P. Kubertavičius – lietuviškos dvasios teatro kūrėjas

Šiemet minint Laikinosios sostinės atminimo metus, negalima neprisiminti ir kartu su atsikūrusia Lietuvos valstybe gimusio profesionalaus teatro ir jį kūrusių asmenybių, žinomų ir primirštų. Šįkart tekstas skiriamas aktoriui Petrui Kubertavičiui (1897–1964).

Ne prisiminti, o pajusti

Šalies istoriją šiandien populiaru pažinti ne vien per užrašytus faktus, išlikusius daiktus, bet ir pojūčius. Kaune įvyko ir tebevyksta įvairūs teatro festivaliai ir pavieniai spektakliai, leidžiantys miesto ir šalies apskritai istoriją ne prisiminti, o pajusti, išgyventi. Tarsi fiziškai persikeliant į atitinkamą laikotarpį, it nematomam žiūrovui viską stebėti iš labai arti, pajaučiant, paliečiant, išgirstant, pauostant ar net paragaujant. Po šių renginių tiesiog negali pamiršti tam tikrų įvykių, nes tai jau tampa tarsi tavo paties išgyventa patirtimi. Visiškai netikėta ir be galo intriguojančia.

Nežinia, ar tokių praeities pažinties idėjų persunktas oras, ar kurios kitos sunkiau identifikuojamos aplinkybės, gilesnės pažinties su P.Kubertavičiumi kelionės pradžioje nuvedė ne prie archyvų, knygų, straipsnių ar prisiminimų, o prie "gyvų" objektų. Prie I.Kanto gatvėje stovinčio 21-uoju numeriu pažymėto namo su jo sienoje esančia memorialine lenta: "Šiame name gyveno žymūs aktoriai: 1936–1940 m. – Petras Kubertavičius, 1936–1973 m. Antanina Vainiūnaitė-Kubertavičienė".

Įžengus į Petrašiūnų kapinių panteono kvartalą, pasitinka išskirtinio dizaino antkapiuose iškaltos Lietuvos valstybę kūrusių lietuvių pavardės. Nemačius fotografijos, P.Kubertavičiaus kapą surasti pavyksta ne taip greitai, o ir reginys visai nelauktas. Antkapis gana paprastas, monolitinis, aplink žaliuoja žolė, o prie pat antkapio – rūtos. Tokia, kaip vėliau tenka įsitikinti, buvusi ir paties kūrėjo asmenybė – tvirto būdo, vertinanti paprastumą, tikrumą ir stipriai kvepianti lietuviškumu. Neįmanoma atsispirti vilionei prisėsti ant suolelio šalimais ir nulaužus mažytį rūtos lapelį įkvėpti...

Nenumaldoma aistra teatrui trykštančio P.Kubertavičiaus asmenybė ir kūrybinė biografija reikalautų išsamios studijos, naujo žvilgsnio turbūt visos monografijos pavidalu. Tad šiame tekste nesiekiama pristatyti visų kūrėjo gyvenimo faktų ir vaidmenų, kurių buvo suvaidinta daugiau nei 200. Norisi prisiminti pačius svarbiausius įvykius ir P.Kubertavičiaus tarpukariu sukurtus stipria lietuviškumo dvasia alsuojančius vaidmenis, be galo svarbius nacionalinio teatro istorijoje.

Kartu su laisve

Atsikūrus Lietuvos valstybei, į Kauną sugrįžo Rusijoje teatro meno mokęsi lietuvių režisieriai ir aktoriai. Kaune apsigyveno ir anksčiau kituose miestuose ir miesteliuose dirbę teatro entuziastai. Teatralai ėmė aktyviai siūlyti steigti nuolatinėse patalpose veikiančią iš geriausių šalies aktorių sudarytą nuolat vaidinančią trupę. 1919 m. tai buvo bandyta realybėje įgyvendinti ne vieno entuziastingo teatro kolektyvo. "Tautos teatrą" telkė režisierius Antanas Sutkus, bet nesulaukus valdžios palaikymo, teko atsisakyti šios idėjos. Į Kauną iš Vilniaus persikėlė Juozo Vaičkaus Sankt Peterburge įkurta "Skrajojamojo teatro" trupė, bet jiems taip pat nepasisekė pasiekti šio tikslo dėl tų pačių finansinių problemų.

P.Kubertavičius sumaigė daug teatrinių kanonų ir tradicijų. Vėliau mokydamas jaunesnius aktorius ragino vengti bet kokių štampų.

Situaciją į savo rankas perėmė Lietuvos meno kūrėjų draugija, kuri suteikė šansą bendradarbiauti to meto šalies iškiliausiems režisieriams, įsteigdama Dramos ir Operos vaidyklas. Kaip ir dabar, taip ir tuomet virė intrigos, nesutarimai, konkurencija ir pavydas. Vieni režisieriai iš karto atsisakė sujungti kūrybines jėgas, kiti pabandė, bet tik pablogino ir taip itin jautrius buvusius tarpusavio santykius. Pagrindiniu ir greitai vieninteliu Dramos draugijos režisieriumi tampa J.Vaičkus. Valstybės teatras (dabartinis Kauno valstybinis muzikinis teatras) oficialiai įsteigiamas 1920 m. gruodį, kai Dramos ir Operos vaidyklos parodė pirmąsias premjeras – Hermanno Sudermanno "Jonines" ir Giuseppe's Verdi "Traviatą".

"Joninėse" vaidino ir 1919 m. į Kauną kartu J.Vaičkaus trupe gyventi atvykęs P.Kubertavičius. Aktoriaus talentas buvo pastebėtas iš karto. Spektaklis sulaukė nemažai kritikos, nes jis dar stipriai dvelkė mėgėjišku teatru. Savo kritišką nuomonę spaudoje išsakė ir Vydūnas, teigęs, kad apskritai lietuvių kilmės vokiečių rašytojo H.Sudermanno pjesės pasirinkimas lietuviško teatro atidarymui buvusi baisi klaida, kadangi pjesėje lietuviai vaizduojami žeminančiai, "kaip antrarūšiai žmonės". Tačiau P.Kubertavičiaus ir kelių kitų aktorių vaidyba peržengusi šabloniškumo ir mėgėjiškumo ribas.

Paprastumo ilgesys

Kas P.Kubertavičiaus gyvenime vyko iki Kauno periodo? Gimė 1897 m. birželio 22 d. valstiečių šeimoje Lazdijų rajone Vartų kaime. Baigė Krosnos pradinę mokyklą, lankė Liudvinavos mokyklą, ruošėsi stoti į Veiverių seminariją. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu priverstinai išvyko į Voronežą, vėliau – į Sankt Peterburgą, kur mokėsi aukštesniojoje hidrotechnikos mokykloje. O 1916 m. susipažino su ten teatro trupę subūrusiu režisieriumi J.Vaičkumi ir įsiliejo į ją pats. Po pamokų visada surasdavo laiko teatrui, repeticijoms, vaidindavo darbininkams priemiesčiuose, fabrikų rajonuose. Bendrabučio mažame kambarėlyje gyveno keliese, tad neturėjo galimybės garsiai mintinai mokytis dramų tekstų, tai darydavo vonioje. 1918 m. kartu su J.Vaičkaus trupe sėdo į traukinį ir išvyko į Lietuvą, Vilnių. Tarnavo Pirmajame Lietuvos kariuomenės pulke, rengdavo vaidinimus kariams ir visuomenei.

Visą likusį gyvenimą aktorius jautė stiprų gimtinės ilgesį ir vasaros atostogas mieliau leisdavo ne Palangoje, kaip tuo metu buvo itin populiaru, o gėrėdamasis vasaros rytais ir naktimis gimtuosiuose Vartuose. Jis puikiai jautė kaime gyvenančių žmonių pasaulėjautą, jų artimą ryšį su gamta, todėl niekada neatsisakydavo suvaidinti panašių vaidmenų, o juos kurdavo žmogiškai paprastus ir kartu didingus. Jie aktoriaus kūrybinėje biografijoje užima tokią pat svarbią vietą šalia Williamo Shakespeare'o ar lietuvių autorių dramose vaizduojamų kunigaikščių ir karalių portretų.

Kaip teigia Antanas Vengris, "Kubertavičius buvo buitinių scenos herojų meistras, iš gyvenimo išgriebtų, kasdienybėje nusižiūrėtų, buities patirtyje užfiksuotų portretų kūrėjas". Aktorius nebuvo baigęs jokių aktorystės studijų svetur, jis mokėsi iš šį pranašumą turinčių režisierių, kolegų aktorių ir tiesiog iš paties gyvenimo. Jis labai daug dirbdavęs su kiekvienu vaidmeniu, ieškodavęs jų portretų atitikmens kasdienybėje. Galėdavęs valandų valandas akimis iki smulkiausių detalių miesto erdvėse tyrinėti skirtingų profesijų, socialinio statuso žmonių judesius, kalbėseną, kūno ir aprangos savitumą.

Aktoriaus sėkmingos karjeros varomoji jėga buvo užsispyrimas ir nuolatinis darbas. Nenuleisdavo jis rankų net po pačios juodžiausios kritikos, kurios taip pat sulaukdavo. Ypač iš Balio Sruogos, vis recenzijose jį kaltinusio patirties stoka įkūnijant užsienio autorių dramaturgijos klasikos herojus, tokius kaip Makbetas, Hamletas, Karalius Lyras ar Tartiufas, jiems suteikdamas kaimo žmogaus charakteristikos bruožų, "brutaliais, antimeniškais" judesiais. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, regis, priešingai, siekis pasaulyje žinomų veikėjų portretuose atrasti sąsajų su tam tikro laiko ir vietos žmonėmis turėjęs būti pranašumu, o ne trūkumu. Kaip kad šiandienos teatre vaizduoti Hamletą griaunant tradicines formas, priartėjant prie eilinio žmogaus. Kalbant B.Sruogos žodžiais, "sumaigant seniai nusistovėjusią, tradicinę psichologinę struktūrą".

P.Kubertavičius sumaigė daug teatrinių kanonų ir tradicijų. Vėliau mokydamas jaunesnius aktorius ragino vengti bet kokių štampų. W.Shakespeare'o ir kitų didžių dramaturgų herojams jis suteikęs paprastumo, kasdieniškumo aurą, ir, priešingai, vaidindamas lietuviško kaimo žmogų, siekęs jam suteikti hamletiškų bruožų. Bet net ir valstiečių personažai tarpusavyje gana skirtingi.

Vengdamas kartotis aktorius kiekvieną vaidmenį kūrė visiškai kitaip, tai buvo viena pagrindinių jo sėkmės paslapčių. Atsivertus Antano Vengrio knygelę "Petras Kubertavičius" (1970 m.), žvelgiant į joje publikuotas charizmatiško aktoriaus vaidmenų fotografijas sunku atitraukti akis nuo jų, kuriose labai skirtingos išvaizdos ir charakterio personažai. Ir jeigu nežinotum, kad visose jose yra tas pats aktorius, tikrai pamanytum, kad tai skirtingi žmonės.

Lietuviško teatro paieškos

Į Kauną aktorius atvyko vedamas didelio entuziazmo dirbti ir tobulėti, kartu tuo metu dar gana mėgėjišką šalies teatrą vesti į kuo aukštesnes kūrybines viršukalnes. Tai buvo sunkus ir daug energijos bei laiko reikalaujantis kelias. Valstybės teatre P.Kubertavičius vaidino pagrindinius vaidmenis. Jis buvo draugiškas, puikiai sutardavęs su gana skirtingais režisieriais, kūrybingas, ieškantis ir stipriai kolegas įkvepiantis dirbti, tobulėti. Vaidinęs ne tik Valstybės teatre, bet ir rasdavęs laiko ir jėgų režisuoti saviveiklinius spektaklius.

Ne tik scenoje nemėgo kuo sekti, bet ir gyvenime. Nemėgo būti panašus į kitus kad ir rūbais.

Vienas pagrindinių jo kūrybinių siekių – surasti tai, kas būtų būdinga išimtinai lietuviškam teatrui. "Rūpi, kad teatras virstų ne blogu ar geru europėjinio masto teatru, bet lietuviškos dvasios teatru", – kalbėjo kūrėjas viename 1938 m. publikuotame interviu. Lietuviškos dvasios teatre menininkas ieškojo visą gyvenimą, o ypač laisvės ir lietuviškumo gaubiamame tarpukario teatre.

Neatsitiktinai jis daugiausia suvaidino lietuvių valstiečių ir kunigaikščių vaidmenų. Neatsitiktinai inicijavo lietuvių rašytojų kūrinių pastatymus. Tai daugiausia buvę Vinco Krėvės, Petro Vaičiūno, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės darbai. Čia jo idėjos labai sutapo su Valstybės teatre pradėjusiais dirbti režisieriais – Borisu Dauguviečiu ir Andriumi Oleka-Žilinsku. Aktorius išvaidino visus Lietuvos kunigaikščius: Mindaugą, Kęstutį, Skirgailą, Vytautą, Margirį ir Šarūną.

