Fotografai leidžia mums pamatyti tas pasaulio dalis, kurias paprastai pražiopsome – istorinius įvykius, greitai dingstančias žmogaus veido išraiškas.

Mattas Labrosas – Niujorke dirbantis fotografas, kuris būtent tai ir daro. Jis fotografijose fiksuoja erdves, kurios jau seniai apleistos – paslėptos po irstančiom sienom ir „Eiti draudžiama“ ženklais. Jo fotoaparato objektas – apleisti kino teatrai, menantys tuos laikus, kai, anot M. Lambroso, apsilankymas teatre buvo svarbus socialinis įvykis, rašo archdaily.com.

Pastaruosius dvejus metus M. Lambrosas kino teatrus fotografavo savo asmeniniam projektui „Nusileidus paskutinei uždangai“. Tai įvairiose Jungtinių Valstijų vietose esančių apleistų teatrų nuotraukų kolekcija. Jis jau įamžino maždaug 30 teatrų, o planuose jų – dar daugiau.

M. Lambrosas apleistomis vietomis pradėjo būdamas dar visai mažas. Jis prisimena: „Mano senelė prižiūrėdavo mane ir mano mažąjį brolį. Kiekvieną kartą, kai ji pastebėdavo apleistą tvartą ar šiurpų namų, mes eidavome pasižiūrėti į vidų ir žvalgydavomės. Man tuomet buvo ketveri, o vienerių metų brolį ji nešdavosi ant rankų.“

Šiuo senelės pomėgiu užsikrėtė ir jis, o būdamas maždaug 20-ies, M. Lambrosas pradėjo fotografuoti apleistas vietas, kuriose lankydavosi. Tuo metu tai dažniausiai būdavo apleistos psichiatrinės ligoninės.

Jo pomėgio šaltinis buvo klasikiniai poakolipsės siaubo filmų vaizdai. Bostono universitete fotožurnalistikos mokslus baigęs M. Lambrosas turėjo visus reikiamus įrankius savo susižavėjimo objektui tyrinėti.

Domėjimasis slegiančiu apleistų psichiatrinių ligoninių pasauliu netrukus nukrypo prie apleistų kino teatrų – architektūros statinių, kurie aukština socialinius susibūrimus. Pirmasis teatras, su kuriuo M. Lambrosas susidūrė, buvo „Leow`s Kings“ Flatbuše. Jis pastatytas 1929 metais, o 1977-aisiais uždarytas. Jis tuoj pat susižavėjo jo architektūra, teatrą apibūdindamas kaip „puošnius raudonojo velveto rūmus“. Šiek tiek patyrinėjęs jis aptiko daugybę informacijos apie tai, kaip teatrai funkcionavo prieš keletą dešimtmečių, o kartu ir daugybę šalyje esančių apleistų teatrų.

Tačiau tai buvo tik pradžia. Daugumos šių teatrų uždarymas, kaip netrukus M. Lambrosas sužinojo, buvo susijęs su kino multipleksų atsiradimu. Teatrai, kuriuos M. Lambrosas fotografuoja, ir kurie uždaryti 8 ir 9 dešimtmetyje, dažniausiai keletą savaičių rodydavo vos po vieną filmą. Dabar visur paplitę multipleksai tapo populiaresni, patogesni ir klestėjo iš spartaus komercinio kino augimo.

Tačiau šie teatrai yra vertingi Amerikos kultūros artefaktai. M. Lambroso fotografijose ir jo lankytose erdvėse galima atrasti daugybę sluoksnių. Šios erdvės intriguoja savo praeitimi, savo istorijomis, savo buvusia socialine verte. Jos taip pat palieka žymę mūsų ateityje. Šios erdvės, kurios paliktos nykti, atskleidžia pasikeitusius socialinius prioritetus ir piešia nykų vaizdą to, kuo be mūrų rūpesčio gali tapti pačių sukurta miesto aplinka.

Ne visi šie teatrai visiškai užmiršti. Daugumos jų erdvės pritaikytos smulkiam verslui. „Paramount“ kino teatro Niuarke vestibiulis, anot M. Lambroso, paverstas kariuomenės prekių parduotuve, išsaugant gale esančią žiūrovų salę, dažnai naudojamą vietoj sandėlio. Daugelis kitų tapo bakalėjos, batų ir baldų parduotuvėmis – nuolat besikeičiančiomis, tačiau visuomet viduje paliekančiomis teatro praeities lobius – dekoratyvinius motyvus, įmantrias mozaikas ir skulptūras, kurios paslėptos ir iš gatvės nematomos.

M. Lambrosas šiuo metu dalyvauja kuriant dokumentinį filmą „Popcorn Palaces“ („Kukurūzų spragėsių rūmai“), pasakojantį apie šių teatrų pakilimą, nuopuolį ir atgimimą. Jis ir toliau ieško bei tyrinėja šias nykstančias erdves, dažnai susidurdamas su restauratoriais ir istorijos apsaugos darbuotojais, kuriuos vienija tie patys interesai.

Paklaustas apie savo motyvaciją, M. Lambrosas teigia: „Noriu nušviesti užmirštas erdves, padėti žmonėms prisiminti ar sužinoti, kas ten yra.“

Praeinant pro daugelį šių vietų, niekada nebūtų galima atspėti, kas slypi už betono ir plytų sienų – tol, kol nepasižiūri į M. Lambroso fotografijas.

Daugiau M. Lambroso kino teatrų nuotraukų galite pamatyti čia.