Naujas G. Bartelt gyvenimo „Trofėjas“

Berlyne gyvena būrys lietuvių menininkų, lietuviškąją kultūrą ir dailę Vokietijoje populiarinančių žmonių. Viena jų – Giedrė Bartelt, čia įkūrusi ir savo privačią meno galeriją.

Galerija "Trofėjas" – jauki, nedidelė, netradicinė meno galerija, primenanti namus, kuriuose tiesiog daug meno kūrinių. Čia rengiamos nedidelės kamerinės lietuvių ir užsienio menininkų parodos. Galerijos savininkė dažniausiai bendradarbiauja su taikomąjį meną kuriančiais menininkais, organizuoja ir kamerines fotografijos parodas.

Prieš pusmetį galerijoje veikė žinomo Lietuvos fotomenininko Antano Sutkaus fotografijų ir jo žmonos Rimos Sutkienės papuošalų parodos. Neseniai galerijoje atidaryta kelių menininkų iš Baltijos šalių lino dirbinių, keramikos ir šiuolaikinės fotografijos paroda. Fotografijos darbų autorė – Vokietijos sostinėje gyvenanti ir kurianti latvių menininkė Ieva Jansonė. G.Bartelt organizuojamos parodos sutraukia ne tik lietuvius, bet ir vokiečius, kurie domisi Lietuvos ir Baltijos šalių menu.

Be galerijos veiklos, G.Bartelt – beje, baigusi meno istorijos ir germanistikos studijas, verčia lietuvių poetų kūrinius į vokiečių kalbą, vokiečiams turistams organizuoja ekskursijas po Lietuvą ir Baltijos šalis. Apie tai, kokia veikla tautietei svarbiausia, kas labiausiai ją inspiruoja lietuviškai veiklai – pokalbis su pačia G.Bartelt.

– Jūs jau ne vienus metus gyvenate Berlyne, užsiimate įvairia veikla, savo privačioje galerijoje įgyvendinate įvairių menų projektus, nemažai dėmesio skiriate taikomojo meno parodoms organizuoti. Laisvalaikiu verčiate lietuvių poetų knygas į vokiečių kalbą, vokiečių turistus vežate į ekskursijas po Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Kokia jūsų veikla jums maloniausia, kaip kilo mintis įsteigti galeriją Berlyne?

– Manyčiau, kad taikliausiai žmogaus, negyvenančio savo gimtojoje šalyje, būseną galima būtų įvardyti kaip sėdėjimą ant arba – pagal situaciją – tarp dviejų kėdžių. Žinoma, jei tas asmuo stengiasi kvėpuoti abiejų namų oru. Esu lietuvė, bet dažnai matau Lietuvą ir lietuvius iš šalies, nesu vokietė, bet manau, kad vokiečius pažįstu neblogai. Esu dėkinga likimui, kad suteikė tokios patirties. Analogiškai susiklostė ir mano darbai: baigiau germanistiką ir meno istoriją, bet nesu nei germanistė, nei meno istorikė, nesijaučiu esanti šimtaprocentinė galerininkė ar gidė. Vertėja esu mažiausiai. Blogai ar gerai tai, nežinau. Man labiausiai patinka stebėtojos pozicija, gal todėl lemiamu momentu vis pasitraukiu į šalį ir nenueinu tolyn ir gilyn. Taigi ir yra čia keletas kėdžių, ant kurių prisėdu.

"Trofėjas" – antroji mano galerija Berlyne. Pirmoji veikė trylika metų. Viskas buvo kaip ir pridera: gera vieta, tvarkinga balto kubo erdvė, daug darbo... Bet tuomet gana greitai supratau, kad nesu ta šimtaprocentinė galerininkė, nes komercinė šio darbo pusė man visiškai svetima. Tiesiog nemėgstu pardavinėti, nekenčiu derybų ir neįsivaizduoju, kaip galima kažkam įpiršti meno kūrinį kaip šviežių bulvių kilogramą. Nepatinka paveikslas ar nuotrauka – puiku, juk neturi ir negali būti visiems viskas vienodai svarbu ir artima. Deja, tokia pozicija – nuodai galerininko darbui. Su "Trofėjumi" viskas kiek paprasčiau –  taikomieji menai, maža forma, mažiau problemų dėl transportavimo. Su pirkėjais ne ką lengviau, bet bent nereikia po parodos pakuoti dvimetrinio formato darbų.

