Liaudies buities muziejuje praeitis susitinka ateitį

– Mokslininkų teigimu, vaikai, dalyvaudami veiksmo edukacijose, įsimena daugiau kaip 70 proc. medžiagos. Pažvelgus į Muziejaus edukacinių programų sąrašą, akivaizdu: per vienus mokslo metus muziejuje gali būti vedamos bent viena dvi pamokos kiekvienai bendrojo lavinimo mokyklos klasei. Dažniausiai kelionė į muziejų traktuojama kaip iškyla, todėl, sykį atvažiavus, čia dažniausiai nebegrįžtama. Ar, jūsų nuomone, mūsų švietimo sistemoje pakankamai išnaudojamos muziejaus teikiamos galimybės?

– Muziejus įvairaus amžiaus ir poreikių lankytojams siūlo apie 40 skirtingų edukacinių programų. Pagal temas jos suskirstytos į kelias grupes, pristatančias šeimos tradicijas, kalendorinius papročius, buitį ir darbus, muzikinį folklorą, amatininkų darbo procesus. Pagrindinis mokinių lankymosi muziejuje laikas – gegužės antra pusė–birželio pirma pusė (kai mokyklose vyksta egzaminai). Dar – rugsėjo antra pusė–spalis ir prieškalėdinis laikotarpis. Išimtiniais atvejais mokiniai lanko muziejų turėdami užduotis, suformuluotas mokytojo, tačiau dažniausiai tai smagi pramoginė išvyka.

Retai girdime iš mokytojų, užsakančių ar dalyvaujančių užsiėmime, apie tai, kad štai jiems pagal programą aktuali viena ar kita tema, kuria vedamas užsiėmimas muziejuje. Daugelis Bendrojo ugdymo programos etninės kultūros temų tinkamos gvildenti mūsų muziejuje (pvz., 5–6 klasė – Tradiciniai darbai ir amatai (BP 25.4), Gyvenamoji aplinka (BP 25.5), 7–8 klasė – Namai etninėje kultūroje (BP 26.5), 9–10 klasė – Kultūrinis kraštovaizdis ir tradicinė architektūra (BP 27.5), Tradicinė ūkinė veikla (BP 27.6). Taip pat daugelis kitų apie kalendorinius ir šeimos papročius. Muziejaus programos kūrybiškai pritaikomos  ir technologijų, kūno kultūros, kitų dalykų pamokoms. Tiesa, Pagrindinio ugdymo etninės kultūros bendrosios programos 3 priedo 7–8 klasių moksleivių ugdymo gairėse yra tiesiogiai rekomenduojama apsilankyti LLBM. Mažai mokytojų tuo pasinaudoja. Iš dalies suprantama – didelės laiko ir finansinės sąnaudos. Galbūt turi įtakos ir darbo ritmų nesutapimas: muziejaus aktyviausias sezonas – per moksleivių atostogas.  Žinodami konkretesnius poreikius, į juos orientuotume savo veiklą.

– Esama nuomonės, kad, naudojant įvairias virtualiosios realybės priemones, bet kokią aplinką galima sukurti bet kur. Ką pasakytumėte klasikinio muziejaus kritikams?

– Per penkis LLBM veiklos dešimtmečius ekspozicijos kito, greta statiškųjų bei veikiančiųjų atsirado ir edukacinių. Muziejus įvairias virtualias formas, skirtas efektyvesnei informacijos sklaidai ir lankytojų ugdymui, naudoja jau daugiau kaip dešimtmetį. Lankytojui muziejus ir bendravimas su eksponatais – kelionė tiesiogine ir perkeltine prasme. Naudojant skaitmenines technologijas virtuali kelionė gali būti be vadovo ir su vadovu. Aišku, jos niekada nepakeis tikro daikto auros ar gyvo gido, kuris ne tik pasakoja, bet ir parodo, atsako į klausimus, gali pateikti išsamesnę informaciją, prisitaikyti prie lankytojų grupės. LLBM, kaip etnografijos muziejaus, atvejis liudija, kad naujosios informacinės skaitmeninės technologijos suteikia galimybę įgyvendinti siekį būti ne statišku, o visus metus veikiančiu muziejumi, kai ekspozicijose gyvai rekonstruojamas praeities gyvenimo būdas pasitelkiant įvairias virtualias formas.

– Lietuvos liaudies buities muziejaus, kaip ir kitų muziejų po atviru dangumi problema, – atoki geografinė padėtis. Norėdami sumažinti atstumą tarp auditorijos ir įstaigos, muziejai kuria vadinamuosius muziejų lagamine projektus, kai edukacinės programos atkeliauja į mokyklas, bendruomenes. Kaip vertintumėte tokią galimybę – ne tik priimti svečius, bet ir patiems keliauti pas potencialius lankytojus? Ar tai prieštarautų muziejaus koncepcijai?

– Mes jau keleri metai taikome muziejaus lagamine principą. Tokiu būdu lankytojai, neišvažiavę iš namų, sužino apie muziejų, galbūt po to ir apsilanko.

Vežame parodas į kitus muziejus ir įstaigas, taip pat į užsienį. Kilnojamoji paroda "Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi" 2011 m. buvo išvežta į Sankt Peterburgo Duonos muziejų. 2014 m. ši paroda eksponuota Kauno miesto muziejaus lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje, 2015 m. – Agluonėnų etnografinėje sodyboje Klaipėdos rajone, 2016 m. – Raseinių krašto muziejuje.

