K. Smoriginas vyresnysis: siekiamybė būti geriausiam – profesionalo variklis

„Man visada būdavo neramu ir sunku į jį žiūrėti scenoje, jausdavausi taip, tarsi pats eičiau kartu ir laikyčiau egzaminą, – apie kūrybinį santykį su sūnumi sako Kostas Smoriginas vyresnysis. – Kiekviena jo klaida man atsimušdavo didžiuliu skausmu ir nesuvokimu, kaip galima taip suklysti arba kaip galima užmiršti tekstą“.

Dabar jis, matydamas sūnų scenoje, jaučiąs malonumą: „Ir man visiškai ramu, nes žinau, kad jis jau tampa profesionalu“.

– Kas jums yra profesionalas? Tikriausiai vien mokslus baigti nepakanka.

– Profesionalumas pirmiausiai yra pagarba žiūrovui, o gerbdamas žiūrovą išsiugdai ir pagarbą sau, nes negali sau leisti eiti į sceną nepabaigęs darbo – pusiau sukūręs dainą, iki galo nesurepetavęs kūrinio ar vaidmens, manydamas, kad pavardė tave išveš. Iš pradžių juk dirbi pavardei, ir tik paskui pavardė pradeda šiek tiek dirbti tau. Profesionalumo sąvoką sudaro daugybė dalykų, bet visų svarbiausias yra darbas ir dar kartą darbas.

– Sūnus pasirinko labai panašų profesinį kelią į jūsų. Kaip manote, aktoriumi tampama iš pašaukimo ar tai – tik profesija?

– Be pašaukimo aktorystėje gali labai daug laiko praleisti tuščiai, nes būti aktoriumi reiškia turėti šiek tiek talento ir labai daug dirbti, kitaip nieko nepasieksi. Kostas dar jaunas, bet labai ambicingas. Aš irgi toks buvau. Neturėjau kito varianto, kaip tik būti vienam iš geriausių savo terpėje. O siekiamybė būti geriausiam yra ne tik ambicijos, bet ir saviauklos klausimas. Manau, kad sūnus tokį požiūrį perėmė iš manęs – mes niekuomet nesvarstėme varianto savo profesinėje plotmėje būti penkti, šešti ar septinti. Nors sakoma, kad dalyvauti olimpiadoje yra svarbiau nei laimėti medalį, deja, žinome tik tuos, kurie tuos medalius laimi.

– Bet ar toks perfekcionizmas netrukdo susikoncentruoti į kūrybinį procesą, negalvojant vien apie medalį?

– Protingam žmogui netrukdo. Jeigu kalbėsime apie mėgėją, kuris stengiasi būti geresnis už profesionalą – jam niekuomet nepavyks, jo darbas bus bergždžias. O profesionalui būti vienu geriausių yra pagrindinė siekiamybė.

– Su Kostu jaunesniuoju kalbėjomės apie šiuolaikinius operų pastatymus, kuriuose iš atlikėjų, lyginant su senesniais, reikalaujama labai daug. Ar taip nutinka todėl, kad operų pastatymai vienaip ar kitaip priartėja prie dramos teatro?

– Taip, nes daugelis žymių režisierių šiandien stengiasi statyti operas taip, kaip statytų dramos veikalus. Jie suprato, kad opera vis tik yra sintetinis žanras, tad negali aktorius tik stovėti ir dainuoti, vien balsu perteikdamas viską – ir skausmą, ir džiaugsmą, reikia dar pagalbinių priemonių, o kai kurie įrankiai turi būti tie patys, kaip ir dramos teatre. Teatro esmę sudaro daugybė elementų, jame svarbu yra viskas – ir kostiumas, ir šviesa, ir atmosfera, partneriai, mizanscenos ir taip toliau. Tokia yra teatrinė kalba, todėl statyti operas kartais ryžtasi ir dramos teatro režisieriai. Tai, mano manymu, yra labai sveikintina ir teisinga. Labai gerų pavyzdžių yra ir pas mus, Lietuvoje, – sėkmingi buvo keli režisieriaus Gintaro Varno darbai LNOBT. Tokie operos spektakliai būna paveikesni, nes juose naudojami tam tikri dramos teatro principai. Kostui Malmėje, Švedijoje, teko dirbti su režisieriumi Peteriu Steinu, kuris jau senas, bet labai žymus. Tai buvo jam didžiulė pamoka – sakė pirmą kartą supratęs, kas yra rečitatyvas ir ką jis reiškia. Tąkart statė Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybas“, tad rečitatyvų ten buvo daug, ir juose kiekviena sekundė turėjo būti apgalvota, improvizacijos ir laisvės buvo labai mažai.

– O kaip dramos teatro kontekstuose? Juose irgi keičiasi ir auga reikalavimai aktoriams?

– Galbūt ir keičiasi, juk visas gyvenimas nestovi vietoje, kaip ir mes – visi senstame, visi kažkur judame. Lietuva juk irgi žygiuoja į priekį, o ne atgal, tad ir teatre pokyčiai natūraliai vyksta – mano jaunystėje buvo Eimunto Nekrošiaus, Dalios Tamulevičiūtės, Jono Vaitkaus laikai, dabar ateina visai kiti režisieriai ar net, pasakyčiau, režisūros meistrai su savais – visai kitokiais sceniniais sprendimais. Bet aš stengiuosi nebūti labai kategoriškas jų atžvilgiu, man kartais net labai įdomu stebėti naująją bangą, kuri nesustabdomai ateina. Toks gyvenimas, ir jeigu jis nesivystys, niekas nekis – viskas pradės rūgti, kaip ir baloje, kuri daug metų stovi: kai vėjas joje nevarinėja bangos ar iš vidaus neteka joks šaltinis, ji prarūgsta, pradeda žydėti ir viskas žūva.

– Užsiminėte apie sūnaus Kosto pamoką, gautą iš P.Steino. O ar jūs tarpusavyje aptarinėjate jo vaidmenų interpretacijas?

– Kartais. Kartais aptarinėjame ir kartais stengiuosi duoti jam pavyzdžių ar patarimų, kurie gali būti naudingi. Nuo operos žanro aš vis dėl to esu pakankamai toli, bet kaip mėgėjas arba klausytojas, simpatizuojantis jam, galiu sūnui pasakyti pastabų. Kas dėl danavimo, dažniausiai nutyliu, nes tai ne mano sritis, bet apie sceninius ar vaidmens sprendimus kartais pavyksta pasikalbėti visiškai rimtai, netgi tenka pasiginčyti, bandyti įrodyti arba nusileisti – būna visaip. Jis taip pat turi pilną teisę žiūrėdamas spektaklius nagrinėti mano vaidmenis ir išsakyti savo nuomonę ar pastabas. Manau, kad tai jam taip pat yra labai naudinga, nes jis supranta teatro kalbos principus ir bando išsiaiškinti jų subtilybes, tai yra sveikintina.

– Neseniai išleistoje Arno Ališausko knygoje apie jus „Eskizai scenos generolui“ autoritetu įvardijate Charley Chapliną. Kiek netikėta.

– Ch.Chaplinas yra meistrų meistras, kuris surado personažą, iš kurio tarsi visi juokiasi – mažiuką, nelaimingą, bet kartu jis visur laimi ir randa išeitis iš sudėtingų situacijų ir padėčių. Ir tai yra labai nelengva. Tuo pačiu tai daroma grakščiai ir komiškai. Ch.Chaplinas turėjo vieną labai gerą savybę – vaidindamas filmuose ar eskizuose, kaip pagrindinį instrumentą, visuomet pasitelkdavo autoironiją. Jeigu tu pernelyg myli save, negali juoktis iš kitų. Bet jeigu juokiesi iš savęs, turi teisę juoktis ir iš kitų. To mane išmokė režisierė Dalia Tamulevičiūtė, ir tuomet aš supratau, kad daugelis mano vaidmenų yra kurti būtent iš tokios perspektyvos – jeigu kažkas man atrodo pernelyg gerai, ieškau, kur yra blogiau. Čia toks dvigubas dugnas: niekada neturi teisės iš kažko šaipytis, jeigu nesijuoki iš savęs, o tokią galimybę, tuo pačiu ir teisę, turi tik protingas žmogus, nes tuomet iš šalies tai neatrodo taip baisiai ir nemaloniai, kaip kartais nutinka kasdieniame gyvenime. Taip pat neleistina scenoje dirbti su partneriu ir matyti tik save. Seniai išmokau, kad kažkuria dalimi visuomet reikia galvoti ir už partnerį, kad scenoje jam su tavimi būtų jauku, nes susikoncentravęs vien į save, susinaikinsi pats ir sunaikinsi partnerį. Šiais klausimais Ch.Chaplinas buvo didis žmogus, didis kūrėjas, nes kai kuriems rasti tokius sprendimus užtrunka visą gyvenimą.

– Užsiminėte ir apie tai, kad jus žavi Ch.Chaplino kuriamose situacijose gretinamas graudumas ir linksmumas – tai lyg amžina gėrio ir blogio kova. Čia yra šioks toks konfliktas. Ar menininkui jis būtinas?

