Naujoje A. Mickevičiaus knygoje – žvilgsnis į pajūrį per Vikingų amžiaus prizmę

Palangoje esantis Birutės kalnas daugumai poilsiautojų primena kunigaikščio Kęstučio meilės legendą ir kreipia mintis link Vytauto Didžiojo epochos. Tačiau Palanga ir jos apylinkės mena dar ir vikingų laikus.

Šiuolaikinėje Lietuvoje esame įpratę kalbėti apie lietuvius kaip sausumos vikingus ir jų kariaunų politiką, tačiau nepelnytai pamirštami yra kuršiai, kurie organizuodavo karinius jūrų žygius  ir siaubdavo Švedijos ir Danijos pakrantes. Dėl to verta atsiversti Arturo Mickevičiaus knygą "Vikingai Lietuvos istorijoje" ir pažvelgti į mūsų pajūrį per Vikingų amžiaus prizmę.

Istorijos pradžia

Vikingų epochos (VIII–XI a.) sukeltų pokyčių Europoje mastą liudija tokie faktai. Nuo kelių laivų vikingų išpuolių prieš vienuolynus Anglijoje (VIII a. pabaiga) buvo pereita prie žygių, kuriuose dalyvauja net 62 vikingų laivai (859 m. žygis į Seviliją).

Nemenką įtaką vikingų žygių masto augimui turėjo Karolio Didžiojo mirtis 814 m. ir jo valdytos Frankų imperijos žlugimas. Šia svarbia tarptautine aplinkybe vikingams leido pasinaudoti karybos naujovės.

Drakaras, plokščiadugnis irklinis laivas, kuris dėl savo konstrukcijos buvo tvirtas, greitas ir manevringas, leidęs plaukioti jūromis, ežerais ir upėmis. Tokį laivą prireikus per sausumą pernešdavo arba pertempdavo rąsteliais. Kita svarbi karinė naujovė – profesionalūs kariai. Dėl to metraštininkai vienareikšmiškai teigia, kad šie žmonės vertina tik auksą, sidabrą ir vergus.

Politinę vikingų įtaką liudija įkurtos valstybės: Kijevo Rusios, Normandijos kunigaikštystė ir Sicilijos kunigaikštystė. Normandijos kunigaikštis Vilhelmas I 1066 m. sugebėjo užkariauti Angliją ir tapti jos karaliumi.

Verta paminėti vikingų prekybos kelius, kuriais iš Baltijos jūros buvo galima pasiekti Juodąją ir Kaspijos jūras, ir ten pasiekti graikus bei persus.

Vikingai Lietuvos istorijoje. Arturas Mickevičius. 2019, Vilnius, "Versus".

Nepasidavė be kovos

A.Mickevičiaus knygoje "Vikingai Lietuvos istorijoje" kruopščiai nagrinėjami istoriniai šaltiniai apie pirmuosius vikingų ir kuršių susidūrimus. Galima teigti, kad apie 750 metus kuršių žemės priklausė švedams, kuriems mokėjo duoklę.

Dėl švedų ir danų vikingų interesų susikirtimo įvyksta Brovalos mūšis, kur švedų pusėje kaunasi kuršiai. Vėliau, apie 830-uosius, metraštininkai kalba apie tai, kad kuršiai moka duoklę danams. Intriguoja tai, kad duokles tiek danai, tiek švedai išsireikalauja tik po sėkmingų karo žygių. Puikus šios kovos tarp danų ir švedų vikingų dėl įtakos kuršiams pavyzdys – Apuolės apgultis.

Šaltiniai mini, kad apie 875 metus Apuolės gyventojai išsivadavo iš švedų priklausomybės. Tuo pasinaudoję Apuolę puolė danai, bet buvo atremti. Apie 853–854 m. švedų karalius Olafas su didele kariuomene vėl puolė miestą. Po devynių dienų apgulties prasidėjo derybos, apuoliečiai sidabru sumokėjo išpirką, davė įkaitus ir pripažino švedų valdžią. Autorius daro išvadą, kad tuo pačiu metu danams paklūsta Palanga.

Apie X–XI a. kuršiai išsivaduoja iš švedų ir danų įtakos bei rengia savarankiškus jūrų karo žygius prieš buvusius valdovus,  plėšia jų prekybos laivus. Dėl to visa Baltijos jūros pakrantė nuo Kuršių nerijos, Palangos iki Grobinios (Latvija), buvo kontroliuojama vikingaujančių kuršių. Per aptartą laikotarpį kuršių visuomenė perima vikingų gyvenimo būdą.

Grėsmė – iš kuršių

Pagrindinė A.Mickevičiaus knygos intriga – klausimas, ar kuršiai galėjo sukurti valstybę.

