmoguje, ir savyje vienu metu, nes Jis yra vienas, Jis yra vienis. Nėra Dievo per pusę, arba nėra Dievo tik man, kuris manęs nejungtų su kitu. Kaip ir meilė, Jis – nedalomas. Bet jeigu mes tą meilę pažeidžiame, jeigu ją išduodame, tai nužudome Dievą savyje ir tada mūsų vieniša likusi siela kenčia, ir tada mums prasideda kančios pragaras. Tada – vien tik zuikiai naktyje...



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rima Razmienė

Rima Razmienė portretas
Puikus straipsnis apie Laiką ir žmogų. Sutinku su daugeliu minčių ir jaučiu panašiai."Mano dvasia metų nežino"; Kaimiška prigimtis ir joga padeda gyventi... Optimizmas... Džiaugiuosi, kad randu bendraminčių.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių