Po dvylikos metų pertraukos poetė Sonata Paliulytė grįžta su nauja poezijos knyga „Akmuo“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – rinkiniu, kurio eilėraščius skaitytojai jau ima mokytis mintinai. Autorė sako, kad eilėse užfiksavo svarbias kasdienybės akimirkas, kurios tikros, išgyventos, išbūtos.
Pokalbyje autorė dalijasi ryškiausiais vaikystės prisiminimais, atskleidžia, kaip gimsta eilės ir ko sąmoningai vengia kurdama.
– Gimėte Kaune. Koks šiandien Jūsų santykis su gimtuoju miestu? Ar dažnai grįžtate?
– Į Kauną grįžtu aplankyti mamos, drauge nueiti į kapines, pasimatyti su dėde, pussesere. Buvę klasiokai rengia susitikimą Kaune, bet dar svarstau, ar važiuosiu, šiuo metu visko labai daug vyksta. Neseniai buvau sugrįžusi pristatyti savo naujos poezijos knygos „Akmuo“. Tokios tos progos vėl atsidurti Kaune.
O Kaune daug kas pasikeitę... Kadaise artimos vietos dabar jau istorinės. Mama šiuo metu taip pat gyvena kitur, o tetukės (taip ją vadindavau ir vadinu), kurios namuose išaugau į nuolat pasiruošusią ginti teisybę paauglę, nebėra. Mano ryšio su Kaunu liko tiek, kiek grįžtu, pasivaikštau ar pravažiuoju širdžiai brangiomis vietomis. Aplankyti jas man gyvybiškai svarbu – vaikystės ir paauglystės prisiminimai grąžina į savastį, skaidrumą, į tai, kas tikra, vertinga, kas turi išliekamąją vertę.
– Kuri vieta Kaune Jums brangiausia?
– Vieta, kurioje užaugau, kur prabėgo vaikystė, – Žemaitės gatvelė su geltono mūro namu ir mažu jaukiu kambarėliu jame. Ten gyvenome su tetuke. Patikslinsiu: teta Adelė buvo močiutės sesuo. Šeimoje taip susiklostė, kad man buvo geriausia gyventi su ja. Be to, Jono Jablonskio vidurinė mokykla buvo visai šalia, tad nubėgti iki jos ir grįžti pavalgyti tetos iškeptų puikiųjų kotletų būdavo vienas juokas. Mudviejų su tetuke ryšys buvo išskirtinis, o ji buvo išskirtinis žmogus. Nuolat stebino beveik antgamtiniu gerumu, dosnumu – tokių žmonių gyvenime mažai pasitaiko, jie kaip iš kito pasaulio. Kartais net pykdavau, nes atrodė, kad ji per gera, per daug duoda ir per mažai gauna. Vėl imdavo kirbėti ta teisybės ieškotojos prigimtis. Bet šiandien šią patirtį priimu kaip dovaną, o kai ima stigti gerumo, kai labai pavargstu, remiuosi į visada šalia juntamą tetukės dvasią.
Pamenu, pagalvojau, kaip noriu, kad jos užaugtų sodyboje. Ištikus karui, saulėgrąžos tarsi įsiprasmino. Šiuo eilėraščiu norėjau išreikšti savo požiūrį į karą kaip į vyksmą žmonijos istorijoje.
Taigi ypatingiausia vieta man yra nedidukė Žemaitės gatvelė su smala nutaškytais kiemais ir kreida išbraižytu asfaltu, kuriuo bėgo, griuvo ir kėlėsi mergaitė baltais drambliukais išmarginta mamos dovanota raudona suknute ir randuotais, iki pat gyvuonies nubalnotais keliais. Būdama trylikos metų persikėliau į netoli Kauno zoologijos sodo esančią Jankaus gatvę gyventi pas mamą. Toji vieta taip pat kelia daug sentimentų. Ypač prisiminimai apie vešliai žaliuojančių senų medžių alėją, iš kurios dabar beliko tik nukapoti strampai. Tada nemėgau ir iki šiol nemėgstu vadinamųjų miegamųjų rajonų. Esu tokiuose gyvenusi Vilniuje, bet taip ir neprisijaukinau. Jie man kelia atstūmimo jausmą.
– Kada ir kaip Jūsų gyvenime šalia aktorystės atsirado rašymas?
– Labai anksti – dar būdama vaikas išmokau gana sklandžiai rašyti, tikriausiai dar net nelankiau mokyklos. Vėliau mama padovanojo mažą užrašų knygelę, joje pradėjau rašyti eilėraščius. Kodėl? Nežinau. Tikriausiai labai norėjau sakyti tai, kas man svarbu… Buvau gana drovi, o rašymas turbūt padėjo išreikšti save. Tiesiog pradėjau.
Eilėraščio forma man buvo patogi. Kai kurie vaikai rašė apsakymus ar dienoraščius – aš irgi bandžiau, bet sudėti tai, kas rūpi, į trumpą eilėraščio formą man buvo ir yra lengviausia. Nesvarbu, eiliuojant ar neeiliuojant, – tai buvo būdas pasakyti, kas tuo metu svarbu. Mokykloje rašiau protarpiais. Niekada nieko nepublikavau, nedalyvavau konkursuose. Rašiau stalčiui. Grįždavau namo – rašydavau. Ir naktimis rašydavau. Be to, tuo metu be galo daug skaičiau. Iš pradžių – viską iš eilės: ateidavau į biblioteką, susižerdavau į glėbį iš lentynos krūvą knygų ir nešdavausi namo.
Kai pradėjau aktorystės kelią, rašymas liko kiek nuošalyje, bet sugrįždavo. Gyvendama santuokoje su pirmuoju vyru, parodžiau sukauptus eilėraščius. Jam jie labai patiko, skatino publikuotis. Jis buvo rašytojo sūnus, tad, matyt, turėjo išlavintą skonį literatūrai. Tai motyvavo. Kai aktorystės kelyje iškilo kliūčių, rašymas ėmė tarsi užimti aktorystės vietą. Supratau, kad tai, ką anksčiau galvodavau galinti pasakyti tik per aktorinį meną, galiu išreikšti ir tekstu. Pirmoji publikacija pasirodė žurnale „Metai“. Tada jie turėjo rubriką, skirtą debiutantams. Kai pasakiau kitiems, kad nunešiau eilėraščių į „Metus“, girdėjau, kad beviltiška – esą tai labai rimtas literatūrinis leidinys, mano eilių nespausdins. Bet tuometis redaktorius Mindaugas Kvietkauskas išspausdino ir parašė man, kad buvo nustebintas. „Metuose“ pasirodė dvi publikacijos: mano ir Agnės Žagrakalytės. Priėmiau tai kaip ženklą tęsti.
Žinoma, pradėjau publikuoti eiles labai vėlai… todėl nebepavyksta aprėpti tiek, kiek gali padaryti žmogus, kuris nuo jaunystės nuosekliai eina literato keliu. Tačiau yra ir privalumų – esi subrendusi asmenybė, išlaikai autentiką. Rašymas nuo pat pirmųjų parašytų eilių išliko būdas kalbėti apie tai, apie ką tylėti negali..
– Kokie rašytojai šiandien Jus labiausiai įkvepia?
– Jei atvirai, įkvėpimo iš kitų nesisemiu. Taip, domiuosi šiuolaikine literatūra, paskaitau, bet įtakos privengiu – net truputėlį bijau. Nenoriu, kad mano rašymą koreguotų kitų balsų įtaka, noriu išsaugoti autentiką, kuri, tikiuosi, yra. Todėl negalėčiau pasakyti, kad mane įkvėpė vienas ar kitas šiandienos rašytojas. Galiu paminėti kūrinius, kuriuos esu skaičiusi, kurie patiko, bet nejaučiu nei įtakos, nei noro rašyti „kaip ta ar tas“. Kai rašai, privalai save laužti. Tai kelias į kūrybą.
– Kad galėtumėte kurti, reikia savyje ką nors laužyti?
– Tikrai taip. Reikia ne tik savyje, bet ir aplinkoje laužyti barjerus, nes pati aplinka ir yra dažniausia kliūtis, kurią turi įveikti. Kai vyksta pokyčių, tai ne dėl kieno nors įtakos, bet todėl, kad pats viduje sulaužai užsisenėjusius dalykus.
– Knygoje „Akmuo“ atsirado skyrius apie karą Ukrainoje – tas, kurio, sakėte, neturėjo būti. Kas lėmė, kad įtraukėtę jį į rinkinį?
