“Tinklai”

Mistinė Signės Baumanės dovana gimtadienio proga

Kai “Tinklų” festivalio programoje perskaičiau, kad į Latvijos filmų retrospektyvą rugsėjo 14 dieną įtraukta Signės Baumanės “Moteris”, pajutau, kad mano kūnu pradeda bėgioti šiurpuliukai. “Nejaugi tai dovana mano gimtadienio proga?“- šmėstelėjo mintis. Prieš akis iškilo paskutiniai studijų metai Maskvos M.Lomonosovo universitete, kai kartu su Signe dalijomės vienu šeimyninio bendrabučio bloku. Metai, praleisti kartu su šiuo metu garsia Niujorke gyvenančia animatore, režisiere, dailininke, visu ryškumu suspindo atminties labirintuose.

Paskaitose piešė

Namie pabandžiau perversti visas studijų nuotraukas, bet nė vienoje neradau Signės veido. Interneto svetainėse - net 750 nuorodų, kuriose minima Signė Baumanė. Tačiau ten taip pat jos nuotraukos nėra. Tiesiog ji niekada nemėgo fotografuotis. Tačiau studijų draugams Signės nuotraukų nereikia. Maskvoje aukštaūgė, stambių kaulų moteris, plačiais žingsniais žirgliojanti universiteto koridoriais besidraikančiais iki juosmens geltonais plaukais ir plazdančiais savo siuvimo sijonais, priminė vikingų legendų heroję.

Tik keletas specializuotų filosofijos kursų Signei buvo prie širdies. Per nuobodžias mokslinio komunizmo paskaitas, kurias tuo metu studentai vadino “moksline fantastika“, aš nerdavau, o Signė piešdavo keistus paveikslėlius. Juos spalvindavo ir užrašius keletą meilių žodžių siųsdavo savo dvimečiui sūnui Haraldui, kurį tuo metu prižiūrėjo jos tėvai nedideliame Latvijos miestelyje Tukumse. Nesėkmingai susiklosčius pirmai santuokai, Signė tarsi jautė sąžinės graužatį. Negalėdama būti kartu su sūnumi, moteris tai bandė bent iš dalies kompensuoti savo fantasmagoriniais piešinukais. Tada ji pati nežinojo, kad būtent šie piešiniai atves į šlovės Olimpą, kad Kanadoje bus išspausdinta pirma jos iliustruota ir parašyta pasakų knygelė vaikams, kad jos sukurti trumpametražiai filmai bus rodomi įvairiuose pasaulinio garso festivaliuose, o JAV vyriausybė kaip neeilinių gabumų užsienietei leis jai nuolat gyventi šalyje...

Rado savo antkapį

Signę prisimenu kaip ekstraordinarią asmenybę. Jos žvilgsnyje visada buvo kažkas antgamtiško. Kai ji paimdavo į rankas fleitą ir grodavo keistas melodijas smilkalų kvapo pripildytame kambaryje, jos neįtikėtinai didelių žydrų akių mėlyje verdavosi durys į kitus pasaulius. Kartais Signė, pasipuošusi tamsia mantija su gobtuvu, pati panašėjo į klajojantį vienuolį. Tačiau ši iš pažiūros keista mergina visada buvo labai nuoširdi draugė ir pirmoji pagalbininkė.

Kad ryšys su antgamtiniais pasauliais egzistuoja, Signė aiškiai suprato apsilankiusi nedidelėse kapinėse viename Estijos kaimelyje. Vieną rudens vakarą, ieškodama sielos ramybės, ji klaidžiojo tarp senovinių antkapių, kai staiga jos žvilgsnis užkliuvo už pažįstamo užrašo “Signė Baumanė”. Merginą nukrėtė šiurpas, ji sustingo, o tada atėjo ramybė ir suvokimas, kad ji savo gyvenimą turi nugyventi ne tik už save. Mistiniai sutapimai, ženklai ir įvykiai Signę lydi visą gyvenimą.

