Nemigos naktų nėriniai

Nemigos naktų nėriniai

Norite pamatyti, kokiais nuostabiais žmogaus rankų kūriniais gali virsti jo nemigos naktys? Tautodailės salone „Marginiai“ atidaryta klaipėdietės Teklės Lapinskienės siuvinėtų paveikslų, staltiesių, nėrinių ir floristikos paroda, kurią galima apžiūrėti iki kovo pradžios.

Kuria ir svajoja

Vytauto Didžiojo gimnazijos darbų mokytojai T.Lapinskienei tai pirmoji autorinė paroda, kuriai ji ruošėsi su džiaugsmu ir atsakomybe. Seniai svajojo įstoti į Lietuvos tautodailininkų sąjungą (LTS). Šioji paroda buvo kaip stojamasis egzaminas. Ir autorė jį puikiai išlaikė. Per vernisažą Klaipėdos tautodailininkai ją priėmė į gausias savo gretas, kuriose – jau per 300 LTS narių.

Per parodos atidarymą T.Lapinskienė pademonstravo ne tik savo rankdarbius, bet ir kitus talentus, kuriais dosniai ją apdovanojo tėveliai ir gamta. Ji nuo mažens groja keliais muzikos instrumentais, kuria muziką, dainuoja ir rašo eilėraščius. Savo eilėraščių knygelę „Plazdėk, širdie“, išleistą 2003-iaisiais, T.Lapinskienė dedikavo šviesaus atminimo tėveliams Zofijai ir Pranui Ežmontams. Dabar svajoja išleisti kompaktinę plokštelę su pačios sukurtų ir atliekamų dainų įrašais. Kad liktų prisiminimas vaikams ir anūkams.

Semia iš gamtos

Radviliškio rajone gimusios Teklės vaikystė prabėgo neapsakomo grožio gamtos kampelyje – prie Ažytės upelio Kėdainių rajone. „Gojus, skambantis paukščių balsais, kloniai, lankos, sklidinos įvairiausių gėlių žiedų, krištolinio tyrumo upelio vanduo, čiurlenantis per nuvelėtus akmenis, - visa tai padėjo subręsti mano sielai, išsiugdyti grožio pajautą ir kūrybos troškulį“, - tvirtino tautodailininkė, pristatydama savo parodą.

Ji žiūrovus apsupa linksmomis spalvomis ir svajingu jaukumu. Gal kad viskas – nepaprastai kruopštaus rankų darbo. Ir laiko, ir širdies čia įdėta tikrai nemažai... Kabliuku nertos servetėlės, siuvinėtos staltiesėlės, austi, aplikuoti, siuvinėti paveikslai, įnoringai pūpsantys kaip pagalvėlės. Netoliese surikiuoti kriauklelėmis, žolelėmis išdabinti buteliai, kuriuose - irgi... miniatiūrinės gėlių puokštės, kitose kompozicijose išsiliejančios į ažūrinius floristinius pano. Greta sudėlioti ištapyti akmenukai. Kur pažvelgsi, - visur gėlės, augmenijos ornamentai, gamtos motyvai ir iš jų dvelkianti, širdį pavergianti šiluma...

„Tai šviesių mano nemigos naktų tvariniai, - prisipažįsta menininkė. – Kone penkiolika metų beveik nemiegu. Jokie gydytojai nepadeda. Jei pernakt pasnaudžiu pora valandų, tai gerai. Pabundu ir neriu, siuvinėju prisiminimus arba skubu užrašyti dainą, eilėraščio eilutę, kurios iš tos nakties staiga ima ir išnyra...“

Paveldėjo iš tėvų

T.Lapinskienė su meile ir nostalgija prisimena savo vaikystę ir tėvelius. Jos mama – buvusi žolininkė, pribuvėja, puiki audėja ir kulinarė. Tėvelis grojo lūpine armonikėle kaimo kapeloje, šoko ligi žilos senatvės, buvo puikus mūrininkas, kailiadirbys, pasakorius.

Tėvelio džiaugsmui būdama šešerių Teklė jau grojo armonika. Mama ją dosniai mokė ir išmokė savų mokslų. Mokykloje Teklė buvo tarp pačių aktyviausių bendraamžių – grojo, šoko, dainavo, vaidino, gaudavo prizus rajono skaitovų konkursuose, pradėjo rašyti eilėraščius, kuriuos spausdino rajoninis laikraštis...

Troško būti mokytoja

„Į mane tėveliai sudėjo savo viltis, - šypsosi ponia Teklė. – Mama norėjo, kad tapčiau gydytoja, tėvelis – kad muzikantė. O aš nuo vaikystės norėjau būti tik mokytoja. Tačiau taip susiklostė, kad studijavau Žemės ūkio akademijoje zootechniką... Visagalis man skyrė daug išbandymų, kol pagaliau 1986-aisiais leido atverti dabartinės Vytauto Didžiojo gimnazijos duris ir tapti mokytoja. Taip buvau ištroškusi mokytojo darbo, kad sutikau mokyti visko, ką siūlė mokyklos vadovai, - gamtos mažinimo, biologijos, geografijos, darbų...“

Dabar mokytoja T.Lapinskienė vaikus moko įvairiausių namų ruošos darbų, stengiasi juos sudominti, pažadinti juose kūrybos džiaugsmą. Jos giliu įsitikinimu, kiekviena mergaitė turi mokėti ne tik virti, kepti, bet ir megzti, nerti, siuvinėti. „Juk ne kas kitas, o mes, moterys, savo širdimi ir rankomis kuriame namų šilumą ir jaukumą“, - sako ji.

Sūnūs didžiuojasi

Į parodą mamą atlydėjo du suaugę sūnūs ir dvylikametė anūkėlė. „Ji – mano geriausia mokinė, siuvinėti pradėjo būdama vos šešerių“, - pasididžiuodama savo numylėtinę pristatė močiutė.

Tautodailininkės sūnūs Larijus ir Arlindas (mama specialiai tokius retus vardus jiems išrinko, kad išsiskirtų iš kitų) baigė muzikos mokyklas, bet paskambina pianinu ar paima į rankas akordeoną tik savo malonumui – namie, kai tėvai ar svečiai paprašo. Abu studijavo rimtus technikos mokslus, anot mamos, turi gerus darbus ir mažai laisvo laiko. „Tačiau, kai nueinu į koncertą, man nereikia aiškinti, kas kaip groja ar dainuoja. Bemat pagaunu „falšyvinant“, - juokiasi vyresnysis, apglėbdamas mamą. Šiandien – jos šventė. Ypatinga, todėl norisi išsaugoti, visą nufilmuoti. Sūnūs didžiuojasi savo mama, o ji meiliai nužvelgia juos akimis. Vieni kitus supranta be žodžių.