– Lėmė karas. Kaip jau minėjau, rašymas man yra būdas kalbėti apie tai, kas tuo metu svarbu, todėl toks skyrius atsidūrė knygoje.
Prisimenu naktį, kai prasidėjo karas. Jau prieš tai visu kūnu jaučiau, kad tai įvyks. Kai įsijungiau televizorių ir pamačiau į gatvę išėjusį Volodymrą Zelenskį… nežinojau, ką daryti, kaip padėti. Tada parašiau V. Zelenskiui skirtą eilėraštį (eil. „2022 02 24“) – norėjau užfiksuoti akimirką kaip tam tikrą dokumentą, išreikšti savo poziciją, kad esu kartu su Ukraina. Buvo visai nesvarbu, ar tai eilėraštis, ar vertybinis manifestas – svarbu buvo pasakyti garsiai tai, ką manau, su kuo aš. Kartais vėliau atvirumo gali gailėtis, bet tą minutę labai svarbu netylėti.
Girdėdama, matydama ir visa širdimi jausdama šį siaubą, įsivaizduodama karo nešamą žiaurumą, rašiau. Tuo metu kai kurie rašytojai sakė, kad negalime apie Ukrainą rašyti, nes patys nepatiriame karo. Tačiau man buvo svarbu netylėti, fiksuoti įvykius, papasakoti, pavyzdžiui, Manto Kvedaravičiaus istoriją (eil. „Pieta“). Tiesiog negalėjau nereaguoti.
Eilėraštį apie saulėgrąžas (eil. „Saulėgrąžos“) parašiau todėl, kad dar prieš karą pasėjau saulėgrąžų – pirmą kartą gyvenime. Pamenu, pagalvojau, kaip noriu, kad jos užaugtų sodyboje. Ištikus karui, saulėgrąžos tarsi įsiprasmino. Šiuo eilėraščiu norėjau išreikšti savo požiūrį į karą kaip į vyksmą žmonijos istorijoje.
– Kada eilėraštis, Jūsų akimis, yra geras? Ar tai galima pamatuoti?
– Kadangi nesu baigusi literatūros mokslų, vengčiau vertinti kūrinius kaip kritikė, bet… kai eilėraštis geras, tiesiog jauti. Jauti ir žinai, kad tai tikra, atliepia, nėra jokio kičo. Tai akivaizdu. Mano manymu, geras eilėraštis – kai tekstas nėra tik žodžiai, o tartum praplečia erdvę, atliepia, su juo gali susitapatinti. Vis dėlto didžiausias cenzorius ir kritikas yra pats poetas – jis geriausiai jaučia kūrinio vertę.
– Internete radau skaitytojos atsiliepimą apie jūsų naują knygą – ji rašė, kad tekstus norisi mokytis atmintinai ir nuolat kartoti sau. Ką Jums reiškia toks komentaras?
– Gera girdėti. Tai reiškia, kad eilės atliepia, apie ką kalbėjau anksčiau. Vadinasi, pataikau ten, kur turiu pataikyti – dėl ko ir rašau. Juk rašai ne orui, ne sau, o skaitytojui. Taip, galima sakyti, rašau ir sau, bet visgi, jei kalbi apie svarbų dalyką, tai galvoji, kaip perduoti savo požiūrį kitam. Kodėl jis gali būti svarbus kitam? Nebūtinai, bet geriausias tekstas lieka šiek tiek atviras. Kai eilėraštis atliepia, labai gera. Išgirsti, kad kas nors mokosi tavo eiles mintinai, didelis apdovanojimas autoriui.
Kai mano dukra mokėsi Vilniaus licėjuje, ten vyko skaitovų konkursas ir ji nuėjo paklausyti. Grįžusi sako – viena mergaitė deklamavo tavo eilėraštį „Saulėgrąžos“. Jis tuo metu buvo išspausdintas žurnale „Literatūra ir menas“, tikriausiai ten ir perskaitė. Dukra netgi nufilmavo ir parodė man. Jausmas buvo nuostabus – matyti, kad šiam žmogui svarbu, apie ką kalbi, kad paliečia. Išsisaugojau filmuotą įrašą, tai man daug reiškia.
– Ar yra kokia nors mintis, kurią pati sau nuolat primenate?
