Režisierius Darius Rabašauskas: „Teatras gali sustabdyti laiką“

Režisierius Darius Rabašauskas: „Teatras gali sustabdyti laiką“

Jauną 28-erių teatralą Darių Rabašauską vieni vadina režisieriumi, kiti – aktoriumi. Vakar į Klaipėdos pilies teatro sceną jis išleido premjerą – Patriko Marberio pjesę „Arčiau“. Tai jau ketvirtas spektaklis jo, kaip teatro režisieriaus, karjeroje.

Darių galima pamatyti ir vaidinant Klaipėdos dramos teatro spektakliuose. Sunku nepastebėti jo elegantiškojo vabalo „Coliukėje“, padūkėlio Zepuko spektaklyje „Plėšikas Hocenplocas ištrūksta į laisvę“, apgaviko jaunikio Jono Staševskio „Kuprelyje“ ir kitų nedidelių, bet žavių vaidmenų.

- Tai kas Tu pagaliau? Prisipažink – aktorius ar režisierius? - juokais „užkūriau“ Darių premjeros Pilies teatre išvakarėse, kai jis prieš repeticiją atskubėjo duoti savo pirmąjį interviu „Klaipėdos“ laikraščiui. Darius ilgai nedvejojo:

- Aktoriumi savęs nelaikau. Be to, režisūra man įdomiau. O aktorystė – šalia. Žinot, jaunų žmonių teatre ne taip daug, reikia kažkam vaidinti. Bet... Štai mano bendrakursis Vaidas Jočys nori būti aktoriumi, laukia vaidmenų. O aš jų nelaukiu. Kritiškai žiūriu – tai ne man, yra žmonių, kurie gali geriau. Mane traukia režisūra. Labiau norisi eiti ta linkme, bandyti, o kaip ten seksis, niekas nežino.

- Kodėl pasirinkai būtent režisūrą?

- Dar vidurinėje mokykloje taip susiklostė, kad buvau grupėje žmonių, kurie visaip aktyvino savo ir bendraamžių kultūrinį gyvenimą, sumanydavome visokiausių renginių. Be to, metus lankiau Egidijaus Galvydžio teatro studiją. Viskas taip natūraliai ir pakrypo į tą pusę.

- Šeimoje yra daugiau artimųjų „prie meno“?

- Kol kas lyg ir ne. Tėvai abu – inžinieriai. Tiesa, sesuo čia, Klaipėdoje, studijuoja džiazo vokalą, o jaunėliai brolis ir sesuo šiemet pabaigs mokyklą, dar nežinia, kur jie pasuks ir kuo taps.

- Kaip atsidūrei Klaipėdoje? Berods esi aukštaitis?..

- Tikras aukštaitis, gimiau Rokiškyje. Labai norėjau studijuoti režisūrą, galvojau važiuoti į Vilnių, bet tais metais, kai susiruošiau stoti, Vilniuje nerinko režisierių kurso, tai ir atvažiavau į Klaipėdą. 2000-aisiais baigiau režisūros studijas Klaipėdos universitete pas Povilą Gaidį. Ir pasilikau Klaipėdoje. Povilas Gaidys pasikvietė į Dramos teatrą, gavau režisieriaus padėjėjo darbą.

- Įdomu, kas tai per pareigos?

- Tai – tiesiog darbas. Ne kūrybinis, daugiau organizacinis statant spektaklį. Paskui dar tenka tą spektaklį prižiūrėti, juo rūpintis, kol būna repertuare. Per penkerius mano darbo teatre metus tokių susidarytų gana ilgas sąrašas.

- Ką jau esi nuveikęs kaip teatro režisierius?

- Dar nedaug ką... Studijuodamas su studentais universiteto Kiemo teatre pastačiau savo pusdiplomį - Pinterio “Peizažą“, kurį paskui dar kartą stačiau Rokiškyje su tenykščio teatro artistais. Bakalauro diplominį darbą apsigyniau Kaune. Tai buvo vaikiškas kalėdinis spektaklis - „Obuolių pasakos“ pagal Landsbergio pasakas. Režisūros magistrantūroje besimokydamas, prieš dvejus metus Pilies teatre pastačiau Ivaškevičiaus pjesę „8230 - tai aš“. Taip užsimezgė ryšiai su Klaipėdos Pilies teatru ir jo režisieriumi Alvydu Vizgirda. Jis pakvietė vėl statyti. Taip šiame teatre ką tik atsirado spektaklis „Arčiau“.