– Jeigu menininkas savyje ieško konflikto, tai visuomet jį ras. Bet vargu ar tai duoda naudos ir jam pačiam, ir žiūrovui. Aš manau, kad visur konflikto ieškoti neverta. „Ieškoti konflikto savyje“ – taip vaizdingai sau pasakyti leidžia tik teoretikai ir filosofai. Bet kita vertus, konfliktas yra visur, pats teatras apskritai yra konfliktas, jeigu nebus konflikto, nebus ir teatro – jeigu nebus skirtingų pažiūrų, skirtingų siekiamybių, tai viskas bus kaip liūnas: bus taip neįdomu, kaip dažnai būna gyvenime. Atskirti menininką nuo konflikto yra sunkoka. Kuo menininko kūryba artimesnė kasdieniam gyvenimui, tuo ji suprantamesnė masėms. Nemanau, kad koks nors eilinis valstietis ar politikas labai giliai supranta Pablo Picasso paveikslus, jis mato tik žymų vardą ir kainą, o menininkas vis dėl to juose įžiūri, supranta ar intuityviai pajaučia daugiau. Viskas sąlygiška.

– Jūs – aktorius ir jūs – dainininkas. Tas pats žanras ar du skirtingi?

– Visiškai tas pats, nes tai yra ta pati specifika – išėjimas į sceną ir bendravimas su žiūrovais. Tai man visada yra labai svarbu ir visuomet jaučiu didžiulę pareigą – kaip aš išeisiu į sceną, ar turiu ką papasakoti. Dažniausiai turiu. Mano dainos yra tarsi laiškai, mažos išpažintys apie tai, kas mane siutina, kas man nepatinka, kas man patinka, kas man brangu ir taip toliau. Gal todėl žmonės tas dainas ir klauso.

– Ką kūrėjui reiškia įkvėpimas ir ar jis nėra pernelyg idealizuojamas ir pervertinamas?

– Įkvėpimas yra svarbus, bet visos tos istorijos, kaip įkvėpimas man atėjo rudenį ar pavasarį, žibutės sužydėjo, tada gimė trys ar keturios dainos apie meilę, yra skiedalai. Nesąmonė. Įkvėpimas yra žmogaus kūrybiškumas. Tikras menininkas visuomet yra neramus, jis visą laiko ieško, kam pasakyti tai, ko dar nepasakė. Dievadirbys taip pat neramiai sėdi tol, kol iš kažkokios kaladės neiškrapšto Kristaus veido, kuris jam tuo metu yra pats gražiausias ir švenčiausias. Jis niekada nesėdės sudėjęs rankas, žiūrėdamas į pliauską tam, kad išdrožtų buratiną. Taip kad kūrybingumas ir yra įkvėpimas, o visa kita yra tik romantika ir migla į akis.

– Neretai, kai koks nors menininkas yra nuėjęs ilgą kūrybinį kelią, bandoma jį apibendrinti geriausiomis dainomis, geriausiais vaidmenimis ir panašiai. Ar iš tiesų įmanoma savo kūryboje atrinkti geriausius?

– Tokie pavadinimai dažnai atsiranda atsitiktinai, kai koncerto rengėjai neatsargiai užrašo „geriausios dainos“. Kaip vienos ar kitos gali būti geriausios? Kodėl aš turiu sakyti, kad geriausia yra „Paukščiai“, o „Užtrauktukas“ – ne geresnė? Taip skirstyti tikrai negaliu, ir ne todėl, kad tai mano dainos. Dalykai į geriausius ir mažiau gerus yra skirstomi sporte, kur vienas centimetras reiškia geriau už kitą, kuris nušoko arba nubėgo viena sekunde mažiau, o mene taip nėra. Čia kiti kriterijai – aš priimu tą menininką, jis man patinka, mane jaudina, man jis įdomus arba ne, kitokių matavimo vienetų čia nėra.

– Ar toks dainos žanras, kurį kuriate ir atliekate jūs, išliks aktualus ateityje, kai muzikos tiek daug ir ji neretai suka komercijos keliu?

– Išliks, nes labai daug jaunų žmonių ateina į koncertus, klauso, dainuoja kartu, tad, vadinasi, dainas tikrai žino. Tai negali nedžiuginti. Aš manau, kad po saule vietos yra labai daug, tad ji gali šildyti visus žanrus, nes šviečia visiems: užteks vietos ir teatrui, ir televizijai, ir kinui, ir dokumentikai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,buti GERIAUSIAM tik PAKANKAMAI GERAI...,

...,buti GERIAUSIAM tik PAKANKAMAI GERAI..., portretas
tikras PROFESIONALUMAS yra buti GERIAUSIAM tarp PACIU GERIAUSIUJU kai KONKURENTAI neALSUOJA uz NUGAROS,bet...JU tiesiog NERA...,trumpi FILOSOFINIAI paMASTYMAI apie MENININKU PROFESIONALUMA... TASKAS
VISI KOMENTARAI 1

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių