Pasak „Pietinia kronikas“ kompozitoriaus V. Purono, daugelis galvoja, kad filme skamba surinkta muzika, ir tiek. Tačiau, kaip pasakoja jis, iš tikrųjų filme yra penkių skirtingų rūšių muzika: „Akivaizdžiausia yra personažų išorinį pasaulį, laikmetį žyminti muzika – superhitai ir koncertai: visų pirma užsienio atlikėjų hitai, tokie kaip Culture Beat „Mr. Vain“, Metallicos „Nothing Else Matters“ , The Prodigy, 2 Unlimited, Enigma ir t. t. Kitas segmentas – lietuviški hitai, įvairūs šokių muzikos kūriniai, kuriuos tuo metu grojo per radiją ir įvairiose aplinkose. Trečias segmentas – BIX, Andriaus Mamontovo gyvi pasirodymai, kurių koncertuose matome dalyvaujančius filmo veikėjus. Toliau – neakivaizdi, personažų vidų atskleidžianti muzika. Ketvirtas segmentas – mano sukurta filmo muzika – jungia visą filmą temomis tiek stilistiškai, tiek dramaturgiškai, tampa filmo emociniu stuburu. Būtent ši muzikos linija padeda pajusti, įžvelgti personažų gylį, vidinius išgyvenimus. Nuo to labai priklauso, kaip suprantame Rimanto personažą, kad jis nėra vien paviršiuje. Penktoji kategorija – kūriniai, kuriuos įrašiau DJ V.T.S pseudonimu; jie tarsi 10-ojo dešimtmečio popmuzika, bet yra sukurti specialiai filmo scenoms. Tikslas buvo padaryti, kad jie sustiprintų emocijas, bet atrodytų autentiški, tarsi sukurti tuo metu, būtent 10-ojo dešimtmečio pradžioje.“

V. Puronas studijoje. Asmeninio archyvo nuotr.

„Mano kaip kompozitoriaus misija buvo užtikrinti, kad muzikos takelis plauktų sklandžiai ir vientisai, net ir šokinėjant tarp stilių. Norėjosi, kad mano autorinė muzika neužgožtų to, kas buvo prieš tai, ir to, kas bus paskui, kad muzikos elementai nekonkuruotų tarpusavyje ir padėtų filmui, – pasakoja V. Puronas. – Muzikos funkcija yra padėti atsiskleisti istorijai, ji neturi traukti dėmesio į save, ji turi būti nematoma, padėti žiūrovui pajusti, ką jaučia personažai, ar tai būtų diegetinė, ar nediegetinė muzika. Diegetinė – muzika, sklindanti iš paties kadro: radijo imtuvo, kolonėlių diskotekoje ar kasetinio grotuvo, nediegetinė – dramaturginė, nepriklausanti filmo pasauliui. Pastaroji parodo, kaip jaučiasi personažas, ką jis išgyvena ir ką mes turėtume jausti. Kurdamas dramaturginę liniją turėjau sunkią užduotį – nesumažinti superhito svorio, kai jis skamba po mano įstojimo, stengiausi laiku pasitraukti į šešėlį ir palikti vietos augimui, kai jis suskambės.“

U. Dėdyno nuotr.

Naudoti seni instrumentai

Prie filmų jau du dešimtmečius dirbantis „Pietinia kronikas“ kompozitorius pasakoja padaręs didelį tyrimą, kad įsijaustų į to laikmečio būseną ir pajustų, kas tuo metu atrodė galinga, stilinga, madinga, kas virpino širdis, atspindėjo žmonių būsenas, – vienam, anot jo, tai buvo „Mr. Vain“, o kitam – „Nothing Else Matters“. „Man kiekvienas filmas – tarytum naujas lapas, kur pasistatau save į poziciją, kad nieko nežinau ir man pačiam reikia atrasti raktą, ką reikės daryti. Manau, kad kiekvieną filmą turi atrasti iš naujo, negali naudoti tos pačios formulės. Kai Ignas mane pakvietė prisijungti prie „Pietinia kronikas“, aš jau turėjau didelį bagažą, nes dešimtajame dešimtmetyje pats buvau Šiaulių paauglys, daug klausiau muzikos, iš esmės didžioji mano laiko dalis sukosi apie tuometę šokių ir popmuziką, tačiau sugrįžti į tą būseną man prireikė laiko. Ne tik atsekti pažįstamus įrašus, bet ir iš nuotrupų rekonstruoti atsitiktinai tuo metu nugirstus fragmentus, aplankytus koncertus, turėtų kasečių turinį, tam tikra prasme atlikti archeologinį tiriamąjį darbą. Man buvo svarbu pasiekti neteisiančiojo poziciją, nežiūrėti iš šių laikų perspektyvos, bet nukeliauti į tą būseną, kurioje muzikos prodiuseris gyveno tuo metu. Pabūti Vokietijos ar Nyderlandų „Eurodance“ muzikos prodiuseriu. Gyventi lyg tame dešimtmetyje. Man tai ir buvo raktas į šį filmą“, – prisimena V. Puronas.

