„Mėjos“ premjeroje – teatro moterų žvaigždynas

„Mėjos“ premjeroje – teatro moterų žvaigždynas

Klaipėdos dramos teatras sausio 9-ąją 18 val. Muzikinio teatro scenoje parodys antrąją šio sezono premjerą - šiuolaikinės airių dramaturgės Marinos Carr dviejų veiksmų dramą „Mėja”, kurią režisuoja pirmasis jos interpretatorius Lietuvoje Gytis Padegimas.

Ištikima komanda – kartu

M.Carr dviejų veiksmų dramoje pamatysime aktorių moterų žvaigždyną – pagrindinio Mėjos vaidmens kūrėją Nelę Savičenko, aktores Eleną Gaigalaitę, Valentiną Leonavičiūtę, Eglę Barauskaitę, Reginą Šaltenytę, Jūratę Jankauskaitę, Nijolę Narijauskaitę, Reginą Arbačiauskaitę, Nijolę Sabulytę, Jolantą Puodėnaitę, scenos partnerius Valentiną Klimą bei Vidą Jakimauską. Vaidins ir scenos debiutantės, teatro meno vadovo Povilo Gaidžio trečiosios aktorių laidos Klaipėdos universitete absolventės Sigutė Gaudušytė ir Dovilė Rudinskaitė.

Režisierius G.Padegimas „Mėją” stato su ištikima savo komanda. Spektaklio dailininkė Birutė Ukrinaitė, kompozitorius Gintaras Kizevičius. Abu talkino režisieriui prieš aštuonerius metus išleidžiant į pajūrio sceną M.Carr tėvynainio Martino MakDonagho „Lineino grožio karalienę” ir ankstesnius tris G.Padegimo pastatymus Klaipėdos dramos teatro scenoje.

Su „ateities jėga“

M.Carr nominuota kaip literatūrinė „Airijos teatro ateities jėga“, yra šiuolaikinio Airijos teatro avangardo pusėje, nors pati autorė tvirtina, kad jos didieji pirmtakai, tarp kurių ir dramaturgas Semiuelis Beketas, didžiulės įtakos jos kūrybai nedaro.

Tarp žymiausių M.Carr pjesių yra Lietuvos žiūrovams jau pažįstama Kauno dramos teatre Gintaro Varno režisuota „Portija Koglen”. M.Carr pjesės pelnė pripažinimą ne tik Airijoje, bet ir Europos teatrų scenose ir laimi aukščiausius literatūrinius apdovanojimus.

„Mėja” („The Mai“), parašyta 1994 metais, buvo pripažinta geriausia pjese Naujosios dramaturgijos Dublino teatrų festivalyje ir pakreipė autorės kūrybą naująja stilistine linkme. Pjesė kelia tikėjimo ir gyvenimo lemties klausimus. Joje persipina keturių kartų moterų likimai, atsiveria amžinai intriguojantis ir paslaptingas moterų pasaulis.

Scenoje – keturios kartos

Uostamiesčio Dramos teatrą uždarius rekonstrukcijai, jo trupei likus be savo antrųjų namų, naujas spektaklis buvo kuriamas ekstremaliomis sąlygomis. Režisierius G.Padegimas neišsigando dramatiškos Klaipėdos dramos teatro situacijos – prieš repeticiją jis kaip visuomet kupinas ryžto ir kūrybos džiaugsmo.

„Buvau skolingas Klaipėdos dramos teatro moterims. Nes 2006-aisiais su vyrais stačiau „Mindaugą“, kurį parodėme Valstybės dieną Trakuose. Kai mes čia repetavome, moterys žiūrėjo į mus labai ilgesingai“, - šypsodamasis prisiminė režisierius. Todėl pjesės vertėjai Violetai Taurakienei jam pasiūlius „Mėją“, sako iškart supratęs, kad ji yra būtent šiam teatrui. „Nes jis turi labai stiprią trupę, ypač daug gerų aktorių moterų ir įvairių kartų. Juolab kad esu pastatęs ne vieną spektaklį, kuriuose moterys sukūrė puikių vaidmenų. Ir labai mėgstu tokį spektaklio ansamblį, kuriame vaidina nuo vyriausių iki jauniausių aktorių“, - sakė G.Padegimas.