Baigusi filosofijos studijas Maskvoje, 1989 metais moteris įsidarbino Rygos animacinių filmų studijoje animatore ir kūrė vietos kompanijoms reklaminius filmukus, - pavyzdžiui, “Auroros” kojinių fabrikui. Įsivaizduokite, atplaukia garsusis Spalio revoliucijos kreiseris “Aurora” ir pradeda šaudyti kojinėmis! Tokia idėja galėjo kilti tik jai. Tačiau Signei to neužteko, jos kūrybinga siela ieškojo naujų raiškos formų. Po poros metų ji debiutuoja kaip rašytoja ir dviejų minučių animacinio filmuko “Ragana ir karvė” autorė. Nuo 1991 iki 1992 m. ji gyvena Maskvoje ir čia kuria iliustracijas knygelėms vaikams, tarp kurių “Raudonkepuraitė“ ir jos pačios parašyta “Tigrų knyga“.

1993 metais grįžusi į Rygą ji sukuria savo antrąjį filmą “Mažyčiai bateliai“, kuris 1995 apdovanojamas “Grand Prix” tarptautiniame moterų filmų festivalyje Minske.

Rugsėjo 11-oji Manhetene

Į Niujorką Signė persikėlė 1995 metų rugsėjį. Tai miestas, kuriame galiu gyventi”, - sako pati menininkė. Moteriai reikia didmiesčio šurmulio ir kūrybinės erdvės. Čia ji pradėjo dirbti su žinomu animacinių filmų kūrėju Bilu Plyntonu, kurio filmukas “Tavo veidas“ 1988 metais buvo apdovanotas “Oskaru” už geriausią animaciją, ir žingsnis po žingsnio skinasi kelią į sėkmę. Savitas stilius, keistų vizijų pagimdyti fantasmagoriniai personažai užbūrė JAV elitą. Jos pirmas savarankiškai JAV sukurtas animacinis filmas, užbaigtas 1998 metų lapkritį, “Meilės istorija“ pristatomas net dvidešimtyje kino festivalių ir gauna daugybę apdovanojimų. Po metų pasirodo dar vienas jos filmas “Išgąsdintasis”. Tai pagal Ch. L.Borcheso poeziją sukurta animacinė interpretacija. Šis Signės darbas taip pat susilaukia nemažai apdovanojimų.

Signė įsikuria Manhetene, čia įsirengia savo studiją. Po rugsėjo 11-osios kelias dienas negalėjome jai prisiskambinti. Pasirodo, jog namas, kuriame ji gyveno, taip pat priklausė pavojaus zonai ir keletą dienų Signei teko glaustis pas pažįstamus. Tų dienų įvykiai moteriai tapo dar vienu jos sielos vaiduokliu, kuris į gyvenimo šviesą išlįs gal tik viename iš naujųjų jos filmų.

Tačiau Niujorkas tapo jai antraisiais namais. Savo nuotykius šiame JAV didmiestyje Signė sudėjo į novelę, kurią šiuo metu dalimis spausdina Latvijos moterų žurnalas “Una“.

Moteris apie Moterį

Dešimties minučių filmas “Moteris“, kurį rugsėjo 14-ąją galės pamatyti ir klaipėdiečiai, - vienas naujausių Signės Baumanės darbų, debiutavęs 2002 metų rugsėjį Latvijos filmų festivalyje “Arsenals”. Tai lakoniškas poetiškas mitas apie moters gimimą ir jos susidūrimą su vyriškuoju pradu pasaulyje. Signės Moteris yra pasaulio centas, ji yra savotiška Mėnulio emanacija.Vyrui Moteris gali atnešti Mirtį, bet gali atnešti ir Meilę...

Moters ir vyro santykių drama Signei buvo svarbi ir įdomi visą gyvenimą. Stipri asmenybė, kurios niekaip nepavadintum “moteriškumo įsikūnijimu” išgyveno nemažai asmeninių dramų ir aistros skonis jai gerai pažįstamas. Todėl ypač įdomu, kaip režisierė savo gyvenimišką patirtį perkėlė į animaciją.

Studijų Maskvoje metais Signė ne kartą lankėsi Klaipėdoje. Tada bastydavomės senamiesčio gatvėmis ir Danės pakrantėmis, keldavomės į Smiltynę ir šokdavom kartu su vėjais pajūryje. Ir niekas tada negalėjo pagalvoti, kad po penkiolikos metų į uostamiestį sugrįš Signė. Tik jau ne pati, o jos kūryba.