Naujoje knygoje partizanas J. Lukša-Daumantas – ne tik kovotojas, bet ir žmogus, mylėjęs gyvenimą

2021-uosius paskelbus partizano Juozo Lukšos-Daumanto metais, dovaną parengė jo vardu pavadinta gimnazija Garliavoje. Netrukus pasirodys mokyklos vadovo rengta knyga apie laisvės kovotoją.

Įkvėptas partizanų vado

Kalbos apie partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto žygius, telkiant laisvės šauklius vienytis, jau daug metų perduodamos iš lūpų į lūpas. Neeilinio kovotojo ir partizanų vado gyvenimą pasakoja senos nuotraukos, kino juostos ir knygos. Pastarųjų gretas netrukus papildys dar viena – "Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas". Tiesa, J.Lukšą-Daumantą knyga pristatys ne tik kaip kovotoją, miško brolį, bet ir kaip žmogų, beprotiškai mylėjusį gyvenimą. Tokiu pat jausmu viso pokalbio metu spinduliavo ir knygos autorius, Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas. Beklausydama jo akimirkomis net galvojau, kad seniai buvau sutikusi kūrėją, taip susitapatinusį su aprašomu herojumi. Tai atsispindėjo ne tik V.Vitkausko akyse, jo balse, bet ir kabinete. Išrikiuotos lentynose viena prie kitos glaudėsi knygos apie partizanus, ant komodos – partizano kepurė, ant stalo – albumas su J. Lukšos-Daumanto laiškais, rašytais mylimai žmonai. Direktoriaus rankos tuo metu spaudė daugiau nei 300 lapų, kuriems jau netrukus bus lemta virsti knyga. Beliko leidinius įrišti ir apvilkti viršeliais, iš kurių į skaitytojus žvelgs įtaigios jauno partizano akys. Anot V.Vitkausko, knygoje bus sutalpinta ne tik paties J.Lukšos-Daumanto, bet ir jo artimųjų, bendražygių istorijos, leisiančios suprasti, kokie žmonės supo šią neeilinę asmenybę.

J. Lukšą-Daumantą knyga pristatys ne tik kaip kovotoją, miško brolį, bet ir kaip žmogų, beprotiškai mylėjusį gyvenimą.

"Kažko naujo knygoje apie J.Lukšą-Daumantą nepasakysiu. Nekėliau sau tikslo rašyti monografiją", – apie leidinį, kurį vadino viso gyvenimo darbu, kalbėjo autorius.

Skiriasi gimimo dienos

Vis dėlto keli faktai, anot V.Vitkausko, skaitytojus turėtų nustebinti. Tarkim, 1950-ųjų kovą pasirašytas turtinio patvarkymo aktas, kuriuo visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pelną už parašytą knygą "Partizanai už geležinės uždangos" J.Lukša-Daumantas perleidžia savo žmonai Nijolei Bražėnaitei-Lukšienei. Arba J.Lukšos gimimo liudijimas, kuris pakeitė daugumoje istorinių šaltinių minimą partizano gimimo datą.

"Visuose leidiniuose ir knygose rašoma, kad jis gimė 1921-ųjų rugpjūčio 10-ąją. Tą datą tikrąja gimimo diena laikė ir jo brolis, ir žmona, ir kiti artimieji", – Garliavos J.Lukšos-Daumanto gimnazijos vadovas prisiminė akimirką, kai, rinkdamas medžiagą knygai, Kauno regioniniame valstybės archyve aptiko Juozo Albino Lukšos Veiverių mokyklos baigimo pažymėjimą. Šalia jo buvo dar vienas išsilavinimą įrodantis dokumentas – "Aušros" berniukų gimnazijos atestatas, kuriame aiškiai juodu ant balto parašyta, kad J.Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 4 d.

Ieškodamas įrodymų, kad dokumentuose rasta data – ne klaida, V.Vitkauskas pasibeldė į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, kuriame buvo rasti metrikai su rugpjūčio 4-osios žyma. Sužinojęs tiesą apie tikrąją gimimo datą, V.Vitkauskas bandė aiškintis, kodėl visuose dokumentuose minima 10 diena. Tiesa, to padaryti nepavyko, todėl knygos autorius darė prielaidą, kad minėtą dieną naujagimis buvo krikštijamas, o ta data anuomet buvo ne mažiau svarbi nei naujojo žmogaus atėjimo į pasaulį.

Asmenybė: surinkta informacija leis geriau pažinti J.Lukšą-Daumantą ne tik kaip kovotoją, bet ir kaip mylintį vyrą, sūnų, ištikimą draugą. / Vilmanto Raupelio nuotr.