U. Dėdyno nuotr.

„Turėjau siekiamybę susikurti sau panašias sąlygas, kokias turėjo jie. Praleidau daugybę laiko skaitydamas vokiškus skelbimus (iš inercijos toliau leidžiu laiką ten), ieškodamas tuo laikmečiu (nuo 1990-ųjų iki 1994 m.) pagamintų sintezatorių, elektronikos, studijos prietaisų, efektų. Buvau užsibrėžęs, kad visi kūriniai, kuriuos kursiu, turi būti sugroti tik autentiškais instrumentais, pagamintais ne vėliau kaip iki 1994 m., – teigia kompozitorius. – Man buvo svarbu, kad tai būtų giliai rezonuojantys su mūsų patirtimis autentiški garsai, kuriuos to laiko muzikos prodiuseriai naudojo. Instrumentai buvo labai kokybiški. Dažnai tarytum nurašoma, kad tai buvo šiek tiek cheesy etapas muzikos istorijoje, bet iš tikrųjų tuo metu šokių ir popmuzikos kūrėjų studijos buvo gerai įrengtos, jie tikrai daug žinojo, siekė, kad būtų kokybiškas įrašas, pulsuojantis gilus garsas. Tik tą muziką mes girdėdavome per radiją ar iš perrašytų kasečių, taigi neturėjome galimybės tinkamai įvertinti. O ten buvo daug gylio. Ir dalis tos formulės, kurią bandžiau atsekti, yra būtent to laikmečio įranga ir muzikos aranžavimo ypatumai. Man atsivėrė naujas kūrybos etapas, kuris tęsiasi ir dabar.“

Agnė Biskytė ir Rimantas Kmita. U. Dėdyno nuotr.

V. Puronas, pats kilęs iš Šiaulių, prisimena savo patirtį: „Mano sesuo Ugnė kokiais 1992 m. pirmąsyk mane nusivedė į diskę. Dar šiandien matau spalvotai: didžiulė Šiaulių 4-osios vidurinės sporto salė. Šokantys siluetai ir visas oras užtvindytas Dr. Alban „It's My Life“. Tas garsas, tas bytas – įspūdis niekada nebepaleido. Pirmą kasetę irgi atsimenu. U96 „Replugged“. Kur pirkau, kokios buvo spalvos, ką jaučiau. Tas žemas bytas kaskart pulsuodamas, atrodė, apversdavo visą kūną aukštyn kojomis. Muzikos įrašų parduotuvė „Aldija“ – dance rave jungle trance – buvo mano oras. Šiaulių oras. Net degant durpynams.“

Pasak jo, tas etapas daugeliui buvo tarsi užversta knyga, kurios niekada nenori atversti. „Šiauliečiui tai yra šiek tiek traumuojantis laikotarpis. Tu užsidarai, nes nenori prisiminti nei to nepritekliaus, nei savo tarmės per daug aiškiai atskleisti Vilniuje ar kur nors kitur. Stengiesi kalbėti bendrine kalba, tas lapas užverstas, tarytum tabu, – prisimena filmo kompozitorius. – Kai pasirodė R. Kmitos knyga Šiaulių dialektu, ji tarytum legalizavo mūsų, šiauliečių, identitetą. Reikėjo trijų dešimtmečių, kad įvertintume tą savitumą. Kitoje erdvėje, kitu laiku tos 10-ojo dešimtmečio kasdienybės detalės atrodo labai savitai, bet jos rezonuoja ir šiuolaikiniam paaugliui. R. Kmitos knygoje irgi yra nuorodų į tam tikrą muziką, popsimbolius, visa tai buvo pažįstama, patirta ir mūsų paauglystėje.“