Anot jo, „Mėjoje“ vaidins ir vyriausios kartos aktorės, ir jaunutės absolventės, jau nekalbant apie žvaigždes. Vos ne visos teatro moterys. Yra septyni moteriški vaidmenys, o dalis dar turi ir dublerius.

„Šiame spektaklyje turime tik vieną vyrą, kurį vaidins du aktoriai. Štai vienas iš jų įeina su violončele, - režisierius parodė į sceną. - Matote, abu aktoriai vyrai čia turi labai rimtą uždavinį - ne tik mylėti arba nemylėti spektaklio moteris, bet ir įprasti prie violončelės, gal net ja griežti scenoje. O moterys, žiūrėkite, padedamos klaipėdietės choreografės Agnijos Šeiko, įvaldo airių šokį“.

Režisieriaus teigimu, tai bus drama, bet su komiškais, atraktyviais elementais. „Vis tiek tai yra šeimos istorija. Scenoje pasirodo keturios kartos. Vyriausiai herojai – 104 metai, jauniausiai – 16. Tokia galėtų būti ir publikos amžiaus amplitudė“, - sakė spektaklio režisierius.

Ne parapijinė dramaturgija

G.Padegimui tai penktoji airiška pjesė, kurią stato. Jis turbūt daugiausia į teatro sceną Lietuvoje yra atvedęs airiškos dramaturgijos. „Man ji labai įdomi tuo, kad gimusi šalyje, daug kuo panašioje į mūsiškę, – katalikiškoje, didelės imperijos pakraštyje, su didele migracija. Bet mes žinome, kad Airijos pažanga yra viena didžiausių Europos Sąjungoje“, - pastebėjo režisierius. Pasak jo, tai, ko gero, susiję ir su mentaliteto, ne tik ekonomikos pokyčiais. G.Padegimas stebėjosi ir žavėjosi, kaip airių dramaturgai, rašydami apie savo šeimą, savo mažą kaimelį, sugeba paliesti gilius bendražmogiškus dalykus.

„Tai jokiu būdu ne parapijinė dramaturgija. Nors dauguma autorių gyvena kažkur kaimeliuose, fermose, jų kūrinius graibsto ir stato Londono, Niujorko teatrai. Turbūt dėl aktualios problematikos. Taip pat dėl sugebėjimo jungti modernumą, problematiką ir gilų mitologinį požiūrį. Štai ir šioje pjesėje esama senosios graikų tragedijos atšvaitų. Nors viskas vyksta lyg ir mūsų laikais. Norime ar nenorime, mus veikia archetipinė mitologinė žmonijos atmintis“, - tvirtino G.Padegimas.

Teatras – dvasinis parlamentas

Be kita ko, jis pasakojo, kad buvę labai įdomu spręsti kūrybines problemas su aktore N.Savičenko, kuri filme „Nuodėmės užkalbėjimas“ suvaidino psichoanalitikę, nesusidorojusią su visomis problemomis ir savo noru pasitraukusią iš gyvenimo.

„Mėjoje“ situacija panaši, bet mes ją apžaidžiame šiek tiek kitaip. Tam čia atsiranda airiški šokiai, - paaiškino režisierius. - Nes aš nemanau, kad menas turi teisę iš žmonių atimti viltį. Man norisi, kad spektaklis ir apskritai teatras duotų žmonėms tikėjimo, atsparumo. Gyvenimas visada nelengvas. Turime kartu ieškoti stiprybės, kaip jame išlikti, kaip išgyventi sunkiose situacijose“.

