„Spalvomis, kitomis meninės išraiškos priemonėmis aš suteikiu nuotraukai paveikslo titulą“, – savo fotografavimo braižą apibūdina anksčiau vienkiemyje Utenos rajone, dabar sostinėje gyvenanti menininkė.

– Kaip prisistatytumėte „Kauno dienos“ skaitytojams, kas esate šiandien ir kas buvote vakar?

– Esu Judita Juknelė, jau 51 metus man kilo ir leidosi saulė. Savo jaunas dienas laimingai ganiau Kaune, mano alma mater yra Vytauto Didžiojo universitetas, Menotyros fakultetas.

Namuose mane apkabina aštuonios vaikiškos ir dvi vyriškos rankos. Vakar buvau tokia pati kaip ir šiandien, tik išgėrusi vienu kavos puodeliu mažiau, išdalijusi mažiau bučinių, išgirdusi mažiau „mama“. Rytoj aš ir vėl būsiu tokia pati kaip šiandien, tik bučiniais, apkabinimais turtingesnė.

Mano galvoje jau kelerius metus verda saldi uogienė iš pačių skaniausių fotografijos uogų. Įkvėpimui tarsi cukrų aš naudoju dailės, muzikos, literatūros, šokio ingredientus. Kasdien iš to katilo traukiu nuotraukas, dažniausiai „Fine Art“ fotografijos stiliaus.

Noriai: pirmieji J. Juknelės modeliai – jos vaikai. Jiems buvo įdomu pamatyti kitokį savo atvaizdą, todėl fotosesijas priimdavo kaip žaidimą. / J. Juknelės asmeninio archyvo nuotr.

– Papasakokite, kas yra „Fine Art“? Kokie šio meno principai ir kokiu keliu jūs, menotyrininkė, priėjote iki aistros fotografavimui?

– Kaip ir sakiau, „Fine Art“ fotografija atkartoja tapybos darbų estetiką. Spalvomis, kitomis meninės išraiškos priemonėmis suteikia nuotraukai paveikslo titulą. Iš pradžių fotografavau tik savo vaikų kasdienybę, mačiau tame grožį ir prasmę, bet pro šalį ėjo „Fine Art“ nuotraukos. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio! Tikiuosi, abipusė.

Manau, kad didelę dalį mūsų savasties sudaro mūsų gyvenimo patirtys. Universitete gerte gėriau į save meno idėjas, jų įvairovę, estetiką. Tai tikrai paliko tam tikrą pasaulio matymo filtrą, kurį naudoju dabar

kurdama.

– Kiekvienos fotosesijos metu jums tenka užmegzti ypatingą emocinį ryšį su žmogumi. Pagrindinis modelis, kaip matyti iš nuotraukų, yra jūsų sūnus Jogaila. Kaip pasiekėte to, kad paauglys mielai pozuoja mamai?

– Pirmieji mano modeliai – mano vaikai. Jiems įdomu pamatyti save kitokį nei tą, kurį kasdien mato veidrodyje, todėl mielai fotografuojasi, priimdami tai kaip žaidimą. Prieš fotosesiją rengiu juos keistais drabužiais, kalbu apie tai, kokia nuotaika turėtų vyrauti fotosesijos metu. Kalbamės tol, kol matau, vaikas įeina į vaidmenį. Nepaprasta susikaupti ir būti rimtam, kai ant galvos pritvirtintos trys pripūstos guminės pirštinės.

Tačiau jie šaunuoliai. Aš taip gerai nemokėčiau pozuoti, kaip jiems pavyksta. Dažniausiai pozuoja Jogaila. O būna taip: „Vaikai, darau nuotrauką ir man reikia modelio, kuris norit mamai padėti?“ Dažniausiai Jogaila pirmas atsiliepia. Dabar jie jau dideli. Bazilei – 19, Jogailai ir Auktumui – 14, Dantei – 11 metų.

Modelis: sūnus Jogaila geriausiai žino, kaip atliepti mamos lūkesčius ir menines idėjas „Fine Art“ stiliaus fotosesijoje. / J. Juknelės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip gimsta fotosesijų idėjos? Gal ir vaikai jau padeda savo pasiūlymais?