"Kreipėmės į Lietuvos istorijos valstybinį archyvą, kur laikomi bažnytiniai dokumentai, metrikų knygos. Deja, bet to laikotarpio knygų nėra, todėl patikrinti negalėjome", – knygos autorius vylėsi, kad galbūt kada nors išaiškės daugiau faktų, pagrįsiančių rugpjūčio 10-osios pasirinkimą.

Neaukštas ir tvirtas

Tie, kurie bent kiek domėjosi J.Lukšos-Daumanto gyvenimu, veikiausiai žino, kad drauge su broliu Jurgiu jis mokėsi Mozūriškių mokykloje, vėliau – Veiverių keturklasėje. 1940-aisiais Juozas baigė tuometę "Aušros" berniukų gimnaziją. Dėl savo būdo Juozas buvo mylimas ir mokytojų, ir bendraklasių. Jie apibūdino Juozą kaip linksmą, draugišką, mėgstantį pajuokauti gerai besimokantį jaunuolį. Žvalų, ryškių veido bruožų, aštraus žvilgsnio.

"Mes suradome "Aušros" gimnazijos laikų mokinio sveikatos tikrinimo lapą, kuriame įrašytas jo ūgis, svoris, – V.Vitkauskas netruko patenkinti skaitytojų smalsumą. – J.Lukša-Daumantas buvo 171 cm ūgio. Neaukštas, tačiau tvirto kūno sudėjimo. Vešliais banguotais plaukais."

Nors partizano nuotraukų gimnazijos direktoriaus archyve – ne viena dešimtis, jam pavyko rasti dar kelias iki šiol nematytas. Vienoje Juozas – Veiverių mokyklos moksleivis, kitoje, gimnazijos baigimo atestato nuotraukoje, – mąslus dvidešimtmetis. Dar kitoje – su savo bendražygiu ir draugais. Bekalbant V.Vitkausko pirštai stabtelėjo ties būsimos knygos puslapiu, kuriame nespalvotoje nuotraukoje sustabdyta akimirka, menanti J.Lukšos-Daumanto praleistą laiką žvalgybos mokykloje. Įsitaisęs bičiuliui Klemensui Širviui-Sakalui ant pečių, Juozas šypsosi ir demonstruoja savo tvirtą torsą. Kitoje nuotraukoje Juozas stovi šalia Jono Pajaujo iš Švedijos. Beje, žymus rezistentas, architektas, kultūrininkas buvo tas žmogus, kuris 1948-aisiais Paryžiuje Juozą ir suvedė su Nijole, nors jai ir pats buvo neabejingas.

"Patiko Nijolė ir Jonui. Rašė jis jai laiškus, bet gražesnis, iškalbingesnis Juozas nurungė", – tebevartydamas puslapius, V.Vitkauskas stabtelėjo ties nuotraukomis, vainikuojančiomis dviejų jaunų žmonų meilę. Pasipuošusi balta suknele, N.Bražėnaitė supasi Juozo glėbyje. Taip juodu atrodė 1950-aisiais, savo povestuvinę savaitę.

Dėmesys žmonai Nijolei

Ruošdamas leidinį V.Vitkauskas nemažai dėmesio skyrė ir didžiajai kovotojo meilei Nijolei. Į knygos puslapius jis sudėjo ne tik mylimajai rašytus Juozo laiškus su neįtikėtinais kreipiniais ar eilėraštį "Lauk manęs", kurį Nijolė rado tarp Juozo daiktų, bet ir tolesnį moters gyvenimą jau be J.Lukšos-Daumanto.

"Mes žinome, kad Nijolė buvo ne tik J. Lukšio-Daumanto žmona, bet ir bendramintė, jo veiklos puoselėtoja. Tačiau ar ką nors žinome apie jos antrą šeimą, kurią vėliau sukūrė? Ji ištekėjo už italo gydytojo, mokslininko, tapo ponia Bražėnaite-Paronetto ir susilaukė dviejų dukrų", – V.Vitkauskas džiaugėsi, kad prieš kelias dešimtis metų užsimezgusi bičiulystė su partizano žmona tęsiasi iki pat šių dienų. Kol dar leido sveikata, Nijolė lankydavosi Garliavos J.Lukšos-Daumanto gimnazijoje, jos bendruomenei dovanojo savo prisiminimus, eksponatų mokyklos muziejui. Rašydamas knygą, gimnazijos vadovas nuolat skambino N.Bražėnaitei-Paronetto. Tikslinosi įvairias detales, kurias 98-erių moteris iki šiol puikiai prisimena.

"Pastarąjį kartą kalbėjome daugiau nei prieš savaitę. Tuo metu buvau sode, o mūsų pokalbį, kurį dokumentavau ir įrašinėjau diktofonu, girdėjo bičiulis. Jis negalėjo atsistebėti, kaip tokio amžiaus moteris yra tokia šviesi. Ji mena net pačias mažiausias smulkmenas, žmonių pavardes", – gerų žodžių poniai Nijolei negailėjo pašnekovas.

Tragiški brolių likimai

Eilutėmis knygos puslapiuose V.Vitkauskas nusilenkė ir likusiems Lukšų šeimos nariams, kuriuos ištiko tragiškas likimas. Pirmasis žuvo brolis Jurgis, turėjęs Piršlio slapyvardį. 1947-ųjų birželį, per Antanines, drauge su būsima žmona Kazimiera Kižyte jis atvažiavo pas tėvus, kur paryčiais buvo apsuptas NKVD kareivių ir sušaudytas.

"Pamatęs kareivius Jurgis bandė trauktis į Mozūriškių mišką, tačiau kulkosvaidžio serija pasivijo jį rugių lauke", – atsiduso knygos autorius.

Pamatęs kareivius Jurgis bandė trauktis į Mozūriškių mišką, tačiau kulkosvaidžio serija pasivijo jį rugių lauke.

Atpažinti žuvusįjį teko tėvui. Ištiktą šoko, suklupusį prie sūnaus kūno, NKVD kariai daužė ginklais, murkdė sūnaus kraujo klane. Žaizdos ir sumušimai buvo labai sunkūs, tėvą teko nunešti į trobą ir paguldyti į lovą. Spalį jis mirė. Tiesa, prieš tai, rugsėjį, Kazlų Rūdos miškuose didvyriškai apgynęs partizanus, laikančius egzaminus puskarininkio laipsniui gauti, žuvo ir šeimos jaunėlis Stasys, aukštas, lieknas, iš pažiūros švelnus ir nedrąsus meniškos sielos vaikinas, partizanų būryje vadintas Juodvarniu, Kulkosvaidininku. Gyvas liko tik Antanas Lukša. Paimtas gyvas, jis buvo žiauriai tardytas ir netrukus įkalintas Sibiro lageriuose.

"Po tremties lageriuose jis grįžo ir susitiko su mama", – V.Vitkauskas pasakojo, kad Aukščiausiasis jiems dovanojo dar bemaž dešimtį metų bendravimui. Po jų Ona mirė ant Antano rankų. Pats Antanas anapilin iškeliavo 2016-aisiais ir buvo palaidotas Skausmo kalnelyje – sakralinėje Tauro apygardos partizanų kapavietėje Prienų rajone, Veiveriuose.

Aplankė Juozo bičiulius

Ne tik brolius, mamą ir tėtį J.Lukša-Daumantas vadino savo šeima. Ne mažiau artimi jam buvo bendraminčiai, bendražygiai. Tai ir minėtas J.Pajaujis, ne vieną vasarą leidęs ir gimnazijos direktoriaus V.Vitkausko sodyboje. Povilas Pečiulaitis-Lakštingala, 1951-aisiais lydėjęs J.Lukšą-Daumantą į jo paskutinį susitikimą su partizanais Pabartupio kaimo pamiškėje, kur šis dėl išdavystės pateko į agentų smogikų pasalą ir per kautynes žuvo. Klemensas Širvys-Sakalas, kurį saugumas sugebėjo išnaudoti įvairioms provokacijoms.

Simboliai: knyga vainikuos tai, kuo jau ne vieną dešimtį metų vadovaudamas gimnazijai gyvena jos direktorius V. Vitkauskas. / Vilmanto Raupelio nuotr.

"K.Širvys buvo nuteistas ir iki 1970-ųjų kalintas Mordovijos lageriuose. Grįžusį į tėviškę KGB jį nuolat sekė, trukdė įsidarbinti. 1988 m. buvo paralyžiuotas", – apie J. Lukšos-Daumanto bendražygių likimus pasakojo knygos autorius.

Rinkdamas informaciją apie J.Lukšos-Daumanto bendražygius, V.Vitkauskas aplankė visų jų žūties, atminimo vietas ar kapavietes. Nors padaryti tai nebuvo itin lengva. Nuorodų ar rodyklių daug kur nebuvo, takeliai apžėlę aukšta žole. Vis dėlto išsikeltą tikslą gimnazijos vadovas įvykdė – nusilenkė didvyriams ir kiekvienam jų uždegė po žvakelę.

Palaikai nerasti

Savo knygą V.Vitkauskas baigė pasakodamas apie partizano slaptos kapavietės paieškas. Spėjimų, kur galėtų būti jo palaikai, yra daug, tačiau nė viena iki šiol nepasitvirtino.