A. Biskytės asmeninio albumo nuotr.

Megztukų ir autentikos paieškos

Taip pat iš Šiaulių kilusi „Pietinia kronikas“ kostiumų dailininkė A. Biskytė pripažįsta, kad ir jai šis filmas yra itin asmeniškas, irgi reikėję grįžti į tą laiką emociškai. Kalbėdama apie kūrybos procesą, ji pasakoja, kad iš pat pradžių kartu su režisieriumi apsisprendė, kad naudos tiek autentiškų drabužių ar daiktų, kiek jų dar yra likę ir pavyks rasti. „Kūrybinė komanda besiruošdama žiūrėjo daug autentiškos vaizdo medžiagos iš Lietuvos televizijų ir kitur. Atrodo, kad tas 30 metų buvo vakar, bet visi supratome, kad iš tiesų iš to laiko liko nedaug. Iš tų peržiūrų ir pradėjo atsirasti idėjos: „Ooo, ten tie megztukai.“ Kalbu apie tuos megztukus, kuriuos dėvi personažai, – su užrašais „Boys“. Jie buvo tarsi to laikmečio uniforma. Vienas didžiausių kuriozų ir buvo su tais megztukais, kai nusprendėme, kad jų turi būti filme, ir reikėjo jų ieškoti. Su Aurimu nuvažiavome į Gariūnus, kai kažkas juokais pasiūlė ten nukeliauti. Nuvažiavę supratome, kad praėjo 30 metų. Tačiau vylėmės, kad galbūt kai kurie prekeiviai iš anų laikų ten vis dar prekiauja. Ir visai atsitiktinai turgaus pakraštyje Aurimas sako: „Žiūrėk, ar čia ne tavo ieškomas megztinis kabo?“. Neaišku, kaip ir kodėl, bet paskutinis megztukas „Boys“ iš Gariūnų turgavietės ir buvo nupirktas šiam filmui“, – prisimena A. Biskytė.

A. Biskytės asmeninio albumo nuotr.

Kostiumų dailininkė pasakoja, kad kai pradėjo ieškoti kostiumų filmui, visi atsiminė to laiko drabužius, bet jau mažai kas turėjo išlikusių daiktų: „Kai pagalvoji, jei šį filmą kurtume dabar, tiek man, tiek dailės departamentui reikėtų viską atkurti iš naujo, nes net ir praėjus porai metų po filmavimo viskas labai pasikeitė. Didžioji kostiumų dalis buvo supirkta iš „Humanos“. Labai daug drabužių buvo išsaugota pažįstamų ant aukšto. Mano pačios šeima, mama yra daug išsaugojusi. Visa kino komanda nešė, kas turėjo, autentiškų drabužių. Yra tikrai labai asmeniškų daiktų filme – smagu, kad jie turėjo antrą šansą gyventi ir būti dokumentuoti.“

Tais laikais buvo daug kūrybos

A. Biskytė pasakoja, kad tai jos debiutinis filmas kaip kostiumų dailininkės. Prieš penkiolika metų ji dėstė mados istoriją, tad kurdama filmo kostiumus pasinaudojo teorinėmis mados sisteminimo žiniomis. „Tad ir šiame filme, kai gavau šią užduotį, norėjosi viską pagrįsti, kad būtų logiška, istoriška. Šiame filme labai įdomu buvo ir tai, kad reikėjo susisteminti to laikmečio madą. Turbūt įsivaizduojate, kad, pagūglinus apie tuos laikus, mažai ką rasi, gal tik užsienio mados, bet ji ne visai atitiko to laikmečio Lietuvos madą. Svarbu buvo išsiaiškinti, kaip rengėsi vyresnio amžiaus žmonės, kaip – jaunimas. Reikėjo išsiaiškinti tokių grupuočių kaip forsai ar neformalai įvaizdžių specifiškumą. Pradžioje atrodė labai daug chaoso, be paskui kažkaip gražiai viskas išsisprendė ir susidėliojo. Medžiagos buvo surinkta labai daug ir tikrai būtų galima išleisti knygutę apie tą laikmetį. Tai buvo laukiniai laikai, kur daug laisvės ir noro pasivyti Vakarus“, – kalba kostiumų dailininkė.

Pasak jos, komanda stengėsi sukurti tikrovišką vaizdą, kad ir aplinka, ir kostiumai būtų organiški, tarsi iš to laikmečio. Tad kiekvienas filmo herojus turi savo charakterį, kuris atsiskleidė per kostiumų detales, stilistiką, spalvas.

A. Biskytės asmeninio albumo nuotr.

Slaptas kambarys ir emocinio krūvio paieškos

„Pietinia kronikas“ dailininkas A. Akšys sako, kad kurdami filmo vizualiką jie taip pat stengėsi, kiek tik pavyko, išlaikyti autentiką. Jis pasakoja, kad kiekvienas objektas ar lokacija reikalavo bent minimalaus tyrimo, kad kūrėjai susivoktų, kaip ta vieta atrodė 10-ojo dešimtmečio pradžioje. „Gerai, kad filmavome Šiauliuose, – pavyko rasti autentiškų ir nepakitusių vietų, kurias matome filme. Tačiau 1990–1995 m. periodas buvo labai didelių pokyčių laikas, pavyzdžiui, keitėsi pinigai. Buvo kelerių metų periodas, kai viskas valstybėje ir žmonių gyvenime keitėsi radikaliai, tad vis teko ieškoti tikslaus atitikmens. Tiek interjerai, tiek eksterjerai, automobiliai, rekvizitas ir kiti dalykai – viskas turėjo būti patikrinta ir istoriškai teisinga. Pavyzdžiui, cigaretės, kokios buvo tada, dabar neegzistuoja. Arba doleriai – dabar cirkuliuojantys yra absoliučiai kitokie, nei buvo 1993 m., tad teko apvažiuoti pusę Vilniaus valiutos keityklų, kad surinktume anuomet naudoto leidimo dolerius, kurie rečiau cirkuliuoja apyvartoje. Filme vaikinai geria alų, kurio etiketės ir buteliai filmavimo metu jau neegzistavo. Kalbant apie alaus etiketes, suradome žmogų, kuris turi surinkęs visą kolekciją to laikmečio alaus etikečių – pagal miestus, regionus, daryklas, taigi atsirinkome ir naudojome autentiškas 30 metų senumo etiketes, gautas iš to kolekcininko“, – prisimena A. Akšys.

Paklaustas apie filme matomus interjerus, filmo dailininkas pasakoja, kad teko ieškoti vietų, kur jie būtų nepakitę, ypač sienų dekoras ar tam tikros detalės, baldai. Baldų kažkiek vis tiek reikėdavo atsivežti, bet daugiausia filmavimo komandai pavyko rasti tokių vietų, kurios būtų tarsi sustingusios laike: „Dauguma interjerų buvo likę autentiški. Tačiau, sakykime, „Vaivorykštėje“, viename pirmųjų verslo kooperatyvų Šiauliuose, turėjome sukurti interjerą, nors pati architektūra, geografija buvo išlikusi. Mūsų filme ten vyko gražiausių kojų konkursas... Viešbučio kambarį sukūrėme netikėtai rastoje autentiškoje aplinkoje. Buvo planas filmuoti „Šiaulių“ viešbutyje, bet jis jau stilistiškai gana pakitęs. Žvalgydamiesi „Nuklono“ gamykloje, kažkokiame direktoriaus VIP kabineto prieškambaryje, radome slaptą kambarėlį už atstumiamų spintos durų, kuris tiko mums kaip viešbučio kambarys. Buvo lokacijų, kurias atkuriant teko įdėti nemažai darbo. Pavyzdžiui, įrengdami vaistinę ar „Arklidės“ klubo interjerą, rėmėmės informacija, kaip jos atrodė tais laikais.“

L. Juzėno nuotr.

A. Akšys pasakoja, kad į autentiškų automobilių paiešką įsitraukė transporto koordinatorius, kuris puikiai išmanė tą laikmetį. Pasak jo, be vaizdo medžiagų peržiūrų, besiruošdamas jis per skelbimų portalus pirko ir peržiūrinėjo to laikmečio žurnalus, tokius kaip „Švyturys“ ar „Taip ir ne“. „Tai buvo medžiaga, kuri padėjo susivokti, kaip ir kas vyko tuo metu. Ne tik vizualiai, bet ir tekstualiai. To laikmečio emocinis krūvis buvo perkeltas į žiniasklaidos vieną ar kitą šaltinį, – prisimena filmo dailininkas. – Taigi archyvas ir atmintis – esminiai paieškų ir tyrimų elementai.“

Laiškas Metallicai

„Filmo prodiuseris Lukas Trimonis mums sudarė fantastiškas sąlygas muzikos takelį kurti naudojantis plačia palete – šalia mano autorinės muzikos buvo svarbu įgyti teisę naudoti originalius tų laikų kūrinius, kurie žiūrovą nuskraidintų tiesiai į tą laikmetį, – pasakoja V. Puronas. – Buvome užbrėžę tokią liniją, kad filme turi būti tikras dešimtasis dešimtmetis, ne kažkokie padirbiniai, ne fufliaks, muzikos takelis turi būti orginals. Biudžetas tikrai nebuvo neribotas, tačiau turėjome galimybę prioritetą teikti esminiams kūriniams, tapsiantiems tarsi to laikmečio inkarais. Gauti teises – ir brangu, ir užtrunka. Iš kai kurių autorių ir atlikėjų atsakymų laukti reikėjo ilgai. Tačiau mes nenorėjome daryti kompromisų, todėl leidomės į šią avantiūrą. Buvo istorija, kaip Ignas rašė laišką Metallicai. Nors iš pradžių svarstėme, ar rinktis Metallicą, ar Nirvaną, vis dėlto, siekdami atskirti Jurgos kobainišką personažą nuo Monikos, pasirinkome Metallicą. Buvo dvi scenos, kurios rėmėsi būtent šios grupės muzika.