– Kartais, kai vaikai ar vyras pasiūlo kokią idėją ar rakursą – visada pabandome. Tačiau paprastai, tos idėjos yra labai įnoringos viešnios – ateina ir išeina ne tada, kai noriu aš, o tada, kai nori jos.

Būna, ieškau idėjos, vartau meno albumus, žiūriu šokio spektaklius, bet galvoje – lyg tuščiame kambaryje – tik sienos. Ir staiga, perskaičius eilėraštį apie, tarkime, violončelės vienatvę, tame tuščiame kambaryje atsiranda idėja. O jei padaryčiau nuotrauką apie ant veido krintančius ir tirpstančius debesis?!

Kuo daugiau dirbu, tuo jautresnė darosi idėjas gaudanti antena. Tačiau jei klausiate, kaip jos gimsta, tai man vis dar didžiulė paslaptis. Jei kas žinote, parašykite, labai lauksiu.

– Cituoju: „Gražiai fotografuojančių yra daug, o man didžiausias džiaugsmas – sukurti kažką neįprasto, stebuklingo, vaizdu papasakoti istoriją.“ Ar ta istorija, prieš paimant fotoaparatą į rankas, jau turi būti jūsų galvoje?

– Kiekvienai fotosesijai kruopščiai ruošiuosi. Peržiūriu šimtus nuotraukų, galvoju, kokia tematika konkrečiam atvejui labiausiai tiktų. Apgalvoju kiekvieną kadrą. Tačiau ponas Netikėtumas visada atneša malonių siurprizų. Ir būna taip, kad tik dalis mano pasiruoštų idėjų virsta nuotraukomis. Kitos nuotraukos atsiranda spontaniškai kūrybiniame procese.

Man patinka fotografuoti žmones. Su visais užsimezga unikalus, tik tam žmogui ar tai šeimai būdingas bendrumo ryšys. Branginu jį. Dar kartą tuos šiltus momentus išgyvenu redaguodama nuotraukas. Atrodo, sugrįžtu į fotografavimo laiką, tik modeliai jau nebekalba. Fotografijoms skirtoms redagavimo programomis kalbinu juos iki maksimalaus meninio rezultato.

Etapas: beveik dešimt vienkiemyje pragyventų metų šeimai buvo pilnatvės laikas. „Lengva nebuvo, bet gyvenimą matavau dvasinėmis liniuotėmis. Man atrodė, kad namuose pilna meilės, o aplink namus – visomis spalvomis dainuojanti gamta“, – teigia keturių vaikų mama. / J. Juknelės asmeninio archyvo nuotr.

– Muzikos instrumentai, vazos, akinių ir padidinamieji stiklai, skėčiai, narveliai – jūsų nuotraukose prakalbinti žmones padeda įdomus rekvizitas. Kur jo ieškote, iš kur gaunate stilistiškai derančių rūbų – gal pati juos siuvate?

– „Fine Art“ fotografijai tinka visi daiktai, kuriuos turime namuose: vazos, lėkštės, kočėlas, pakaba, knygos, paklodės, siūlai, lempos. Reikia tik prasmingai įkomponuoti.

Kadangi beveik dešimt metų gyvenome vienkiemyje, daug senų daiktų kartu su nuotraukomis atkeliauja iš ten. Dėl drabužių labai galvos nesuku. Jei nufotografuočiau jus su vienspalve suknute, fotošopo pagalba lengvai perrengčiau karalienės suknele.

„Fine Art“ fotografija nėra dokumentinė fotografija, todėl pateisinu manipuliavimą vaizdu dėl rezultato. Vis dėlto niekada nekeičiu nei žmogaus bruožų, nei kūno. Dar prašau, kad modelis ateitų be makiažo ir be lakuotų nagų. Ar įsivaizduojat Leonardo da Vinči Moną Lizą su ryškiu makiažu ir ilgais lakuotais nagais? Turbūt ne.

– Norite, kad jūsų nuotraukos turėtų išliekamąją vertę, kad jomis gėrėtųsi vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai. Sakykite, o jūsų pačios vaikai ar daug tokių turi?

– Ko, jau ko, bet nuotraukų mano vaikai turės labai daug ir labai įvairių. Darau tiek menines nuotraukas, tiek ir vaizdu užfiksuoju jų kasdienybę, nes diena, savaitė, mėnuo, metai prabėga greitai, ir jie jau niekada nebus tokie, kaip šiandien. Todėl fotografuokime savo vaikus, mylimuosius, draugus. Fotografijų niekada nebūna per daug.

Nuotykis: kaime J. Juknelę fotografuodavo vaikai. Kartą, vilkint močiutės rūbais, į jos plaukus įsivėlė bitė. „Bijau šaukti – dar vaiką išgąsdinsiu“, – prisimena šešerių metų sūnui pozavusi mama. / J. Juknelės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar bandėte kada fotografuotis pati? Tapti pagrindine nuotraukos heroje?

– Batsiuvys be batų. Aš labiausiai mėgstu būti kitoje kameros pusėje. Tačiau, jei reikia mano nuotraukos, kreipiuosi į savo draugus fotografus. Tiesa, kaime mane fotografuodavo vaikai.

Prisimenu, kartą apsirengiau savo močiutės drabužiais: mėlynu megztuku ir pilku sijonu, rankose laikiau siūlų kamuolėlius. Daviau tada gal kokių šešerių metukų savo jaunėliui kamerą. O ta kamera sunki, vaikas vos išlaiko, taip taikosi, taip stengiasi. Staiga pajutau, kad į plaukus įsivėlė bitė. Buvau susipynusi kasas, o ta bitutė nei pirmyn, nei atgal – įstrigo. Ir pradėjo gelti man į galvą. Žinau, kad unikalus momentas, nenoriu vaiko išgąsdinti, mintys devynių vėjų greičiu: „nieko tokio, pakentėsiu“, „nesu alergiška bičių nuodams“, „tikiuosi, nuotraukoje šypsena nebus su skausmo prieskoniu“, „na, mažiuk, spausk kameros mygtuką, spausk greičiau!“ Turiu tą nuotrauką.

J. Juknelės asmeninio archyvo nuotr.

– Pasivaikščiokime po prisiminimus. Koks buvo jūsų šeimos gyvenimas, kai įsigijote sodybą vienkiemyje?

– Vaikai lankė mokyklą Daugailiuose – mažame miestelyje, esančiame už 5 km nuo vienkiemio, vėliau važinėjo į mokslus Utenoje. Veždavo tėtis. Kartais 600 m keliukas nuo vienkiemio iki kaimo žvyrkelio taip pažliugdavo, kad išvažiuoti iš sodybos galėdavome tik traktoriumi. Tai labai patikdavo mūsų berniukams. Tikiuosi, užaugę prisimins šį nuotykį.

Žinoma, progų apsilankyti muziejuose, teatre, kultūros renginiuose kaime būna kur kas mažiau. Tačiau Utenoje yra kultūros rūmai, kur atvažiuodavo ir simfoninis orkestras, ir spektakliai. Taigi truputį kultūros gaudavome. Visi trys vyresnieji lankė muzikos mokyklą. Supratusi, kad negaliu duoti tokios kultūrinės terpės, kaip didžiuosiuose miestuose, ramiai tai priėmiau ir labai nesukau galvos. Daug svarbiau man atrodė padovanoti vaikams laimingą vaikystę toje vietoje, kur tuo metu gyvenome.

– Turbūt apie meną mažai tada galvojote: juk reikėjo nudirbti ir nemažai fizinių jėgų reikalaujančių darbų?

– Reikėdavo pasiruošti malkų žiemai, suplanuoti pirkinius, nes jei kažką pamiršai nupirkti parduotuvėje, tai jau nenubėgsi į šalia esančią. Važiuoti reikėdavo apie 15 km. Tačiau, kai dabar mąstau, gyvenant vienkiemyje neerzino niekas. Visiškas atsipalaidavimas. Nepatogumų buvo, bet argi jie svarbūs, kai už lango garsiai klykia gervės, žolės kvapas lipa per atidarytus langus, o nukritusių obuolių ateina pavalgyti stirnos?!