2014 m. parengta stendinė paroda, kurioje glaustai pristatomi tradiciniai lietuvių alkoholiniai gėrimai, blaivybės judėjimo fenomenas Lietuvoje ir kelių Europos šalių – Italijos, Švedijos, Rumunijos bei Turkijos – alkoholio vartojimo tradicijos ir tendencijos. Ši paroda per porą metų jau daug kur pabuvojo: Kauno rajono savivaldybės ir Kauno apskrities viešosiose bibliotekose, Kauno technikos kolegijoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje, kultūros centruose ir kt. Šiuo metu parodą aplankyti galite Midaus muziejuje Stakliškėse.

Darbuotojai važiuoja po Kauno ir Kaišiadorių rajonų mokyklas bei bibliotekas. Su pradinukais žaidžiamas interaktyvus žaidimas "Pažink senąjį Lietuvos miestelį", jiems pristatoma e. knyga "Lietuvos etnografijos paveldas vaikams". Vyresniųjų klasių moksleiviams ir suaugusiesiems vedamas etnografinis protų mūšis, kuris parengtas pernai – per Etnografinių regionų metus.

Kilnojamosios parodos ir išvažiuojamosios edukacinės programos yra vienas iš būdų auginti ir plėsti muziejaus lankytojų ratą. Tačiau taip suteikiama tik informacija, nuotaikas, emocijas, įspūdžius patirti galima vedant edukacinius užsiėmimus autentiškoje pirkioje.

– Neseniai muziejuje vyko konferencija, kurioje apie muziejų po atviru dangumi padėtį ir ateitį diskutavote su svečiais iš užsienio. Kuria kryptimi vystomos analogiškos įstaigos Estijoje, Nyderlanduose, Vengrijoje, kitose Europos šalyse?

– Kaip pažymėjo vienas iš pranešėjų dr. Henrikas Zipsane'as, Jamtli muziejaus po atviru dangumi Švedijoje direktorius, visi Europos muziejai po atviru dangumi yra panašūs, tačiau visi ieško savitumo, kuria išskirtinumą. Tai betarpiškai siejama ir su muziejaus lankomumo rodikliais, kurie vertinami kaip vienas iš muziejaus veiklos kokybės indikatorių.

Iš muziejaus lankytojai tikisi puikios paslaugos, geros, visus įtraukiančios, aktualios šių dienų žmogui idėjos – teikiančios labai pagavią, labai tikrą patirtį. Kaip tai įgyvendinama muziejų veikloje? Štai keletas pavyzdžių.

Vengrijos muziejus po atviru dangumi (www.skanzen.hu/en/) dažnai prisistato kaip vaikų muziejus. Muziejuje atsisakyta kai kurių tradicinių interjero ekspozicijų, jų vietoje įrengtos erdvės, pritaikytos interaktyviai vaikų veiklai (vaikų ūkis, stebuklų klojimas, lėlių teatras, žaidimų aikštelė ir kt.).

Skandinavijos šalių muziejai (http://www.vallbyfriluftsmuseum.se/; http://www.jamtli.com/english/, http://www.skansen.se/en/; www.dengamleby.dk ir kt.) ypatingą dėmesį skiria kiek tik įmanoma tikslesniam istorinės aplinkos atkūrimui ir pateikimui muziejų lankytojams. Ypatingas dėmesys skiriamas gyvosios istorijos programoms (kelionė laiku, vaidmenų atlikimas ir pan.).

Nyderlandų muziejus po atviru dangumi (http://www.openluchtmuseum.nl/) organizuoja interaktyvias veiklas, teminius žaidimus (pvz., "Ar išgyventum XIX a.?"), pavienių lankytojų grupėms, šeimoms. Siekia perteikti nepagražintą kasdienio gyvenimo įvairiais istoriniais laikotarpiais vaizdą Nyderlanduose kuo platesniam lankytojų ratui. Šis muziejus įgyvendina daug labai inovatyvių projektų, panaudodamas moderniausias skaitmenines technologijas.

Estijos muziejus po atviru dangumi (http://evm.ee/eng/) didžiulį dėmesį skiria tautinių mažumų, gyvenančių Estijoje, kultūrai ir tradicijoms pristatyti. 2015 m. muziejuje atidarytas ir Estijos multikultūrinis centras, kuriame pristatomas sentikių, Setos ortodoksų, mordovių, marių, latvių ir kitų tautinių grupių kultūrinis paveldas.

– Naujausia pasaulio galerijų, muziejų, net meno šedevrus saugančių dailės galerijų tendencija – suskaitmeninti savo eksponatus. Taip neiškeldamas kojos iš savo namų, be papildomų investicijų gali susipažinti su didžiausiomis vertybėmis. Kaip tokią visuotinę skaitmenizaciją vertina muziejininkai, o gal lankytojų būriai jau nebėra tokiems muziejams išgyventi būtina sąlyga?

– Eksponatų skaitmeninimas yra atsakingas darbas. Juo plačiausiai auditorijai pateikiama kolekcija. Viena didžiausių pastarųjų metų naujovių – muziejaus įsitraukimas į Lietuvos integralią muziejų informacinę sistemą – nacionalinės reikšmės muziejinių vertybių skaitmeninimo projektą. Ši informacinė sistema suteikė galimybes visiems besidomintiesiems plačiai, kad ir virtualiai, atverti duris į muziejuose saugomų vertybių fondus, keistis duomenimis, lengviau ir daug greičiau sužinoti informaciją.

Viešo naudojimo sritis yra nepaprastai turtinga ir vertinga visuomenei, o vienas iš būdų panaudoti jau suskaitmenintas muziejines vertybes – rengti naujas virtualias parodas. Beje, muziejus per metus parengia ir savo svetainėje pristato keturias penkias tokias parodas. Jos paruošiamos greitai, yra visiems patogios ir priimtinos. Virtualiose parodose galima parodyti daugiau nei įprastose: pateikti didesnį eksponatų skaičių,  platesnius aprašus, įdėti nuorodų. Jos puikiai papildo ekspoziciją ir būna kaip reklama.