Kuršiai – baltų gentis, kurios gyvenamoji teritorija apėmė šiuolaikinės Lietuvos (Palangos, Kretingos, Skuodo savivaldybių) bei Latvijos (Liepojos, Ventspilio, Kuldigos, Talsų, Saldaus ir Tukumo rajonų) teritorijas. Labiau besidomintiems ankstyvąja Lietuvos istorija verta aplankyti Andulių, Apuolės, Eketės, Imbarės, Įpilties piliakalnius ir pajausti kuršių kraštovaizdžio ypatybes.

A.Mickevičiaus knyga padeda atskleisti kuršių genties likimo dramą, kurią liudija menki rašytinių šaltinių ir šiek tiek gausesni archeologinių tyrinėjimų liudijimai.

Svarstyklėlės ir svareliai sidabrui sverti bei kalavijai, randami IX–XIII a. Lietuvos pajūrio kapinynuose, liudija apie karinės diduomenės iškilimą kuršių visuomenėje. To meto elitas savo išskirtinę padėtį sukūrė pirataudamas. Ne veltui apie kuršių keliamą grėsmę rašo švedų metraštininkai, kurie mini, kad vietiniai konungai, vikingų karo vadai, priversti žiemą ir vasarą laikyti pakrantėse patruliuojančius laivus, kurie padėtų apsisaugoti nuo plėšikaujančių žmonių iš rytinės Baltijos pakrantės.

Vokiečių metraštininkai liudija, kad kuršiai su grobiu apsistoja Gotlando saloje ir vis dar prekiauja žmonėmis. Įdomu tai, kad kapinynuose randamos įkapės byloja, jog karinio jūrų žygio metu gautas grobis buvo parduodamas. Dėl to šalia kalavijų kapuose randamos svarstyklėlės ir svareliai.

Palaipsniui kuršių visuomenėje atsirado profesionalus karių sluoksnis, kuris gyveno tik iš plėšikavimo Baltijos jūroje, turėjo gausybę nelaisvų žmonių (vergų), dirbusių jų žemes. To meto metraštininkai aprašo ne tik kuršių žiaurumą, bet ir turtingumą, kurį įrodo jų turėti žirgai.

Palanga – prekybos centras

Pagrindinė A.Mickevičiaus knygos intriga – klausimas, ar kuršiai galėjo sukurti valstybę. Toks klausimas turi tam tikrą istorinį pagrindą. Pateikiamas išskirtinis pavyzdys – Danijos valstybės susikūrimas. Viskas prasideda nuo jūrų karo žygių, kurių metu pasiekiama Anglija, Prancūzija ir net Portugalijos pakrantės. Danijos vikingai siekia išsaugoti savo įtaką ir Anglijoje, ir Baltijos jūroje. Tai paskatina visų įmanomų išteklių konsolidaciją.

Danijos karaliui Knutui Didžiajam pavyksta pajungti savo valdžiai Angliją ir Norvegiją. Pagrindinė aplinkybė, leidusi pasiekti šį tikslą, – sugebėjimas išlaikyti savo įtakoje svarbius prekybos kelius jūroje ir savo valdžios išsaugojimui naudoti karinius jūros žygius.

Kita vertus, prekybai reikalingi miestai, kuriuose susikerta tarptautinės prekybos keliai. Vikingų epochos miestas apibūdinamas kaip nuolatinė gyvenamoji vieta, kur dauguma gyventojų užsiima prekyba, amatais ir administravimu. Tokiu Lietuvos miestu nuo IX a. galima laikyti Palangą.

Rasti žalvario, sidabro ir atvežtinio stiklo dirbiniai patvirtina, kad šis miestas buvo svarbus Baltijos regiono prekybos centras. Alkvietė Birutės kalne leidžia manyti, kad Palanga X–XIII a. buvo svarbus ekonominis, politinis ir ideologinis centras. Tačiau reikia pripažinti, kad Palanga ir Nemuno pakrantėse esantys prekybos centrai Žardė, Linkūnai, Viešvilė nesugebėjo įtraukti į regioninę prekybą Lietuvos rytuose buvusių genčių. Prekyba išliko vietinė, o apie to meto tarptautines ambicijas neverta kalbėti.

Nors Kurše buvo apie 30 svarbių pilių su gyvenvietėmis, alkvietėmis ir kapinynais, kuršių visuomenėje akivaizdžiai išryškėjo skirtumai tarp jūros (vikingų) ir sausumos pajėgų, kurios turėjo skirtingus interesus plėšikavimo atžvilgiu. Kita vertus, karo vadų tikslas buvo karo grobis, o ne teritorijos kontrolė ir mokesčių surinkimas. Dėl to kuršių visuomenė žlunga dėl nuolatinių kovų su danais ir švedais. Šia aplinkybe pasinaudoja vokiečių miestai, kurie po svarių karinių pergalių prieš danus įsigali Baltijos jūroje. 1227 m. kuršiai pripažįsta Rygos vyskupo valdžią.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių