Psigidelia: mano tikslas – žmoguje pažadinti vidinį savo vaiką

Paieškos ir atradimai

Ta Psigidelia – man lyg gėlė, kuri auga iš širdies ir leidžia suvokti pasaulį per klausymąsi ne ausimis, bet širdimi.

„Ta Psigidelia – man lyg gėlė, kuri auga iš širdies ir leidžia suvokti pasaulį per klausymąsi ne ausimis, bet širdimi. Kiekvienas gali tai patirti skirtingai“, – filosofuoja menininkė, pati tą ypatingą būseną išpiešianti, o kitam siūlanti ją galbūt iššokti ar išrašyti.

Sigita kilusi iš pajūrio, iš Klaipėdos. Šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. Vadina save kūrėja, nes vien dailininkės apibrėžimo jai neužtenka.

„Nuo vaikystės mėgau viską kurti savo rankomis. Kai baigiant mokyklą reikėjo apsispręsti ir pasirinkti siauresnę temą – dėmesį sukoncentravau į vizualiuosius menus. Mano galva, jei kažką darai nuosekliai, koncentruotai, labiau gali tai išauginti, gauti geresnių rezultatų“, – kalbėjo mergina, baigusi interjero dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Netrukus ji susidūrė su klausimų lavina: kas toji kūryba; ar ji turi būtinai patikti kitiems; ar galima kurti tik tai, kas miela pačiai? Kadangi šie klausimai nedavė ramybės, Sigita susikrovė kuprinę ir išvyko į kelionę be aiškaus plano.

Iš pradžių – į Prancūziją, kur teko dirbti įvairius sezoninius darbus. Tada netikėtai atsidūrė Tenerifėje, vienoje iš Kanarų salų, kur aplinkybėms susiklosčius liko net šešeriems metams. Ryškiame Tenerifės gamtos fone merginai atsivėrė visai kitas spalvų pasaulis. „Čia viskas buvo taip šviesu, ryšku, gyva“, – dalijasi prisiminimais ji.

Pokyčiai vyko ir merginos viduje. Dar Lietuvoje ji buvo pradėjusi save stebėti. Pakeitė mitybą. Ėmė daugiau maitintis žaliu maistu. Atrado meditacijos ir jogos džiaugsmą.

„Visa tai, žinoma, irgi prisidėjo prie mano jutimų paaštrėjimo Tenerifėje“, – sutinka ji, pradėjusi saloje rašyti dienoraštį, o prie jo įrašų piešti greitus paveiksliukus.

„Jei dienoraštyje išrašydavau savo vidinio pasaulio būsenas, tai tuose paveiksliukuose ilgainiui taip pat ėmė atsispindėti visas mano vidinis pasaulis, jo virsmas“, – aiškina Psigidelia, Kanaruose radusi bendraminčių, paskatinusių merginos kūrybinę veiklą.

Jie ragino nesustoti, piešti toliau, dalytis savo menu socialiniuose tinkluose. Palaikymas davė vidinės stiprybės, pasitikėjimo savo jėgomis.

Per piešinius – į save

Palaipsniui maži Sigitos paveiksliukai išaugo į didelius, spalvotus, ryškius piešinius. Juose atsispindėjo pasakiška Tenerifės gamta, saulė, vandenynas. Gyvendama Kanarų rojuje ji, rodos, pamatė visas pasaulio spalvas ir išgrynino savąjį santykį su kūryba.

„Būdama ten nenorėjau afišuotis kaip menininkė, labiau troškau slėptis nuo pasaulio ir keliauti tik į savo vidų. Aš stebėjau nuostabų salos gyvenimą, kaupiau įspūdžius, emocijas, o paskui juos tarsi perleisdavau per savo vidų ir viską išpiešdavau“, – atvirauja ji.

Sigita gerokai nustebo, kai suvokė, kad jos piešiniuose atsispindi ne tik jos mažas, asmeninis pasaulėlis. Kiekviename to meto darbe ji įžvelgė kažką didesnio, ko dar nesugebėjo pati suvokti. Ar žmonės jos kūrybą priims, įvertins, supras, kūrėjai nerūpėjo.

