R. Dichavičius: buvo manoma, kad fotografuoja tik nemokantys piešti

– Esate ir fotografas, ir grafikas. Koks jūsų kelias į fotografiją?

– Į fotografiją mano laiku, mano jaunystės laiku, drįstu pasakyti, dailininkai žiūrėjo su ironijos šypsniu, lyg – jeigu nemoki piešti, fotografuoji. Pavyzdžiui, piešinys ar tapybos darbas, panašus į fotografiją, buvo tarsi žemesnės klasės. Su atlaidžia šypsenėle buvo žiūrima, nemenku paniekinimu. Reikėjo 20–30 metų, kol pagaliau lūžo požiūris į fotografiją.

– Ką darote, kad ir toliau liktumėte jaunas? Juk dažnai aštuoniolikmečiai yra 18 metų seniai – jiems niekas neįdomu, niekas nesvarbu, o jūs dirbate, leidžiate knygas, dirbate su fotografija.

– Pats atsimenu, koks buvau, kokie man atrodė vyresni žmonės. Kai būni dvidešimties, tai 30 metų atrodo kone senatvė. Perėjęs tuos etapus pastebi, kad mažai keitiesi, kad aplinkui keičiasi viskas, o tu toks pat.

Man jau kelis kartus po 20 susidaro. Tas būvis iš esmės nesikeičia. Tik jauti, kad gal sunkiau atsikelti, pakelti, gal ne taip greitai nubėgi iki kito taško. Lyg tau kažkas kokį skafandrą uždėjo ar kojas surišo. Tave lyg truputį pristabdo, bet ta pati aistra, noras yra.

Dar reikia pridėti – atsiranda supratimas ir patirtis, ko anksčiau nebuvo. Anksčiau nebuvau toks reiklus nei sau, nei kitiems. Dabar mane jau nervina, kai pamatai atsitiktinai pamestą darbą ar, pavadinkime, meno kūrinį, kur atžagaria ranka kažkas padaryta su didelėmis pretenzijomis.

Iš esmės niekas nepasikeitė. Aistra ir noras liko tas pats. Kiekvieną dieną skubu dar kažką padaryti.

Viso pokalbio su fotografu R. Dichavičiumi klausykitės įraše.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių