Lietuvis režisierius Latvijoje vadovauja teatrui

Lietuvis režisierius Latvijoje vadovauja teatrui

Klaipėdoje 1996-2002 metais penkis įspūdingus spektaklius pastatęs 44-erių režisierius Rolandas Atkočiūnas dabar Lietuvoje – nedažnas svečias. Nors pats savęs svečiu nelaiko. Juk dirba ir gyvena kaimynystėje, vos už kelių dešimčių kilometrų – Liepojoje. Mūsų tautietis – Liepojos dramos teatro meno vadovas.

Į mūsų uostamiestį vos ne kaip į namus jis praėjusį trečiadienį atvyko su Liepojos dramos teatro delegacija. Pasirašyta Klaipėdos ir Liepojos dramos teatrų kūrybinio bendradarbiavimo atnaujinimo sutartis – ir jo naujų kūrybinių sumanymų dalis. Pernai rudenį R.Atkočiūnas laimėjo tarptautinį konkursą ir tapo Liepojos dramos teatro meno vadovu. Vaizdžiai tariant, trejiems metams emigravo į Latviją.

- Ar nepasiilgstate Lietuvos, čionykščio teatro? - paklausėme režisierių, kurį klaipėdiečiai teatro gerbėjai dar prisimena iš čia pastatytų spektaklių: F.Diurenmato „Penktasis Heraklio žygdarbis ir Augėjo tvartai“, Ž.P.Sartro „Už uždarų durų“, P.Ustinovo „Fotofinišo“, A.Čechovo „Nebaigtos pjesės“, I.Žamiako „Mesjė A.“.

- Aš dar tik vieną teatrinį sezoną dirbu Liepojoje, - kukliai šyptelėjo režisierius. - Lietuvoje lankausi gana dažnai. Susitariau su Liepojos dramos teatru, kad galėsiu kasmet po vieną spektaklį čia pastatyti. Pirmąjį šiemet pastačiau Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje.

- Kiek prisimenu, pats esate kaunietis, 1990-aisiais baigėte Maskvos B.Ščiukino valstybinį teatro institutą, dirbote Maskvos teatruose, grįžęs į Lietuvą dvejus metus buvote Šiaulių dramos teatro meno vadovu, dar ketverius – to paties teatro režisieriumi, statėte spektaklius Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune ir Panevėžyje... Nejaugi Lietuvoje pritrūko darbo?

- Režisuoti spektaklius, žinoma, galėčiau ir Lietuvoje. Bet man to maža. Vis dėlto turėti savo teatrą yra gerai. Ten tu formuoji repertuarą, trupę, strategiją, teatro politiką... Įdomu ir darbo – per akis. Per savo pirmąjį sezoną Liepojoje tespėjau pastatyti vos vieną spektaklį.

- Ar ten jau apsipratote?

- Apsiprantu po truputį. Vis dėlto reikia perprasti tenykščių žmonių mentalitetą, poreikius.

- Jūsų kadencija baigsis po dvejų metų. O kas po to?

- Matysim. Dabar galvojame, kaip į Liepojos teatrą įlieti naujo, jauno kraujo. Šis teatras kitų metų kovo mėnesį švęs 100-metį. Tai seniausias teatras visose trijose Baltijos šalyse.

- Ar šis teatras labai skiriasi nuo mūsiškių?

- Pirmiausia, jis labai senas. Ir labai įvairus. Per tą 100-metį jame buvo visko, jis visaip ieškojo sąlyčio su aplinka ir žiūrovais. Tos paieškos tęsiasi, nes gyvenimas nestovi vietoje.

- Sakydamas, kad reikia „įlieti naujo, jauno kraujo“, turėjote omeny aktorius?

- Pirmiausia juos. Todėl susitarėme su Klaipėdos universitetu, kad paruoš mūsų teatrui penkiolikos aktorių kursą, kurį liepą rinksime Latvijoje. Jį globos mano senas geras bičiulis Klaipėdos dramos teatro aktorius ir Klaipėdos universiteto docentas Vytautas Anužis su žmona Velta. Be kita ko, didelis pliusas, kad jiedu abu gerai kalba latviškai.

- Kodėl Rygai nepatikėjote šios misijos? Ar nebūtų buvę paprasčiau?

- Ryga – kaip Vilnius. Iš ten jauni menininkai nenori važiuoti gyventi į provinciją. Be to, Klaipėda – visai čia pat. Visom prasmėm mums patogus šis miestas.

- Ir pats turbūt čia atvažiuosite dažniau? Gal Klaipėdos dramos teatre statysite spektaklį?

- Tariamės. Tai turėtų įvykti gana greitai – ateinantį pavasarį.

- Ir kas tai bus?

- Dar neapsisprendėme. Bet kokiu atveju, tai bus kažkas labai linksmo.