Kodėl galerija Berlyne? Juk reikia kažką veikti. Man patinka būti viršininke sau pačiai ir dar patinka viskas, kas (man) gražu. Berlyne labai sudėtinga situacija darbo rinkoje. Džiaugiuosi, kad nesu priversta dirbti nemielų darbų.

– Anksčiau jūs daugiau dėmesio skyrėte lietuvių fotomenininkų parodoms. Kokių lietuvių fotomenininkų kūrybą labiausiai vertinate, kokių žinomų fotomenininkų parodas jau esate surengusi Berlyne?

– Taip, iš dalies cituodama vieno garsaus filmo pavadinimą galiu patvirtinti: photography – mon amour (liet. fotografija – mano meilė). Vytautas Balčytis, Alfonsas Budvytis, Alvydas Lukys, Remigijus Treigys, Gintautas Trimakas vs Balys Buračas, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Požerskis, Romualdas Rakauskas, Antanas Sutkus. Vardiju abėcėlės tvarka, ir kad tik ko nepamirščiau. Visą garsiąją lietuviškos fotografijos vyriją rodžiau. Ir, žinoma, fantastiškiausios moterys – Violeta Bubelytė ir Laima Drazdauskaitė. Na, ir šiek tiek kitokie dalykai už klasikinės fotografijos ribų, kaip, pvz., Artūras Valiauga. Visi jie puikūs... Nenorečiau atskirų pozicijų vertinti – jos skirtingos.

– Per pastaruosius metus galerijoje "Trofėjas" rengiate taikomojo meno parodas. Kaip atsirenkate menininkus ir darbus? Kokios taikomojo meno tendencijos jus domina?

– Atranka – pati maloniausia šio darbo dalis. Nesu niekam atsakinga. Kartais pagalvoju, kaip sunku dirbti muziejuje, juk ten turi būti objektivizuojami subjektyvūs kriterijai. Mano atveju turiu labai neprofesionalų atsakymą – patinka ir rodau. Dažniausiai pasirinkimas būna emocionalus ir – keistai skamba –  vartotojiškas. Ar norėčiau gerti iš to puodelio, ar tokį šaliką nešiočiau? Žinoma, nesu mėgėja meno srityje: praėjusią žiemą labai džiaugiausi apžvalgine jubiliejine estų juvelyrikos paroda. Nemaža dalis papuošalų buvo tokie, su kuriais pasipuošusi šuns į lauką nevesčiau. Bet čia vėl kiti dalykai: ne veltui mokomės, kad ir sau svetimus dalykus objektyviai mokėtume įvertinti.

– Neseniai jūsų galerijoje "Trofėjas" buvo pristatyta bendra šiuolaikinės keramikos, tekstilės ir dizaino paroda. Joje dalyvavo menininkai, kuriantys Latvijoje ir Vokietijoje. Kaip parodą vertino galerijos lankytojai? Kokias lietuvių menininkų parodas esate numačiusi netolimoje ateityje?

– Paskutinėje parodoje rodžiau "Owls in Bowls" keramiką, rankų darbo lino audinius stalui ir Berlyne gyvenančios latvių fotografės I.Jansonės polaroidus. Ypač svarbus kriterijus atsirenkant menininkus yra techninė darbų kokybė. Gal todėl taikomieji menai man tapo artimesni už vaizduojamuosius, kuriuose konceptualumas labai stipriai nurungė techninę pusę. Nebūtina mokėti piešti ir tapyti. Man patinka, kai žmogus moka kažką tobulai pagaminti: mėgstu gerą maistą ir operą. Neįsivaizduojama, kad gerame restorane atneštų sudegintą mėsgalį – nes tokia koncepcija, o operos scenoje baubtų solistai, neturintys klausos. Esu juslių žmogus – taikomuosiuose menuose galima ir reikia čiupinėti, liesti ir matyti – ne vien mąstyti. Dažnai tą kokybę įvertina ir galerijos lankytojai. Aš labai džiaugiuosi, kad aš, lietuvė, neretai galiu nustebinti vokiečius.