Konfliktas su fotografija baigėsi paroda

Konfliktas su fotografija baigėsi paroda

Petrą Šmitą klaipėdiečiai pažįsta kaip menotyrininką ir dailės pedagogą. Ne vienas turbūt atkreipė dėmesį ir į tai, kad dažniausiai jį mieste sutinka su fotoaparatu ant peties. Pomėgį fotografuoti liudija ir fotografijų paroda „Miesto menininkai“, pirmadienį atidaryta Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje.

- Parodoje akcentuojate menininkus. Kodėl dar pridėjote ir miesto peizažų? - paklausėme autorių.

- Pirmiausia aš nesu fotografas. Fotografavimas nėra mano profesija. Tai daugiau pomėgis ir vidinis poreikis, leidžiantis sustabdyti laiką, įamžinti prabėgančią akimirką. Fotografija man yra dar viena galimybė pabendrauti su bičiuliais, meno žmonėmis, gamta ir miestu.

Peizažai – dėl įvairovės. Klaipėda, klaipėdiečiai ir miestas – kaipgi be jo?!. Argi ne gražus uostamiestis, paskendęs rūke? Oi, kaip nelengva jį tokį nufotografuot...

- Seniai domitės fotografija?

- Nuo dailės instituto laikų. Jau bus Daugiau nei 40 metų. Klaipėdoje gyvenu nuo 1953-iųjų. Nesu grynas klaipėdietis, gimiau pusiaukelėje tarp Mosėdžio ir Skuodo. Šiemet man suėjo 65-eri, iš jų 40 metų dirbu pedagoginį darbą – Klaipėdos universitete, S.Šimkaus konservatorijoje, Adomo Brako vaikų dailės mokykloje. Visur praverčia ir mano pomėgis fotografuoti.

O žinot, ilgai konfliktavau su fotografija, ilgai... Nes tikru menu laikau tai, kas daroma rankomis, - tapyba, taikomieji, grafika. O fotografija – informacijos šaltinis, ja galima užfiksuoti akimirkas. Bet dėstytojai institute pasakė, kad jei noriu būt menotyrininkas, turiu išmokt fotografuot. Taigi teko.

Pabrėžiu, aš tik mėgėjas. Gal todėl taip galvoju ir labai fotografija nesižaviu.

- Tai kas Jums yra Jūsų fotografija?

- Tai, ką objektyvas ir aš išspaudžiam. Be jokio montažo, be kompiuterinių žaidimų. Skaitmeninė, spalvota.

- Būtinai spalvota?

- Būtinai. Nes pasaulį mes matom spalvotą. Džiaugiuosi, kad atėjo laikai, kai galime jį tokį ir nufotografuoti.

- Kodėl Jūsų objektyvas pirmiausia vis dėlto krypsta į žmogų?

- Tai vienas nuostabiausių tvarinių Žemėje. Kiekvienas savitas, kintantis. Man rūpi pagauti nuotaiką. Matot, kaip šviečia tų žmonių akys?..

Ypač daug dėmesio skiriu kompozicijai. Man ji labai svarbi. Tai parodo, kiek aš orientuojuosi toje fotografinėje erdvėje.

Dažniausiai fotografuoju menininkus, nes su jais daugiausia bendrauju, apie jų kūrybą rašau.

- Ar daug menininkų portretų esate padaręs?

- Turiu gal keturias dešimtis. Parodoje – perpus mažiau. Mėgstu fotografuoti ir žmonių grupeles. Anava kiek daug jų susirinkę prie K.Donelaičio paminklo.

Žmogus iš arti ir žmogus tarp žmonių menui artimoje erdvėje – man įdomiausia. Vis dėlto 11 metų mokiausi meno – Telšių taikomosios dailės technikume ir Vilniaus dailės institute.

- Kokius reikalavimus keliate savo fotografijoms?

- Man nuotrauka turi būti estetiška – kokybiška ir kad žmogus būtų gražus. Čia didelės filosofijos neieškau. Fonas, aplinka irgi turi būti neatsitiktinė – irgi jo, portretuojamojo.

Man labiausiai patinka olandų dailininko Antonio van Deiko portretai. Taip pamatyti žmogų – tiesiog idealu.

- Jūsų Klaipėdos fotopeizažai irgi nemažai pasako apie žmogų, kuris juos įamžino...

- Nesiginsiu – myliu Klaipėdą. Galėčiau ją fotografuot ir fotografuot...