G.Padegimo nuomone, teatras neturi tik linksminti. „Kai teatras perima tik šou verslo funkciją, jis bankrutuoja visomis prasmėmis. Nes tai nėra jo, - mano jis. - Teatras yra tam tikras dvasinis parlamentas, kuris meno forma nagrinėja visą paketą tų klausimų, kuriuos atmeta politikai – etikos, moralės, jų įstatymas nereglamentuoja. Kas tai darys, jei ne menas? O kai mes meno funkciją suvedame į pasilinksminimą, tą amerikonišką „entertaiments’ą“, atsiranda didžiulė tuštuma. Nes politika tuo neužsiima, menas tuo neužsiima. Tuomet kas užsiima vertybėmis? Kas užsiima viltimi, meile ir tikėjimu – ta triada, be kurios negali žmonės išgyventi? Tada ir vyksta griūtis visur. Tada dingsta bet kokia kultūra – kasdieniame gyvenime ir politinė, nyksta žmonių supratimas, kad tik visi kartu išgyvensime globalių iššūkių akimirkomis. Tada didelė tautos dalis ir atsiduria toje pačioje Airijoje, kuomet airiai grįžta namo. Nuostabu, bet airiai kažkaip sugebėjo tą problemą, kurią mes dabar išgyvename, - migracijos, palikimo, tapatybės išsaugojimo ir pažangos – suderinti ir išspręsti. O mes kol kas niekaip to nesugebame“.

Ekstremalios sąlygos mobilizuoja

„Dirbti su tiek daug moterų labai įdomu. Nors tas darbas pareikalavo daug laiko ir jėgų, - neslėpė režisierius. - Net premjeros datą turėjome nukelti dėl sunkių darbo sąlygų. Ir N.Savičenko, kuriai „Mėjoje“ teko pagrindinis vaidmuo, pastaruoju metu labai užimta, daug gastroliuoja su teatro spektakliais. Buvo sudėtinga viską suderinti.“

Kita vertus, G.Padegimas džiaugėsi, kad labai didelis trupės kūrybingumas, susitelkimas. „Susikūrėme sau mažytę kūrybos oazę ir pamiršom tą chaosą. Čia susitelkė mūsų visos didelės ir nuoširdžios pastangos. Ir vėlgi paaiškėjo, kad teatras yra pirmiausia žmogaus sieloje“, - tikino „Mėjos“ režisierius artėjant premjerai. Jo žodžiais, tas nepaprastas teatralų užsispyrimas ir užsidegimas leidžia viltis, kad Klaipėdos dramos teatras išgyvens nepaprastai sunkų rekonstrukcijos ir benamystės laikotarpį, išliks, bus įdomus, reikalingas ir naudingas, koks buvo iki šiol. „Nes teatras – ne pastatas, o žmonės visų pirma. Jei teatro žmonės taip „dega“, gal tos ekstremalios sąlygos juos dar labiau sutelks. Nežinau, kiek jie nepavargs ir turės tam jėgų. Bet kol kas matyti, kad atsparūs ir pajėgūs atlaikyti tą išbandymą“, - kalbėjo Kaune gyvenantis, bet daugelyje šalies teatrų kuriantis režisierius.

„Mėja“ bus antrasis G.Padegimo pastatymas šį sezoną Klaipėdoje. Su savo studentais Klaipėdos universiteto Mokomajame teatre neseniai jis pastatė „Miestą“ - spektaklį apie Klaipėdą. Režisierius džiaugėsi, kad susidomėjimas šiuo darbu netikėtai didelis, ir spektaklis plaukia kaip ant bangos. Šiemet G.Padegimas dar ruošiasi statyti bent porą spektaklių uostamiesčio Muzikiniame teatre. Po vieną – vaikams ir suaugusiems.

Režisierius patenkintas suradęs savo nišą, jaučiasi reikalingas ir laimingas turėdamas širdžiai mielo darbo.