Atmintis

Laisvas drobėje

Penktadienį, liepos 16 d., 17 val. Parodų rūmuose atidaroma Algimanto Jusionio tapybos paroda. Ji rengiama tapytojo 50-jo gimtadienio išvakarėse. Kitomis aplinkybėmis paroda būtų buvusi jubiliejaus šventės akcentu. Šiandien ji primena praradimą ir artėjančias ankstyvos tapytojo mirties metines.

Tačiau, “Ars longa, vita brevis”. Algimantas Jusionis savo paveikslais paliko neišdildomą pėdsaką Lietuvos tapybos istorijoje.

Jis priklausė stipriausiai vidurinės kartos tapytojų grupei – ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos dailės kontekste. Jo tapyba tęsė koloristinės ekspresyvios lietuvių tapybos tradicijas, siekiančias dar prieškario arsininkų ieškojimus. Kartu tai moderni, emocionali kūryba, pažymėta stiprios ir ryškios kūrėjo asmenybės ženklu.

Miesto kultūros, kurios aplinkoje formavosi, poveikis lėmė peizažo temų pasirinkimą – dažniausiai tai miestų ir miestelių panoramos, būtinai su bokštais, kaip skriejančio per jūrą laivo burėmis. Kita kūrinių grupė – kompozicijos, kupinos mitinio slaptingumo. Motyvo traktuotės požiūriu jo kūryboje taip pat ryškėja du aspektai: gamtos vaizdai yra sąlygiškai artimesni natūrai; vaizdiniai, sukurti archajiškųjų kultūrų simbolių, archetipų pagrindu – apibendrinti, lakoniški. Tačiau ir peizažuose realios detalės galėjo prarasti tikroviškumą, tapdamos fantasmagoriškos visumos dalimi. Ryškių spalvų, kontrastingos dermės sutinkamos jau ankstyvuose A.Jusionio paveiksluose.

Ilgainiui tapybos spalvos intensyvėjo, autorius vis drąsiau eksperimentavo. Subtilus kolorito jausmas neleisdavo spalvų šėlsmui tapti chaosu. Algimanto tapybai ir piešiniams visada reikėjo didelių formatų, begalinės kūrinio erdvės, neribotos horizontu (kaip ir jo veiklai, sumanymams, projektams…). Objektai jo tapyboje veržiasi už kūrinio ribų, primindami apie kūrybos erdvių begalybę ir amžiną tęstinumą. Ir parodose Algimanto paveikslams visada reikėjo didelės sienos, laisvos erdvės aplink.

Savito stiliaus formavimasis kiekvieno menininko biografijoje yra sudėtingas. O tikra kūryba dažnai dramatiškas, atsidavimo be išlygų reikalaujantis ieškojimų, atradimų ir praradimų procesas. Aistringoje, emocionalioje Algimanto Jusionio kūryboje randame geriausių ekspresionistinių lietuviškos tapybos tradicijų tęstinumą ir praturtinimą.

“Kai tapau – aš gyvenu, mąstau, myliu, kovoju ir pralaimiu. Drobėje aš jaučiuosi laisvas”- šie Algimanto Jusionio žodžiai šiandien skamba kaip viso jo gyvenimo ir kūrybos credo.