– Atsakyčiau, kad prisimenu ne konkrečias mintis, o labai asmeniškus potyrius, akimirkas, dažniausiai iš vaikystės. Nuolat prisimenu tetą, kuri mane išaugino. Nors jos fiziškai nebėra, ji dvasiškai su manimi. Labai dažnai ją prisimenu buityje, kai gaminu, valgau. Ruošiu patiekalus, kuriuos valgiau vaikystėje su teta. Pavyzdžiui, blynus, pyragą, kurį vadinu tetos Adelės pyragu.
– „Akmens“ eilėraščiai dažnai prasideda viena nuotaika, o baigiasi visai kita. Kaip atrodo pats procesas – ar pradėdama eilėraštį žinote jo pabaigą, ar viskas atsiskleidžia rašant?
– Numanau, apie ką norėčiau tuo metu kalbėti, bet negaliu iškart numatyti, kaip pabaigsiu. Rašymas veda… ir dažniausiai atveda ten, kur reikia. Tačiau svarbi intuicija ir pajautimas.
– O kaip pradedate rašyti?
– Tiesiog jaučiu, kad privalau užrašyti. Atklysta eilutė – ir turiu suspėti fiksuoti. Nespėsi – dings. Cinkt – dar viena! Tų eilučių per dieną gali būti daug, netikėtai išnirusių. Iš šių nuotrupų išsivysto kūrinys. Beveik visada, kai fiksuoji pirmą eilutę, vėliau ji tampa eilėraščiu. Jei nespėji užrašyti, eilėraštis dingsta pačioje užuomazgoje.
Gal tai mano nedisciplinuotumas, gal gyvenimo ypatumas – galvoje nuolat sukasi daug minčių, o eilutės lieka neužfiksuotos. Kartais, kai negaliu užrašyti, jas mintyse nuolat kartoju, kartoju… Būna, lyg tyčia nepavyksta – popieriaus kišenėje nėra, telefone vietos pritrūksta, diktofonas neveikia, ir eilutė tarsi nudarda į kurčiųjų ausis. Vėliau ji arba atsinaujina, arba ne. Todėl mano kūryboje yra toks netikėtumo elementas. Drąsiai teikčiau sau priekaištą dėl disciplinos stokos – jei ne tai, galėčiau daugiau parašyti.
– Naujoje knygoje laikas – labai svarbus veikėjas: jaučiama jo tėkmė, kartais net besiartinanti pabaiga. Kaip kasdienybėje Jūs patiriate ir suvokiate laiką?
– Laikas man, visų pirma, yra amžinybė. Manau, kad kiekvienas žmogus yra amžinybės dalis. Nėra taip, kad gimiau, gyvenau, miriau ir viskas. Suvokiu žmogų, gamtą ir mus supančią visumą kaip amžiną kismą. Todėl jaučiu ir laiko tragizmą. Esu čia ir dabar – tai suvokiu ir galiu save kontroliuoti, suprantu, kas vyksta šiuo metu, bet nežinau, kas vyko prieš tai ar kas vyks vėliau. Tai natūraliai sukelia liūdesį. Miršta artimieji, draugai, vaikai užauga ir išeina. Viskas atrodo laikina. Nors pasaulyje vyksta baisių dalykų, pats potyris, kad esi čia ir dabar, nors skaudus savo ribomis, kartu yra brangus ir gražus. Skaudžiai gražus. Todėl mano tekstuose jaučiasi tragizmas. Ir gyvenimo ribotumas, ir amžinybė – visa tai laike amžina.
– Pirmąją poezijos knygą „P. S.“ išleidote prieš 20 metų. Kokį pokytį pastebite savo kūryboje per šį laiką ir kaip žvelgiate į senesnius tekstus?
– Šiek tiek pastebiu. Negaliu pasakyti, kad rašau visiškai kitaip, kardinaliai pakeičiau stilių ar kad anksčiau rašyti tekstai man būtų nepriimtini. Eilėraščiai tapo drąsesni, daugiau apimantys. Nuo savęs nepabėgsi, rašau panašiai, bet eilėse jaučiamas ir kitoniškumas, išraiška tapo lengvesnė, sklandesnė. Žinoma, skiriasi amžius, patirtis – tad labiau įvyko vidinė transformacija. Patirtis irgi duoda savo. Bet niekada neatmetu senų tekstų, neišsižadu. Jei reikėtų sudaryti rinkinį iš parašytų eilėrašč
Naujausi komentarai