Netikėtai: S. Mockutė surengė ne vieną parodą, o rudeniop planuoja ir didžiausią savo darbų pristatymą.  „Tykuma photography“ nuotr.

„Visko tuo laikotarpiu buvo – ir skausmingų, ir smagių akimirkų. Tačiau neigiamų patirčių stengiausi savo darbuose nerodyti. Jei jau išpiešdavau kokį skausmą – tuos piešinius sudegindavau. Be menkiausio gailesčio. Jaučiau, kad turiu dalytis tik tais, kurie yra didesni už mano asmeninius jausmus ir patirtis“, – atskleidžia savo kūrybos filosofiją.

Sigita įsitikinusi, kad menininkai neturėtų pardavinėti savo darbų, kuriuose išpieštos jų blogos emocijos. „Kūrybos paskirtis turi būti kur kas kilnesnė ir tauresnė“, – neabejoja ji.

Gyvendama užsienyje S.Mockutė surengė ne vieną savo darbų parodą. Nors iš pradžių tai daryti nebuvo jos tikslas. „Eiti pas žmones, kalbėti jiems, pristatyti savo darbus man buvo nelengva. Viduje tarsi jaučiau stiprų vedimą, kad bet kokia kaina privalau tai daryti. Kad galbūt to labiau reikia kitiems, o ne man“, – atvirauja mergina, tokį kelią suvokusi kaip savotišką savo gyvenimo misiją.

Naujovė – dvasios gyvūnai

Labiausiai Sigita mėgsta dirbti su spalvotais pieštukais. Drauge ji domisi ir kitomis technikomis. Viena iš jų – „mix technic“, atėjusi iš senų senovės, kur tapoma unikaliu sluoksniavimo būdu.

Psigidelios slapyvardžiu pasivadinusios menininkės darbuose daug pasikartojančių motyvų. „Seniau mano piešiniuose dominavo rankos. Jos man be galo imponavo kaip savęs stebėjimo simbolis, žmogaus veiklos pėdsakas: juk rankomis gali vykti tiek kūryba, tiek ir jos griovimas! Gamtos motyvai – augalai, saulė, mėnulis, vanduo, kalnai – taip pat visada man buvo artimi. Kaip ir žmogus. Ar bent jo detalė, neryškus siluetas, stebintis paveikslo veiksmą lyg iš tolo“, – apie savo kūrybos leitmotyvus kalba menininkė.

Praėjusių metų rudenį nupieštuose Psigidelios darbuose – naujovė: dvasios gyvūnai. Dvylika gyvūnų lyg totemų su jiems priklausančiomis savybėmis. Sigita daug skaitė, domėjosi, ką kiekvienas iš jų simbolizuoja skirtingose kultūrose ir koks jos pačios santykis su kiekvienu iš jų.

„Praėjusią vasarą aš pirmąsyk išgirdau, kaip miške rėkia lapė. Buvo labai keista ir įdomu. Daugelį gyvūnų aš buvau suplanavusi nupiešti vienaip, o išėjo visiškai kitaip, nes jie patys atsinešė savo charakterį, spalvas, formas. Man beliko tik pasikliauti vidine intuicija ir leistis į paslaptingą kelionę“, – atvirauja ji, savo pačios dvasios gyvūnais šiuo metu vadinanti stirną ir vilką.

Įkvėpimo nelaukia – dirba

Sykį Sigitą atrado viena kūrybininkė iš „ArtWorks LT“, siuvanti sukneles su lietuvių menininkų piešiniais. Merginos ėmė bendradarbiauti.

„Dabar nereikia sukti galvos, kurios spalvos drabužį pasirinkti, nes visuomet galiu apsirengti suknelę su savo piešiniu“, – džiaugiasi Sigita.

Paklausta, ar kada skaičiavo, kiek jau yra išpiešusi spalvotų pieštukų, S.Mockutė purto galvą – be skaičiaus. Ji perka dideles dėžes po 150 spalvų. Jos studijoje nemažai dėžučių su atskirų spalvų įvariais atspalviais: 20 skirtingų atspalvių žalios, 20 – mėlynos, raudonos ir t.t.

Kada pajunta, kad jau metas atsidaryti didelę pieštukinę? „Turbūt yra du variantai, kaip tie piešiniai pas mane ateina. Kartais iš niekur nieko koks atsiranda mano galvoje ir stovi. Metus, pusmetį. Tada turiu sulaukti tinkamo momento ir jį išpiešti. Kitas variantas kalba apie neapčiuopiamą jausmą. Tuomet sėdu prieš baltą popieriaus lapą ir leidžiu rankoms vedžioti linijas. Pasitikiu, kad bus gerai. Dažnai baigusi darbą ir pati nustembu“, – prisipažįsta pašnekovė.

Anot jos, kai dirba rankos, protas ilsisi. Veikia tik jausmai. Tada nė akimirkai negalima dvejoti – gražu ar ne, gerai ar nelabai. „Toji kūryba jau yra ne apie mane, bet apie kažką kitą. Ji gali man net nepatikti, bet... gal kažkam reikės būtent tokio paveikslo...“ – svarsto ji.

Sigita sako, kad stengiasi disciplinuoti save. Keliasi anksti ir skuba į studiją dirbti. Nebūtinai piešti: juk darbų gali būti visokių, kaip antai: darbas prie kompiuterio, maketavimas, važiavimas į spaustuvę ir pan. Mergina nori išleisti kortas su savo piešiniais. Jai patiko kažkada girdėta mintis, kad įkvėpimo laukia tik mėgėjai. Psigidelia vadina save profesionale, užsidirbančia iš mylimos veiklos pragyvenimui.

„Piešimas – tai mano hobis ir darbas, gyvenimo būdas. Aš neturiu laiko laukti įkvėpimo: tiesiog einu ir darau!“ – aiškina menininkė, bandanti būti reikli sau, bet, jei rankos nekyla piešti, daranti atokvėpio pauzę.

Ar pavyksta iš savo menų pragyventi? Visaip būna. Anot kūrėjos, menai jau tokia sritis, kur nėra jokių garantijų, saugumo, pastovumo, kalbant apie uždarbį. „Tad, jei fanatiškai nemėgčiau savo veiklos, jau seniai būčiau susiradusi kitą darbą“, – sako kūrėja, šiuo metu bebaigianti įsirengti studiją Vilniuje, kur planuoja vesti edukacijas suaugusiesiems ir vaikams.

Palengvinimas: Sigitai nereikia sukti galvos, kuo apsirengti. Iš „ArtWorks LT“ drabužių su lietuvių menininkų darbais renkasi savo piešiniais puoštas sukneles.  A. Vengalio nuotr.

Pakursto tikėjimo ugnelę

Dažnai žmonės keliauja į pasaulio kraštą, kad patirtų vidinę ramybę, surastų atsakymus į rūpimus klausimus, o jie, pasirodo, visai šalia. Ar taip buvo ir Sigitai?

Kelionės jai davė daug, bet… prasidėjo pasaulinė pandemija, viskas užsidarė. „Tuo metu buvau Kalifornijoje. Mėgavausi dvasiai artimų menininkų bendryste, dalyvavau parodose, festivaliuose. Jų metu vyko gyvas piešimas, žmonės galėjo stebėti procesą. Turėjau daug veiklos, buvau labai laiminga…Tačiau prasidėjus pandemijai visi renginiai buvo atšaukti“, – prisimena metą, kai teko palikti Ameriką.

Grįžo į gimtąją Klaipėdą. „Lyg ir nenorom, lyg per prievartą buvau grąžinta namo. Tylomis dėl to burnojau, bet dabar manau, kad tai bene geriausias dalykas, kuris galėjo man nutikti. Ta ilga, net septynerius metus trukusi kelionė po pasaulį man buvo reikalinga vien tam, kad pagaliau atrasčiau save namuose“, – šypsosi Sigita.

Keliaujant jai pirmiausia rūpėjo sutikti žmonės. Lankytinos vietos, įžymūs objektai nekėlė tokio didelio susidomėjimo. „Supratau, ko Lietuvoje man trūko, – būtent tos kultūrinės žmonių įvairovės“, – aiškina ji.