"Buvo surengta ekspedicija Marvelės teritorijoje. Liudininkai sakė, kad J.Lukšos-Daumanto palaikai buvo sudeginti. Tose vietose radome išdegintų žymių, bet vietiniai pasakojo, kad ten gyveno čigonų taborai, todėl labiau tikėtina, kad rastos vietos – jų laužavietės", – galimų amžinojo poilsio vietų, anot V.Vitkausko, yra ir daugiau.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistai žada aiškintis versiją, kad legendinio Lietuvos partizano palaikai gali būti užkasti Kaune esančiose Aukštųjų Šančių karių kapinėse.

"Yra versijų, kad J.Lukšos-Daumanto palaikai yra Garliavoje, nes būdavo, kad nukautus partizanus palaidodavo to valsčiaus teritorijoje. O gal išvis, kaip sakė išdavikas Juozas Albinas Markulis, J.Lukšos-Daumanto organai buvo paimti, o kūnas ištirpdytas sieros rūgštimi", – knygos autorius vylėsi, kad pastarajam scenarijui nebuvo lemta išsipildyti.

Knyga – dovana

Kažko naujo šioje knygoje apie J. Lukšą-Daumantą nepasakysiu. Nekėliau sau tikslo rašyti monografiją.

Surinkti informaciją ir parengti knygą – ne vieno mėnesio procesas, tai V.Vitkausko gyvenimo būdo ir didžiosios jo aistros vaisius. 1994-aisiais gimnazijai, pavadintai garsiojo rezistento vardu, ugdymo įstaiga tapo tradicijų kūrėja, Garliavos kultūrinio ir Lietuvos rezistencijos atminimo puoselėjimo centru. Tuo metu jis pats visiškai paniro į istorijos tarpsnį, primenantį laisvės kovotojų žygius.

"Šiais metais man nebuvo nei Kalėdų, nei Velykų – būdavo, po darbų sėdu ir rašau tekstus. Tai truko maždaug tris mėnesius. Į knygą žiūrėjau ramiai, kol ji nepateko į redaktorės rankas. Tada pasimatė visos klaidos. Tai pavardė ne ta parašyta, tai eiliškumas po nuotrauka ne toks", – kūrybos procesą prisiminė autorius.

360 puslapių, A4 formato knyga "Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas", kurią redagavo Regina Pupalaigytė, o maketavo Laura Inė, turėtų pasirodyti artimiausiomis dienomis. Tiesa, leidinio knygynuose negalėsite įsigyti. Gimnazija ir jos steigėja Kauno rajono savivaldybė yra biudžetinės, ne pelno siekiančios institucijos, todėl savo išleistų leidinių negali parduoti. Finansuojamas Kauno rajono savivaldybės ir rėmėjų lėšomis, informacinis leidinys apie garsųjį partizaną bus dovanojamas garbiausiems Garliavos Juozo Lukšos-Daumanto gimnazijos ir Kauno rajono savivaldybės svečiams, dalis jų pateks į Kauno rajono mokyklas ir bibliotekas.

"600 knygų bus išleista rajono savivaldybės, dar apie 400 – rėmėjų lėšomis. Gal vėliau, susipažinusi su turiniu, knygą norės pakartotinai išleisti Krašto apsaugos ministerija arba Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kad ji taptų prieinama visiems norintiems geriau pažinti Juozą Lukšą-Daumantą, – V.Vitkauskas vylėsi, kad knyga kitiems taps įkvėpimu, o laisvės kovotojas – pavyzdžiu. – Todėl knygos viršelį ir pradžią iliustruosime jaunojo Juozo akimis, kurios tarsi klausia: ar eitum kovoti? Baigsime jau kitu žvilgsniu ir klausimu: ar tęsi kovą?"



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaunas

Kaunas portretas
...Tai atmintis MUSU AINIAMS SAVO TEVYNEJE.

Kaunas

Kaunas portretas
/////mokykimes is zydu;; jie paminklus stato savo zydams ir geriems ir blogiems [-be komentaru] ir tuos atminimo akmenis su zydu rashmenimis stato ---ne savo dabartineje valstybeje ,,,bet svetimose jiems valstybese ..Butu idomu kaip lietuviu nepriklausomybes kovotoju [[mums brangiu zmoniu]] paminkla leistu pastatyti [[ir ne viena!]] zydu valstybeje??! Tad !skubekime [pagal musu dainiu-barda Lietuvos-V.Kernagi]] Tad skubekim...palikti paminklus savo tautos kovotojams==SAVO TEVYNEJE/

Lietuvių

Lietuvių portretas
liaudies pasakos
VISI KOMENTARAI 32
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių