Dailininkai N.Marčėnaitė ir M.Jonutis „Meno nišoje“ surengtoje parodoje „nr.5“ teigia gražų ir laimingą gyvenimą

Iki Nomedos Marčėnaitės ir Mariaus Jonučio parodos nr.5 „Meno nišos“ galerijoje buvo likę vos pusantros valandos. Ant galerijos sienų, palangių jau švietė Mariaus paveikslai, Nomedos vazos, lėkštės su išgalvotomis, išgyventomis, nutapytomis, nulipdytomis spalvingo ir laimingo gyvenimo istorijomis, pasakojančiomis, kaip jaukiai, gražiai ir laimingai gali gyventi žmonės šiame pasaulyje, ant šitos žemės, po šituo dangumi. Čia ir dabar, kur neregėtomis spalvomis žydi neregėtos gėlės, kur sirpsta obuoliai, kur po perregimais vandenų patalais nardo žuvys, kur į varnalėšų lapus susisukusios snaudžia iš vaikystės vizijų atklydusios mergaitės, kur žmogus–kalnas turi tokią širdį, kurioje telpa namelis su iš kamino rūkstančiais dūmais, su takeliu, vedančiu iki šulinio, su medžiu, augančiu prie takelio į namus.

 Parodos ekspoziciją užbaigia jie patys, Nomeda ir Marius, sėdintys ant galerijos laiptelių. Tokie jaukūs, ir gražūs, lyg ką tik nužengę iš rojaus sodų arba sugrįžę iš tolimų kraštų, kur amžinai šviečia saulė, kur upės plukdo smaragdinius vandenis, o žmonių gyvenimų netemdo kasdieniai rūpesčiai.
 „Taip ir yra, – vėliau pasakys kažkuris jų. – Mes iš tikrųjų gyvename tokiame gražiame pasaulyje ir džiaugiamės kiekvienu išaušusiu rytu. Atvažiuotumėt, pamatytumėt.“ Taip jiedu kalba apie savo namus, kurie yra toli nuo miesto šurmulio ir tuštybės, kuriuose erdvu svajonei, kuriuose gimsta jų kūriniai, kuriuose jie jaučiasi laimingi – kiekvienas atskirai, abu ir visi kartu su savo vaikais.
Nesunku numanyti, kad ši paroda, kaip ir visos ankstesnės, pasmerkta anšlagui. Kad „Meno nišos“ galerija, jau penktą pavasarį iš eilės rengiančioje Nomedos ir Mariaus kūrybos parodas, vėl taps ankšta nuo tirštai sugužėjusių bičiulių ir gerbėjų būrio, ji aidės nuo klegesio, kalbų, šmaikščių pastebėjimų ir šiltų palinkėjimų, įšils nuo raudono vyno ir neslepiamų emocijų.
Taip būna visada, kada jiedu savo darbus iš namų išveža į pasaulį.
Nomeda ir Marius tuomet stengiasi savo darbus pamatyti tarsi kitų žmonių akimis, nes to šviežio žvilgsnio, naujumo kūrėjui nebūna per daug. Nejaučia liūdesio, kad daugelis darbų po parodos švies jau kituose namuose, kitiems žmonėms. Priešingai, džiaugiasi, kad dirbtuvės liko tuščios tuščios ir laukia naujų istorijų, kurios nežinia kaip ir dėl ko sukrebždės jų galvose.
„Po paskutinės parodos 12 mėnesių kažką dirbome, dabar rodome, kadangi toks mūsų darbas. Pridarėme keraminių paveikslų, vazų, medinių ir drobinių paveikslų. Dirbdami galvojome apie gyvenimo grožį, apie pasaulį žmoguje, ir žmogų pasaulyje.“ Taip filosofiškai jiedu apibūdino šios parodos esmę ir, laukdami atidarymo, noriai dalijosi mintimis apie kūrybą ir gyvenimą.