1929 m. įvyko režisieriaus A.Olekos-Žilinsko režisuota V.Krėvės "Šarūno" premjera. Po šio spektaklio P.Kubertavičius tapo žvaigžde. Tai buvo jo kūrybos viršūnė. Buvo visų gerbiamas, visų laukiamas ir netgi tapatinamas su šiuo personažu. Šarūno vaidmuo buvo labai brangus ir pačiam aktoriui. Kauniečiai gatvėje jį dažnai pavadindavo Šarūnu. P.Kubertavičius su antrąja žmona mokytoja Ona Kubertavičiene (su pirmąją žmona Antanina pasuko skirtingais keliais 1940 m.) netgi sūnų pakrikštijo šiuo vardu.

Šarūno vaidmuo buvo kitokia, nelaukta šio personažo aktorinė interpretacija. Kaip rašė to meto spaudoje, spektaklis tapo neregėtu lietuvių teatro triumfu. Jis meniškai buvęs itin stiprus, giliai sujaudinęs žiūrovus. Prie sėkmės stipriai prisidėjo ir Adomo Galdiko kurtas romantiniu ekspresionizmu dvelkiantis scenovaizdis ir Juozo Gruodžio temperamentinga muzika. P.Kubertavičius giliai atskleidė Dainavos valdovo didybę ir jo tragizmą, A.Olekos-Žilinsko režisūra leido jam sulaužyti herojinius štampus.

Kaip ir Šarūnas, taip ir kiti aktoriaus suvaidinti Lietuvos kunigaikščiai pasižymėjo "žiaurumu" – aktoriui pavyko savyje atkurti stiprias sieloje siautėjančias viršžmogiškas jėgas, atsispindėdavusias jo akyse. Aktoriaus Šarūno ar Skirgailos žiaurus žvilgsnis yra išgąsdinęs ne tik publiką, bet ir drauge vaidinusius kolegas, kurie kartais vaidinimo metu pažvelgę į jo akis pamiršdavo tekstą.

"Šarūnas" labai stipriai inspiravo jaunimą domėtis teatru, rinktis aktorystės meną. "Kai teatras man buvo dar tik svajonė, prisimenu, kokį didžiulį įspūdį padarė man Krėvės Šarūnas. Mano mintys buvo lyg paralyžiuotos – ką tik aš veikdavau, vis jos nuklysdavo į teatrą, o prieš mane iškildavo kunigaikščio Šarūno figūra, stebėdavausi, kaip galima taip pavirsti kitu žmogumi, taip giliai atskleisti žmogaus mintis ir jausmus, kaip tai sugebėdavo meistriškai daryti Kubertavičius", – savo karjeros teatre pradžią prisimena aktorius Jonas Kavaliauskas, vėliau dirbęs kartu su maestro.

Sovietmečiu P.Kubertavičius taip pat vaidino intensyviai, daugiausia Kauno valstybiniame dramos teatre, nors ir jau negalėjo scenoje taip drąsiai reikštis, turint mintyse lietuviškos dvasios aspektą. Buvo apdovanotas ne vienu medaliu ir ordinu. Visas jėgas ir laiką atiduodamas teatrui, sunkiai sirgo vis atsinaujinančiu plaučių uždegimu, galiausiai jo gyvybę pasiglemžė vėžys. Aktorius mirė ankstų 1964 m. vasario 14-osios rytą.

Tai tik mažas fragmentas iš spalvingo ir nuotykingo P.Kubertavičiaus gyvenimo, lydimo ir su bičiuliais besilinksminant prikrėstų plačiai nuskambėjusių pokštų. Tekstą norėtųsi pabaigti aktoriaus žmonos Onos prisiminimais apie vyro išskirtinumą ne tik teatre: "Ne tik scenoje nemėgo kuo sekti, bet ir gyvenime. Nemėgo būti panašus į kitus kad ir rūbais. Kartais parduotuvėje matavosi žieminę kailinę kepurę. Jau buvo beperkąs, bet reikėjo man prasitarti – "panašią dėvi ir Kipras Petrauskas", kaip ši kepurė buvo padėta į vietą. Nusipirko kitą, nors ta pirmoji jam labiau tiko. Paskui širdo, kam aš jį su kažkuo kitu palyginau."



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių