Ką reiškia „Grupinis santykiavimas“?

JAUNAS MENAS

Ką reiškia „Grupinis santykiavimas“?

Štai ji, kone visa „Žuvies akis“ – jaunieji Klaipėdos menininkai G. Giedraitytė, L. Gudaitytė, J. Malinauskas, V. Gordina, D. Vaičekauskas ir G. Žindžiūtė, – savo grupės dvejų metukų gimtadieniui surengę intriguojančią parodą uostamiesčio Dailės parodų rūmuose. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Klaipėdos jaunųjų menininkų grupė „Žuvies akis“, švęsdama dvejų metų gimtadienį, uostamiesčio dailės parodų rūmuose pristatė intriguojantį projektą „Grupinis santykiavimas“. Po skandalingu jo pavadinimu iš tikrųjų slypi ne kas kita, o bendra septynių grupės narių kūrybinė veikla.

Dveji metai kartu

„Žuvies akies“ septyniukė bendroje parodoje prisistato personaliai kaip saviti, įdomūs ir naujų idėjų kupini jauni kūrėjai. Dar visai neseniai jie buvo Vilniaus dailės akademijos bei jos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentai. Susibūrę į grupę „žuveliokai“ įsiliejo į uostamiesčio meninį gyvenimą, savo projektais, akcijomis jau dveji metai jaunatviškai drumsčia jo ramią tėkmę.

Parodoje „Grupinis santykiavimas“ irgi nenuobodu. Gintarė Žindžiūtė, Jurgis Malinauskas, Laura Gudaitytė, Darius Vaičekauskas ir svečio teisėmis joje dalyvaujantis Vilius Giedraitis parodoje eksponuoja skulptūrinius objektus ir instaliacinio pobūdžio kūrinius. Juos lydi G. Giedraitytės ir L. Gikaro paruošta dokumentinė „žuveliokų“ gyvavimo istorija bei Viktorijos Gordinos internetinė jos versija.

Jaunųjų menininkų kūriniai žaismingai varijuoja nuo estetinės iki funkcionaliosios paskirties, nuo erdvinio iki jaukiai saugaus mastelio, nuo koncepcijos iki formos. Anot G.Giedraitytės, kiekvienas autorius stengiasi atsiskleisti viename meno kūrinyje, perteikdamas tai, kas jam yra aktualiausia ir labiausiai atliepia grupinės veiklos kontekstą.

Rimtas pokštas

L.Gudaitytės objektas „Mududu“ – putoplasto dribsnių prikimštas „plaukiojantis“ fotelis ir gipiūrinė (bet šviečianti!) sieninė lempa – apeliuoja į interjero jaukumą, o gal ažūrinį mūsų būties trapumą?..

J.Malinausko „Parduotos vasaros“ – paprastos geležinės šašlykinės, išklotos avikailiais, labai primena pievoje ramiai besiganančias avytes ir čia pat perša mintį, kad jos bus sugautos, nudirtos ir suvalgytos. Link to lenkia ir audringos puotos likučiai sulaužytoje šašlykinėje...

Raudonomis aguonomis akį masina G.Žindžiūtės „Horizontai“. Menininkei aguonos asocijuojasi ne tik su stepių toliais ir liepsnojančia aistra. Už jos – ugnis, gaisras, pavojaus nuojauta. Matyt, ne šiaip sau instaliacijoje ji pastatė raudonai nudažytą benzino baką?..

D.Vaičekausko „Vizualinė semiotinė paranoja“, paskleista rankų darbo knygelių pavidalu, bene labiausiai šokiruoja. Tai savotiški komiksai, lietuviškai – skrebukai. Jų herojus – OOP (osobeno opasny recidivist), kurio slengu autorius pasinaudoja ironizuodamas sovietmečio nostalgijos tema. D. Vaičekauskas juokiasi, kad šiuos koliažus darė prisiminęs spaliukų ir pionierių sueigas. Tiesa, iš trijų vieną knygelę jis paliko tuščią, – kad ją pripaišytų, prirašytų šių laikų pionieriai ir potencialūs „osobeno opasnyje recedivisty“.

Parodos svečias V. Giedraitis – ne toks drastiškas. Bet irgi pokštininkas. Jis grupės simbolį pavertė tiesiog pajūryje tysančia mergaite žuviaake, skulptūrą dedikuodamas „Ilgam ir darniam „Žuvies akies“ santykiavimui“.

Patinka saulė ir morkos

Naujoji grupės narių paroda paženklinta oranžine spalva. Ja gi nuspalvintas ir grupės ženklas – linksmas žuveliokas, spoksantis aukštyn. Ir visi grupės nariai į vernisažą susirinko pasidabinę kas oranžiniais marškinėliais, kas šaliku ar gėle atlape. „O! Ne! Tai ne Ukrainos palaikymo akcija, - šmaikštavo grupės narė menotyrininkė G. Giedraitytė. – Oranžas mums reiškia saulę, pajūrį. Tai sveikų, „gyvų“ morkų sulčių spalva.“

„Toks pavydas suima, kad jiems dar viskas galima, – dalinosi parodos įspūdžiais tapytojas Edvardas Malinauskas. – Man tai primena tuos senus gerus laikus, kai mes, mano karta, kvailiojom. Dabar jaunimas, žinoma, daro savo ir savaip. Ateityje jie keisis, kaip keitėmės ir mes. Kiek čia mūsų, kurie iš meno duoną valgo, beliko? Dailininkus ant pirštų galėčiau suskaičiuot... Kai reikės valgyt savo duoną, ir šie vaikai užaugs, iškart pasikeis. Duok Dieve, kad nepritrūktų jiems entuziazmo! Tada ir duonos bus“.

Nedengia širmomis

Į jaunųjų parodos atidarymą atėjo ir grafikas Algis Kliševičius. „Tiesiog įdomu, kas mus išspardys“, - šypsodamasis tarstelėjo jis.

„Aišku, kad išspardys. Visi gražūs, jauni, su oranžiniais marškinėliais ir gana solidi grupuotė, - konstatavo apsižvalgęs. - Tai, ką jie kuria, yra visai kitokia plastika, palyginti su akademine ir pačia lietuviškos dailės tradicija. Nors ir čia esama formos išbaigtumo. Tačiau šie menininkai renkasi kitokį sprendimo būdą. Visi žaidžia tuo, kas yra šalia, - hepeningu, instaliacija, akcija. Bet vis tiek jie stengiasi sukurti išbaigtus dalykus. Ir visąlaik juose yra sąlygiškumo ar asociacijos efektas: geležis ir vilna, aguonos ir benzinas...“

A. Kliševičius neslėpė, jog tame esama tam tikro žavesio. Anot jo, jaunųjų kūryboje mūsų pasaulio prieštaringumas akivaizdesnis. „Jie nebijo tą paradoksą rodyti. O mes, vyresnioji karta, bandom tarsi uždengti tą gyvenimą meno širma“, - sakė VDA profesorius, su džiaugsmu pripažindamas, kad tie žmonės, kuriuos dar neseniai pažinojo kaip studentus, vis dėlto yra kūrybiškos asmenybės.