Rašytoja L. Eltang: lietuvių charakteris man iki šiol paslaptis

– Kaip Bjarne‘as pakenčia ankstyvą jūsų kėlimąsi, alinančią dienotvarkę, tuos vežiojimus po Europą ir romano vietos paieškas, tą jūsų nenorą virti barščius? Kur slypi jūsų santuokos fenomenas?

– Tai yra mįslė. Tarp kitko aš moku gaminti valgius, tiktai labai retai tai darau. Bjarne‘as – labai stiprus vyras, jis dukart pasaulio ir šešiskart Europos irklavimo čempionas. Jis apkabinėtas medaliais kaip veislinis buldogas. Man visada patikdavo tokie vyrai, nes pati esu fiziškai silpna. Kas verda Bjarne‘o galvoje, to niekas nežino. Į jį žiūriu kaip į labai slaptą, mįslingą siužetą.

Bjarne‘as atsikelia apie 8 valandą, man pakūrena židinį, kad nesušalčiau, padaro pusryčius, atneša kavos. Jis labai mėgsta mūsų rytus. Jam labai patinka, kad jis atsikelia, o žmona jau dirba. Ir jis žino, kad ji dirba visą laiką. Čia – stabilumas. Jis žino, kad ir kada atsikeltų, ras mane dirbančią, ir jis žino, ką aš darau, nors neskaitė nė vienos mano knygos, – jis nemoka rusiškai.

Daviau jam paskaityti savo poezijos, apsakymų vertimų į anglų kalbą. Bet jis į tai žiūri savotiškai. "Žinai, aš tavo kūrybą labai sunkiai perskaitau. Čia kažkokia svetima moteris parašė. Va, ta moteris, kurią pažįstu, yra visai kitokia. Aš nenoriu anos moters iš puslapių. Tad tegul būna tie tekstai atskirai, o mano žmona – taip pat atskirai", – kartą jis man išdėstė. Ir aš puikiai tai suprantu. Puikiai. Visiškai neįsižeidžiau – į tai žiūriu tolerantiškai. Jis turi savo teisę mane matyti tokią, kokią mato. Jis per tiek metų susikūrė mano paveikslą, ir žavisi tuo paveikslu. O iš tų knygų veržiasi skirtingų moterų dvasia. Jis tarp jų pasimes.

– Ar galite pripažinti, kad rašytojo kelio link jus pastūmėjo ankstesnių santuokų biografijos? Ianas Flemingas, sukūręs legendinį Jamesą Bondą, iš tikrųjų rašė apie save.

– Mano romanuose, nors ir liūdna tai sakyti, nėra iš mano biografijos nė vieno fakto. Nė mikroskopinio. Laikausi tokių principų. Ne dėl to, kad aš kieta, kad savo biografijos nenoriu atskleisti. Dėl to, kad tavo realus gyvenimas turi būti labai toli nuo tavo kūrybos.
Jeigu tu pradedi pardavinėti savo gyvenimą – ogi tu jį parduodi, jei dedi į romaną, – jį atiduodi viešai skaityti. Tu savo biografija dalijiesi. Bet juk rašai ne memuarus, o romanus, kuriuose – tavo fantazija. Šimtaprocentinė. Kai pradedi dėti į romaną kažką iš savo gyvenimo, iš savo patirties, iš savo meilės, yra didelė rizika prarasti savo praeities skonį.

Gali dėti tik tą teisybę, kuri yra apčiuopiama: kaip kvepia šitas miškas, kokios gėlės žydi kaimynų sode, kaip kvepia jūra Amalfio įlankoje. Šitą žinai, nes ten buvai, ir gali papasakoti teisybę. Tuo viskas ir baigiasi – tu pats esi incognito. Jeigu rasite mano tekstuose nors vieną mano biografijos epizodą, statau dėžę "Montepulciano" vyno.

Daug sulaukiu tokių klausimų: "Lena, o šita istorija – iš tavo gyvenimo?" Sakau, kad ne, ir manim niekas netiki, kaip ir jūs. Žmonės netiki, kad tiek istorijų, kurių personažas pats nebuvai, galima sukurti. Vienintelis dalykas, kas mano romanuose yra tikrai mano, iš mano sielos gelmių, – tai požiūris į pasaulį.

– Bet juk metai iš metų gyvenimas lekia kaip traukinys, biografija dėliojasi faktas po fakto, tad ir pasaulėžiūra, ir emocijos, ir jausmai gali kisti. Nieko nėra šiame gyvenime stabilaus.

– Be abejonės. Aš gyvenau keletą gyvenimo etapų. Viename buvau atšokusi nuo buities, studentė romantikė, kuri atsirado Paryžiuje. Mano pirmasis vyras išvežė mane į Paryžių, o jį ten nuvedė darbo reikalai. Bet susipykau su juo ir išėjau iš namų. Ir likau ant ledo, pinigų visai neturėjau. Užuot mėgavusis gyvenimu Paryžiuje, kai čia buvo sovietų laikai, susipykti su tokiu vyru, išeiti į kažkokį bendrabutį, ten gyventi su kažkokia prancūze ir kavinėje valyti stalelius? Aš buvau studentė, norėjau mokytis, tačiau grįžti į Rusiją – ne. Vis dėlto pagyvenusi Paryžiuje pusantrų metų neišlaikiau – grįžau.
Gyvenau stabilaus gyvenimo etapą, kai neturėjau daug pinigų, bet žinojau, kad rytojus ateis. Gyvenau kitą gyvenimo etapą, kai turėjau labai daug pinigų ir nežinojau, ką su jais daryti ir kur juos išleisti. Dabar gyvenu tokį etapą, kur viskas velniškai nestabilu. Pragyvenimas Lietuvoje – labai brangus, gyventi iš literatūrinio darbo pajamų – labai sunku. Bet tikriausiai taip visi menininkai gyvena?

Vis dėlto pats įdomiausias mano gyvenimas – Lietuvoje. Galiu tai palyginti su Paryžiumi, su Kopenhaga, su Londonu. Taip, ten judriau, o čia – ramiau. Bet čia buvo pats įdomiausias, pats judriausias mano gyvenimas.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo čia viskas prasidėjo taip šviežiai, naujai – man buvo toks polėkis kurti. Aš pradėjau rašyti pirmuosius apsakymus Lietuvoje. Romanas "Kitokie būgnai" – arčiausiai Lietuvos. Jame – 1990-ųjų, 2000-ųjų Vilnius, kokį jį aš mačiau.