Ūkyje turėjome du šunis, keturis katinus, pulką vištelių su skardžiagerkliu gaideliu. Darbais irgi visi dalijomės: kas buvo tuo metu laisvesnis, tas ir darė. Tačiau kartais kokią vištelę pavogdavo lapė. Bulves sodindavome mes, o išsikasdavo šernai. Morkas nugrauždavo kiškiai. Be to, jei būčiau norėjusi savo vienkiemyje įsirengti fotostudiją, kas joje lankytųsi? Turbūt tik beržai ir rugiagėlės.

J. Juknelės asmeninio archyvo nuotr.

– Gyvenimo pradžią kaime matuojate sūnaus Dantės gimimu. Kaip klostosi jūsų gyvenimas dabar, iš kaimo sugrįžus į sostinės šurmulį?

– Į kaimą kėlėmės visam gyvenimui. Vos įsikraustėme, po dviejų savaičių gimė sūnus Dantė. Dabar iš laiko perspektyvos matau, kad nebuvo lengva, bet tada gyvenimą aš matavau dvasinėmis liniuotėmis. Man atrodė, kad namuose pilna meilės, o aplink namus – visomis spalvomis dainuojanti gamta.

Tas etapas vienkiemyje man suteikė labai daug laimės, galvojau, kad tai galutinė mano gyvenimo vieta. Tačiau vaikai išaugo visus laipiotus medžius, ištaškė visas lietaus balas, nuvalgė laukines avietes ir mes grįžome į Vilnių. Karantinas labai apkarpė šeimos pajamas, gaunamas iš vyro veiklos – pluoštinių kanapių ūkio. Supratau, kad galiu fotografuodama uždirbti šeimai pinigų.

– Ar daug laiko paroje užima „Fine Art“ eksperimentai?

– Klausiate, kokia mano dienos rutina? Ji labai panaši į visų mokyklinio amžiaus vaikų turinčių šeimų rutiną. Darbų rutulėliai keičiasi vietomis, persistumdo, vieni sumažėja, kiti padidėja. O fotografija mėgsta tylą, ir dažniausiai su ja aš susitinku naktį, kai visi būna pakeliui link savo sapno.

– Ką darote, kad kasdieniai darbai, žmonos, mamos pareigos neįtrauktų jūsų į rutiną, tokią pavojingą meniškos sielos žmonėms?

– Daryk nedaręs, įtraukia! Kartais, kai bandau skaičiuoti, kiek laiko sugaišau džiaudama skalbinius, prisimenu, kad juos ką tik išėmiau iš skalbyklės, o mano močiutė rankomis skalbdavo, plaudavo grindis. O prosenelė net grindų neturėjo – tik aslą. Užkaičiu puodą vos pasukusi viryklės rankenėlę, o močiutė pečių turėdavo iškūrenti. Turbūt mano proanūkiai apie mano buitį irgi galvos panašiai – kaip apie senovę. Įdomu būtų pamatyti, kokia bus ateities kartų rutina.

J. Juknelės asmeninio archyvo nuotr.

– Gal jūsų šeimoje yra kokių nors gražių kasdienių ritualų, kuriais galėtumėte pasidalyti?

– Nors kartą per dieną visi apsikabiname. Ir tradicinis šių laikų šeimų ritualas – vakare, prieš miegą, užėjus pas vaikus į kambarį, prieš palinkint labos nakties, sakyti: „Viskas, po truputį išjungiame savo telefonus...“

– Jei paklausčiau – ar šiandien esate laiminga arba kada jaučiatės laimingiausia?

– Jei man būtų 20 metų, pažiūrėjusi į savo gyvenimą sakyčiau: „Labai laiminga!“ Tačiau man 51 ir aš matau daugiau pustonių. Esu patenkinta savo gyvenimu. Laimė nutinka netikėtai ir yra kaip tas momentas, kai užsidega degtukas, braukiamas į dėžutės šoną. Laimė mus lanko labai ryškiais ir trumpais pasirodymais. Nelaimės irgi taip pat, tik su minuso ženklu. O visa kita yra pilka kasdienybė. Tačiau tas pilkumas turi labai daug atspalvių. Ir koks jis gražus!