Daugelį metų lyg ir aiški atrodžiusi „suvenyro“ sąvoka šiandien aplipusi daugybe klaustukų. Apsižiūrėjome neturį ne tik plačios lietuviškų suvenyrų pasiūlos, bet ir aiškesnio supratimo, kokie jie turėtų būti. Nuolat tenka spręsti galvosūkį – ką išskirtinai lietuviško vežti lauktuvių į užsienį, ką pasiūlyti Lietuvoje besilankančiam turistui, svečiui. Apie visa tai kalbamės su Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininku dailininku Valentinu Jazersku.

– Dažnai suvenyras suprantamas kaip mažas niekutis, niekur nepritaikomas „rankdarbis“. Ar į tai gamintojai ir turėtų orientuotis?

 – Prieš keletą metų diskusijose apie suvenyrą akcentavome tokį jo modelį: nedidelis, nebrangus, galbūt tiražuojamas dirbinėlis. Šiandien reikėtų konstatuoti, kad varžyti suvenyro tiek apimties, tiek kainos požiūriu nederėtų. Jų reikia visokių – ir pigių dirbinėlių oro uostų, suvenyrų parduotuvėlėse, ir vaizdinės ar taikomosios dailės kūrinių, net ištisų kolekcijų ar ansamblių. Tikimės, kad tradiciniams amatams gaivinti ir suvenyro renesansui impulsą suteiks nuo 2008-ųjų įsigaliosiantis Tautinio paveldo produktų įstatymas ir jo nulemtos paramos bei skatinimo programos.

Suvenyro samprata paprastai siejama su vietovės, šalies, žmonių bendruomenės identitetu. Trumpai tariant, tai turėtų būti materializuotas prisiminimas apie Lietuvą. Tą itin ryškiai atspindi tradicinių amatų, taikomosios dailės dirbiniai. Atitrūkę nuo savo pirmykštės taikomosios paskirties, pakylėti į simbolio lygmenį, jie žadina atsiminimus, asociacijas, susijusias su konkretaus krašto savitumu. Globalizacija, turizmo plėtra, augantis tautų bendravimas didina ir suvenyrų paklausą. Tačiau Lietuvoje dar labai trūksta aukštos meninės vertės, kokybiškų suvenyrų. Skurdokas ir pačių tautinio identiteto simbolių arsenalas. Dauguma jų atkeliavę dar iš tarpukario Lietuvos. Prieš keletą metų drauge su Kauno tautinės kultūros centru Tautodailininkų Kauno bendrija surengė suvenyro konkursą. Jis atskleidė, kad padėtis tikrai prasta. Trūksta naujų idėjų, originalių sprendimų, funkcionalumo.

– Kas galėtų pakeisti šią padėtį?

– Seminarai ir diskusijos apie suvenyrą įvairiuose visuomenės sluoksniuose ir įvairiais lygiais – mokyklose, kūrybinėse organizacijose, savivaldybių kultūros skyriuose, Kultūros ir Ūkio ministerijose, žiniasklaidoje. Nuo 2007-ųjų pradžios įgyvendinamas projektas „Lietuviškas suvenyras“ – kompleksinis parodų visuomenei ir seminarų pedagogams, kultūros skyrių ir centrų darbuotojams, tautodailininkams ir amatininkams ciklas. Surengtos parodos ir seminarai Zanavykų krašto muziejuje Šakiuose, Zyplių dvare Lukšiuose, Jurbarko ir Prienų kultūros centruose, Kauno tautinės kultūros centre, Marijampolės kolegijoje. Didžiąja dalimi tai edukacinis ir populiarinimo projektas, skatinantis suprasti suvenyro reikšmę ir sąvoką, paskatinti simbolio paieškas, atkreipti dėmesį į aktualią problemą.

– Vis dažniau rengiamų miestų švenčių privaloma sudėtinė dalis – amatų mugės. Žmonės piktinasi, kad jose dalyvaujantys tautodailininkai ir amatininkai paskęsta masinės produkcijos jūroje: gražų medinį šaukštą sunku rasti tarp visokių plastmasinių ir gipsinių „balvonų“.

– Deja, dauguma tokių mugių etnografinių kraštų savitumų neišryškina. Jų dalyviai orientuojasi į komerciją. Organizatoriai lietuviškiems amatams ir tautodailei lengvatų, išskirtinės padėties irgi neskuba suteikti. Aukšto meninio lygio tautodailė iš mugių išstumiama ir dėl kainos. Jai sunku konkuruoti su pigesniais, neišrankaus vartotojo skonį atitinkančiais dirbiniais. Dažnai tie daikteliai būna tiesiog neskoningas šlamštas. Aukšto lygio tautodailės kūrinių ir tradicinių amatų dirbinių galime išvysti kasmetėse regioninėse ar respublikinėse parodose, tačiau mugėse, suvenyrų salonuose jų – vos vienas kitas. Beveik dešimtmetį rengiamose Kauno dienos šventės mugėse prekystaliai tęsiasi kelis kilometrus, o lietuviškiems suvenyrams suskaičiuoti pakaktų vienos rankos pirštų.