- Kodėl pasirinkai būtent šią britų dramaturgo Patriko Marberio pjesę „Closer“, parašytą 1997-aisiais ir labai greitai tapusią pasauliniu hitu, per keletą metu pastatytu daugiau nei trisdešimtyje skirtingų šalių teatrų? Jų repertuaruose galima aptikti vienu metu vaidinamus net kelis šios pjesės variantus, įvardintus keisčiausiais pavadinimais ir žanrais: “Randas” – seksualinių santykių drama, “Arčiau” – dvi valandas trunkanti komedija be pertraukos ir t.t. Pagal tą pačią pjesę 2003-iaisiais režisierius Rolandas Atkočiūnas Vilniuje, Jaunimo teatre, pastatė spektaklį „www.prisilietimas.net“...

- Nemačiau šio spektaklio. Bet, sprendžiant iš jo nuotraukų, mūsų kūrinys – visai kitoks. Jis irgi trunka apie dvi valandas, bet su pertrauka. Žanras, mano galva, – vis dėlto drama, nors joje yra ir komiškų elementų, juokingų gyvenimiškų situacijų.

Dvejojau dėl šios pjesės, buvau atidėjęs ją į šalį, bet paskui pagalvojau, o kodėl gi ne... Turi ji kažkokio sunkiai paaiškinamo žavesio. Intriguoja atvirumu, tikrumu, paprastumu ir tikslumu.

Vaidina tie patys keturi veikėjai, tik visi gal kiek jaunesni, nei autorius norėjo: striptizo šokėja Elis – Rūta Bunikytė, nekrologų rašymo verslu užsiimantis žurnalistas Denas – Karolis Makauskas (abu – Pilies teatro aktoriai), fotografė Ana – studentė, renginių režisūros specialybės ketvirtakursė Alma Liubinaitė ir gydytojas dermatologas Laris – Klaipėdos dramos teatro aktorius Vaidas Jočys.

Spektaklio dailininkė – Gintarė Radvilavičiūtė, muziką parinkau aš pats.

- Apie ką jūsų spektaklis?

- Apie meilę, tikro jausmo paieškas, fizinį intymumą, žmogiško artumo ilgesį. Tai keturios vienatvės susipinančios tikros meilės paieškų istorijoje.

Be kita ko, tai atviras meilės “keturkampis”, keičiantis iki šiol buvusį tradicinį meilės trikampį, ir naujas požiūris į XXI amžiaus žmonių santykius.

Spektaklio personažai – kaip tie amžinieji du poliai – pliusas ir minusas nuolat traukia arba stumia vienas kitą. Nuolatinis šių jaunų žmonių ėjimas vienas į kitą, atsitraukimas, suartėjimas, skausmingas prisirišimas vienas prie kito priverčia vieną iš veikėjų išrėkti esminę šio spektaklio frazę: “Ką gi mes turime padaryti, kad šiame pasaulyje susilauktume nors trupučio artumo?..” Būtent nuolatinės, deja, nesėkmingos artumo paieškos bei praradimai ir vienija šiuos keturis labai skirtingus žmones. Pabaiga – liūdna, vis dėlto neranda jie to, ko taip trokšta. Tiksliau, jie nuolat praranda tai, kas būna labai gražu ir arti. Tai kažkaip nusitrina, kažkur pradingsta, iššvaistoma, neišsaugoma. Gal todėl, kad daugelis žmonių – egoistai, pirmiausia galvoja apie save. Jeigu būtų žmonių, kurie neįtikėtinai mokėtų mylėti kitą, čia ir dabar, nemąstydami apie save, – būtų idealu, gal taip atrastume ir tą artumo jausmą.

- Ar viltis yra?

- Manau, kad taip, kitaip šio spektaklio nebūtume statę.

- Manai, verta apie tai svarstyti teatro scenoje? Kodėl dabar?

- Man atrodo, dabar tapo įprasta visur, daug ir viešai kalbėti apie jausmus. Daugelis televizijos laidų, realybės šou tik tuo kalbėjimu ir remiasi. Bet man tai atrodo labai paviršutiniška, banalu, tarsi viską būtų galima įvardinti žodžiais. Sakyčiau, yra kur kas svarbesnių dalykų, kurių neįmanoma papasakoti, jų neįmanoma nei per televiziją parodyti, ne aprašyti žurnale. Netgi kalbėti sudėtinga, nes tai, kas yra tarp žodžių, - žymiai svarbiau nei kažkokie tekstai.

Manau, mūsų spektaklis – aktualus, laiku ir vietoje.

- Kokiai publikai jis adresuotas?

Visiems, išskyrus vaikus.

- Kaip dažnai jį rodysite?

- Spektaklis bus Pilies teatro repertuare. Sekite afišas.

