Kompozitorius Alvidas Remesa: „Duodu tai, ką turiu, – savo muziką“
Klaipėdiečio kompozitoriaus Alvido Remesos muzika atliekama 17 pasaulio šalių. Jis – penkių simfonijų, dvylikos šventų Mišių autorius, yra parašęs daugiau nei 120 įvairių muzikos kūrinių ir laikomas vienu kūrybingiausių Lietuvos kompozitorių. Kompozitorius didžiuojasi, kad daugelio jo kūrinių premjeros skambėjo būtent Klaipėdoje ir su jos atlikėjais.
Sukūrė mišias
Nebe pirmus metus A.Remesa sėkmingai bendradarbiauja su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistais bei choru. Tarptautinei muzikos dienai skirtame koncerte prieš savaitę uostamiestyje pirmąkart nuskambėjo jų atliktas naujausias A.Remesos kūrinys – Jubiliejinės Šventos Mišios, kurias autorius dedikavo 130-osioms M.K.Čiurlionio gimimo metinėms. Kūrinį dirigavo Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro meno vadovas Stasys Domarkas, solo partijas atliko Rita Petrauskaitė (sopranas) bei Artūras Kozlovskis (bosas).
Kompozitorius pasakojo, kad Jubiliejines Šventas Mišias per pusę metų sukūrė Plungiškių draugijos užsakymu, pasitenkindamas simboliniu honoraru. Prieš dvi savaites jos pirmąkart buvo atliktos Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.
Nėra kainos
Po premjeros Klaipėdoje A.Remesa neslėpė, kad tai – didžiulis įvykis jo gyvenime.
- Kodėl kūrinį dedikavote būtent M.K. Čiurlioniui?
- Artėjant 130-osioms M.K.Čiurlionio gimimo metinėms, svarsčiau, kaip parodyti pagarbą žmogui, kuris, sakykime, ne Seimo politikų pažadais ar kriminalinėmis suvestinėmis, o grožiu ir kultūra išgarsino Lietuvos vardą pasaulyje. Mano supratimu, šiais laikais tokiam žmogui nėra kainos. Per kultūrą, per jo muzikos ir paveikslų grožį žmonės sužinojo Lietuvos vardą visuose pasaulio kampeliuose.
- Bet kodėl mišios? Vėl sakralinė tema, kuri dažna Jūsų muzikoje...
- Mano supratimu, tai Karūnavimo Mišios. Šiaip Mišios ne šventajam asmeniui paprastai nerašomos. Bet dar rašomos karūnavimo mišios – karališkoms asmenybėms, ypatinga proga, kada uždedame jiems karūną. Mano giliu įsitikinimu, Čiurlionis buvo meno aristokratas ir tikrai nusipelnė tokios karūnos. Neradau kitos formos, kaip jį pagerbti ir iškelti ant pjedestalo, - taip pat menine kalba, per muziką kreipdamasis į jį. Kartu panaudodamas kai kuriuos jo kūrybos elementus – citatas iš M.K.Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“, dar vieno neatpažinto, bet manoma, kad Čiurlionio, kūrinio. Taip pat faktūriškai kai kuriuos jo technologinius, kompozicinius principus panaudojau savo kūrinyje. Tokiu būdu priartėdamas prie M.K.Čiurlionio kūrybos paveikslo. Norėjau susilieti su juo, pajusti jo muziką labai giliai. Į tai žiūrėjau tikrai atsakingai.
Dovana didžiam žmogui
- Tokiu būdu galbūt man pavyko savaip ”karūnuoti” šį žmogų, pagerbiant, iškeliant jį ant pjedestalo. Būtent parašant Mišias su tikru liturginiu tekstu, kurio nė vienas žodis nepakeistas. Tas tekstas du tūkstančius metų skamba krikščioniškose bažnyčiose.
Taip mūsų tautos klasikui aš parodžiau didžiausią pagarbą, kokią tik galėjau. Galbūt, jei turėčiau daug pinigų, įsteigčiau M.K.Čiurlionio fondą, taip pastatyčiau dar vieną paminklą jam. Bet aš duodu tai, ką turiu. O aš turiu tik savo muziką. Tai mano pati nuoširdžiausia kalba ir didžiausia dovana didžiam žmogui. Aš atidaviau jam, ką galėjau.
- Ar esate patenkintas savo muzikos atlikimu? Turbūt visu 100 procentų tai neįmanoma?
- Turbūt, kad ne. Bet 80 procentų, o tai – labai daug, dažniausiai būnu patenkintas. Dabar irgi.
Kompozitorius, kai rašo, visuomet rizikuoja – suskambės tai ar nesuskambės. Premjera suskambėjo. Esu nepaprastai patenkintas tuo, ką išgirdau.
Pagavo sielą
Muzikologė Zita Jakštienė po A.Remesos Jubiliejinių Šventų Mišių premjeros „Klaipėdai“ sakė:
- Man įdomu buvo klausytis. Juolab kad esu girdėjusi ne vieną Remesos kūrinį. Jo muzika pakankamai gili, apgalvota, be „tuščiažodžiavimo“, suprantama ir subalansuota. Man imponuoja, kad jis šiuolaikiškas, bet kartu neieško ypatingų atrakcijų. Kiek esu girdėjusi Remesos sakralinių kūrinių, jie pagauna sielą. Šis kūrinys irgi padarė įspūdį.
Detalizuojant... Toks dalykas, kaip įvairių stilių susidūrimas viename kūrinyje, nėra nei nauja, nei peiktina. Dabar eklektika yra kaip stilius. Pačioje kūrinio pradžioje grynai čiurlioniškai skambėjo orkestras, atsiskleidė kompozitoriaus čiurlioniškas polifoninis mąstymas.
Atliekant kūrinį, sakyčiau, trūko choro ir orkestro balanso. Šiose Mišiose Remesa - simfonistas. Jis šiame kūrinyje labai daug jėgos ir muzikinės dramaturgijos suteikė simfoniniam orkestrui. Gal orkestrui šiek tiek reikėjo „nuimti garsą“. Trečioje dalyje – gražus arfos ir soprano duetas. Bet pati vokalinė soprano partija, ne tiek atlikimas, kiek pati muzikinė medžiaga, tarsi iškrito iš konteksto. Toks pirmas įspūdis. Tie soprano pasažai priminė studentiškus prasidainavimus. Boso partija buvo savo vietoje, nors ji labai sudėtinga, skambėjo puikiai. Mano ausiai, choras gerai dainavo. Tačiau pabaigoje, kai į viena susiliejo orkestro, choro ir solistų balsai, pastarieji atrodė tarsi nereikalingi. Jų nebuvo girdėti. Vėlgi trūko bendro balanso, orkestras forsavo, nustelbė net chorą. Galima buvo pamanyti, kad orkestras čia – svarbiausias. Betgi ne. Čia visi buvo vienodai svarbūs.
Naujausi komentarai