– Kodėl taip yra? Juk gaminant dirbinį, neturintį nieko bendra su lietuviškąja kultūra, sunaudojama tiek pat žaliavų, laiko ir kūrybinės išmonės.

– Priežasčių daug. Tebeturi įtakos sovietinio laikotarpio palikimas, kuomet deklaruota: „Mano adresas – visa Tarybų Sąjunga.“ Kūrybinės ambicijos – padaryti „kad ir nežmoniškai, bet kitoniškai“. Pataikavimas pirkėjo skoniui, kurį formuojant prisidėjo tie patys kūrėjai, praėjusį dešimtmetį vykdę užsakymus Vokietijos, Šiaurės šalių užsakovams ir dalį dirbinių realizuodami mugėse Lietuvoje. Taip paplito „meduoliniai“ keraminiai nameliai, keistų formų, kartais net vulgarios statulėlės ir kt.

– Kas turėtų kurti suvenyrus – dailininkai, tautodailininkai ar amatininkai?

– Čia iškyla nuolatinė dilema tarp profesionalumo ir mėgėjiškumo sąvokų. Kalbant apie dailę, profesionalas tapatinamas su dailininku, baigusiu Dailės akademiją. O kas visi kiti, kurie nebaigę? Mėgėjai? Toks skirstymas įaugęs iki kaulų smegenų. Iki gėdingų nuvertinti amatininko, meistro titulai. Nereikėtų stebėtis visuomenės neišprusimu puoselėjant ar vertinant etninę kultūrą, jeigu ir specialistai tautodailę vertina vadovaudamiesi akademinės ar modernistinės dailės kanonais, nors, tarkim, folklorui netaikome bel canto mokyklos kriterijų. Gal tai dar tarpukario palikimas, kai dailės mokslus baigę mūsų dailininkai leido sau „tobulinti“ tradicinę liaudies dailę. Ta pati praktika vyravo ir sovietmečiu - tautodailės ir tradicinių amatų palikimas buvo stilizuojamas ir adaptuojamas sąjunginiam suvenyrui.

– Ar kai kurie dirbiniai, atstovaujantys tradiciniams tautodailės žanrams, jau yra tvirtai išsikovoję garbingą vietą suvenyrų lentynoje?

– Galėtų būti labiau „suvenyrinama“ medinė ir kalviškoji kryždirbystė. Tebėra primirštas „molinukas“ – molinis dekoruotas švilpukas. Mažutės skrynelės, atkartojančios turtingai dekoruotą liaudišką baldą, – dar laisva lietuviško suvenyro niša. Sumažintas ąsotėlis ar puodynėlė – puikus mažas ir pigus suvenyras skubantiems turistams. Tautinės juostos, išsivadavusios iš tautinio kostiumo, tampa savarankišku, kiekvieną etnografinį regioną reprezentuojančiu suvenyru. Megztos raštuotos spalvingos pirštinės – išskirtinis tradicinės kultūros simbolis, mielai pasirenkamas ir atpažįstamas užsienio turistų. Medžio drožiniai, kuriuos galime naudoti ir pagal tiesioginę paskirtį – druskinės, žemaitiškos klumpės, nors ir kilusios iš Olandijos, per kelis šimtmečius įgijo savitą raižytą lietuvišką dekorą. Su juvelyrikos žanrais ne taip paprasta. Archeologiniai žalvario papuošalai Europoje pirmiausiai tapatinami su vikingų kultūriniu palikimu, todėl reikia nuolatinių pastangų juos populiarinant kaip lietuviškus. Prieštaringas ir „Lietuvos aukso“ – gintaro simbolis. Neturime labai senų gintaro papuošalų kūrimo ir dėvėjimo tradicijų. Iš neolito laikų mus pasiekę gintariniai amuletai – viskas, ką turime tradiciško. Prie lietuviško tautinio kostiumo dar ir dabar dažnai derinami gintariniai karoliai yra tarpukario laikų patriotizmo ir tautinio simbolio paieškų išraiška, nes tradicinis moterų tautinio kostiumo papuošalas buvo raudoni koralų karoliai.

Paprotinė liaudies dailė – turtingas klodas suvenyrams. Vilniaus krašto verbos, kurios dabar rišamos visoje Lietuvoje, velykiniai margučiai, aukštaičių vestuviniai sodai, kurių dalys tampa kalėdinės eglutės papuošalais, žemaičių Užgavėnių kaukės – puikūs prisiminimai apie kiekvieną etnografinį Lietuvos kraštą.