- Kiek procentų esi patenkintas šiuo savo kūriniu?

- Dar nežinau, pasakysiu, kai jis bus parodytas bent kelis kartus. Beje, šis variantas yra labai nutolęs nuo pradinio, - kaip aš jį įsivaizdavau.

- Tai gerai ar blogai?

- Manau, kad gerai. Vadinasi, taip turėjo būti. Nes labai daug kas priklauso nuo žmonių, su kuriais dirbi, - nuo aktorių, dailininkės, kartu gimstančių idėjų, jų kaitos.

- Kuo Tau atrodo tokia patraukli režisieriaus profesija?

- Yra kažkokio žavesio... Kai gali iš tekstų ant popieriaus sutverti gyvą dalyką, sukurti ir valdyti, padaryti tokį, kokio pats nori, ir dar kitiems parodyti, pasidalinti. Ir kai matai, kad kažkaip pavyksta, kad kažką atrandi kartu su visais, - man tai labai patinka, didelis džiaugsmas. Čia tu gali susigalvoti kitokį gyvenimą, kuris galbūt yra šiek tiek geresnis, gražesnis nei kasdien. O kad ir kasdien... Man artima ta mintis, kad pati kasdienybė yra vertybė ir grožis.

- Kokią dramaturgiją vertini?

- Pačią įvairiausią. Šiuolaikinę - ir taip vadinamos Europos naujosios bangos, ir dabartinių lietuvių autorių Mariaus Ivaškevičiaus, Lauros Sintijos Černiauskaitės bei kitų kūrinius teatrui. Bet man patinka ir klasika.

- Ar daug yra pjesių, kurias labai norėtum pastatyti?

- Pavyzdžiui, bet ką Čechovo. Tarkim, „Vyšnių sodą“. Tačiau kas man duos?!. Jis tiek kartų tokių grandų statytas!.. Bet man vis dar labai patinka Čechovas – ir jo apsakymai, ir dramaturgija. Ir Moljero „Don Žuaną“ mielai režisuočiau. Bet tai – vis rožinės svajonės...

- Kodėl gi?! Atsigirdo, kad Klaipėdos dramos teatras žada Tau pasiūlyti ką nors pastatyti. Net pjesę leis pasirinkti pačiam. Ką manai?

- Teatro meno vadovas Povilas Gaidys anądien man užsiminė apie tai. Suintrigavo. Taip, labai norėčiau. Bet tuomet bandyčiau rasti tokią pjesę, kurios dar niekas scenoje nematė.

- Kas Tau svarbiausia statant ir žiūrint spektaklį?

- Scenoje man įdomiausias žmogus. Ir aktorius, ir personažo likimas. Žinoma, aš irgi už tai, kad būtų matyti režisūra, jeigu tik yra į ką pažiūrėti. Bet jeigu režisierius tik savo išmonę demonstruoja, o artistai vaikšto kaip statistai, - man neįdomus toks teatras. Man rūpi žmogus – kaip jis jaučiasi, kaip gyvena, kas su juo vyksta. Mano galva, jokios, net pačios moderniausios formos scenoje negali atstoti gyvo žmogaus.

- Ar turi mėgstamiausią režisierių?

- Mėgstamiausią?.. Iš lietuvių man labiausiai patinka Nekrošiaus ir Tumino darbai.

- Tavo nuomone, kokia teatro misija šiandien?

- Galbūt viena iš tokių užduočių – sustabdyti šiuolaikinio žmogaus laiką. Dabar labai madinga būti užsiėmusiu, turėti daug reikalų. Man labai patinka, kad režisieriai stato ilgus spektaklius. Nes taip jie tarsi sustabdo laiką ir priverčia tave ilgiau, nei tu esi įpratęs, išbūti vienoje vietoje. Tada, kai laikas sustoja, žmoguje kažkas persiverčia ir jis atsitokėja, jam viskas atsiveria kitoje šviesoje, nušvinta kitomis spalvomis. Manau, kad teatras tai gali. Juk būna spektaklių, kai nejuntame laiko tėkmės, prarandame jo nuovoką, o atsitokėję imame elgtis kitaip. Mano galva, tai nuostabu.

Kiti sako, kad reikia žmones priversti per spektaklį galvoti. Manau – ne tas kelias. Vien tik galvoti – maža. Emocija ir galvojimas drauge – taip, man atrodo, turėtų būti. Nes sėdėti ir spręsti kažkokius rebusus, kurie yra šalti ir nenuspalvinti jokia emocija, - ar kam įdomu? Bent jau aš nesu matęs tokio spektaklio, kuris man patiktų. Bet gal kada nors pamatysiu?..