Draugystė su kitais menininkais, kuriuos sutikdavo įvairių mokymų, kursų, studijų metu, užaugino kūrėjai pasitikėjimo sparnus, o pokalbiai apie kūrybą, žvelgiant iš platesnių kultūrinių horizontų, praplėtė jos akiratį.

Psigidelia suprato, kad nėra tokia viena pasaulyje, kuriame užsiima sakraliu, netgi kiek mistiniu menu. Kad vidinis žmogaus pasaulis, jo paslaptys rūpi ne tik jai.

„Grįžusi namo ėmiau galvoti apie savo studiją. Pamačiau savo darbo prasmę: ji iki šiol stumia mane judėti į priekį, kursto tikėjimo ugnelę, kad einu teisinga kryptimi“, – atvirauja S.Mockutė.

Kasdienybėje randa žavesio

Įkvėpimo kūrėja ieško visur, o labiausiai – pačiame gyvenime. Ji nori semtis prasmės iš pačios kasdienybės. Neskirstyti patirčių į vertas ir nelabai.

„Nesąmonė, kad laikas gamtoje yra prasmingesnis už laiką, praleistą namuose, bešluojant grindis. Buvimas šiame pasaulyje jau pats savaime yra dovana. Ne tik sėdėdamas lotoso poza gali patirti jo grožį ir šventumą. Prasmė gali slypėti pačiuose paprasčiausiuose dalykuose“, – karštai kalba Psigidelia, nemažai laiko praleidžianti ir namuose, ir gamtoje, ir važinėdama po miestą dviračiu. Ji geria gyvenimą akimis ir mėgsta viskuo grožėtis.

Koks metų laikas Sigitai atrodo gražiausias? Gyvendama Kanaruose, ji nematė pavasario. Grįždavo aplankyti namiškių tik vasaros gale. „Kai po septynių metų, praleistų svetur, pagaliau pamačiau pavasarį, jis man paliko begalinį įspūdį. Keturi metų laikai Lietuvoje man yra tarsi kažkoks stebuklas“, – kalba ji.

Kadangi gimusi rudenį, šiam sezonui kūrėja teikia išskirtinį dėmesį. Krintantys lapai primena gamtos atsinaujinimą, apsivalymą, palengvėjimą prieš naują žiemos ciklą.

Kauno „Drobės“ fabrike, kur neseniai atidarytas naujas baldų salonas „Mano sofa“, jos darbai puošia ekspozicines erdves. S.Mockutė sako, kad nori savo darbus ne tik eksponuoti paveikslų galerijose, kurias labiau lanko meno gurmanai, bet ir išnešti į tokias erdves, kurios būtų prieinamos paprastiems žmonėms. Štai kodėl dažnai Psigidelios piešiniai atsiduria prekybos centro fojė ar šviečia iš tarnybinių pastatų vitrinų, mokyklų koridorių.

„Smagu, kai mano piešinys užklumpa žmogų netikėtai, beeinantį, tarkime, su krepšeliu maisto namo. Jei žvilgterėjęs į jį žmogus nusišypso – tikslas pasiektas. Jei grįžęs namo dar ir susimąsto – tiesiog puiku!“ – atvirauja kūrėja, vasarą žadanti keliauti pas žmones su savo edukacijomis, kurias vadina „Vidinės vizijos piešimu“.

„Mes nesiekiame rezultato. Nesimokome piešti gražiai ir teisingai. Mano tikslas, kad žmonės pažadintų vidinį savo vaiką, kad pajustų spalvų grožį. Seansų metu aš naudoju ir įvairias meditacines priemones: šamaninį būgną, kalimbą, varpelius, padedančius atpalaiduoti protą, atverti ir išpiešti savo vidinę realybę.“

Dažnai prieš piešimo seansus žmonės Sigitai skundžiasi, kad nemoka piešti. Dar geriau, kad nemokate, – sakau jiems. – Kartais tas mokėjimas ima ir pakiša koją. Žmogus užstringa technikose. Kai jų nemoka – gali tiesiog pasidžiaugti procesu ir pasimėgauti spalvų grožiu.“

Netolimoje ateityje Sigita nori surengti didžiulę parodą, kurioje sutilptų apie 40 didelio formato darbų, išvydusių dienos šviesą nuo 2013-ųjų metų iki pat šių dienų.