Iškilaus žemaičių bajoro pėdsakai ne tik Kaune

Generolo adjutantas

Kauniečiams J. Godlewskio pavardė pirmiausia siejasi su Botanikos sodo dvaro rūmais, jo unikalios formos tvenkiniais, Garliavos bažnyčia, tačiau šis bajoras, kurio kelios palikuonės susigiminiavo su grafais ir kunigaikščiais, paliko mūsų istorijoje ir kitų įdomių pėdsakų.

„Sunku paaiškinti, kodėl Šiaulių apskrities Kurtuvėnų parapijos Griškiškių dvare 1773 m. gimęs J. Godlevskis buvo pakrikštytas tik po poros metų. Tai liudija klebono Juozapo Stanevičiaus įrašas bažnytinėje knygoje. Iš jo paaiškėja, kad Jozefo tėvas Pranciškus buvo stambus žemvaldys, aukšto rango Upytės pareigūnas, o mama – turtinga bajoraitė Kotryna Milvydaitė. Krikštynos buvo prašmatnios – berniuką lydėjo trys poros krikštatėvių. Jozefas buvo antras vaikas šeimoje. Turėjo vyresnį brolį, šešeriais metais jaunesnius brolius dvynius ir tris seseris“, – vardijo Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos narė Rūta Bukauskaitė.

Įamžinta: restauruotos Viurcburgo skulptūros „Angelas“ veidas su Liudvikos Godlewskytės bruožais. /  Doris Jaeger-Herleth archyvo nuotr.

Baigęs Kražių gimnaziją, nesulaukęs nė 20-ies Jozefas nuo 1792 m. tarnavo Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės generolo Mikalojaus Sulistrovskio, vadovavusio sukilimui Šiauliuose, adjutantu, dalyvavo kovose su Rusijos kariuomene ir 1793–1794 m. sukilime (šis laikotarpis vadintas krakosmečiu). Po sukilimo pasitraukęs iš kariuomenės, J. Godlewskis 1800 m. nusipirko Fredos dvarelį su dviem palivarkais ir 28 kaimais. Sėkmingai ūkininkaudamas, dvarelį pavertė dvaru, pastatė dvaro rūmus dar ir Išlauže, Linksmadvaryje.

Aktyvus dvarininkas

„Po trečiojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) padalijimo 1795 m., Užnemunės gyventojai (tarp jų – ir aleksotiškiai) liko atkirsti nuo savo parapijos Kaune, nes kairiojoje Nemuno pusėje, kuri po padalijimo atiteko Prūsijai, bažnyčios nebuvo. Todėl jau 1802 m. J. Godlewskio pastangomis buvo pasirašytas aktas dėl naujos parapijos steigimo Godlevo vardu. Vėliau parapija pervadinta lietuviškai į Garliavos. Nors žemė kairiajame Nemuno krante, atsidūrusi Prūsijos su Rusija pasienyje, atpigo, Jozefas reikalingos sumos bažnyčios Garliavoje statybai neturėjo – teko skolintis. Todėl bažnyčią Garliavoje pavyko pastatyti tik 1809 m.“, – aiškino R. Bukauskaitė.

Žentas: Kauno bajorų vadas Stanislovas Puslovskis (1820-?), Gelgaudiškio dvarininkas. XIX a. pab. / Kretingos muziejus, A. V. Štrauso nuotr.

Pasak pašnekovės, J. Godlewskis vėliau pastatė ir Veiverių bažnyčią, Digrių ir Fredos parko koplyčias, Garliavos liuteronų, žydų ir Aleksoto žydų maldos namus. Tai jam pavyko padaryti sėkmingai ūkininkaujant: J. Godlewskis kirto mišką, plukdė į Karaliaučių sielius, tiesė kelius, Fredoje įsteigė dervos fabrikėlį, kelias plytines, gamino krakmolą, kūrė naujus palivarkus. Ūkininkavimą sėkmingai derino su visuomenine veikla: buvo kelių Lenkijos karalystės ir Varšuvos kunigaikštystės seimų narys, aktyvus Marijampolės apskrities atstovas, kritikavęs Varšuvos kunigaikštystės finansų politiką, siūlęs būdų biudžetui optimizuoti.

Anūkė: Marija Tiškevičienė (1866–1939) – Kretingos grafienė./ Kretingos muziejus, A. V. Štrauso nuotr.

Anticarinė manifestacija

J. Godlewskis buvo vienas iš 1831 m. sukilimo Lietuvoje organizatorių ir Vyriausiojo sukilimo komiteto įgaliotinis Augustavo gubernijai. Joje ir Lomžos gubernijose organizavo pasipriešinimą Rusijos caro armijos baudėjams. Iš sukilėlių kariuomenės pasitraukė turėdamas brigados generolo laipsnį. Liko nenubaustas, pasinaudojęs amnestija. Jam priklauso frazė: „Ten, kur Tėvynė šaukiasi pagalbos, delsti negalima.“

Švietėja: O. Venckūnienė drauge su Veiverių bendruomene nemažai nuveikė, kad „Angelo“ skulptūra taptų žinoma. / V. Skučaitės nuotr. 

Kaip jau minėta, J. Godlewskis XIX a. pradžioje pastatė Alšėnų seniūnijos Digrių kaimo koplyčią, kuri dabar baigia visai sugriūti. Ši koplyčia garsi dėl savo misijos 1861–1863 m. sukilime. Jos statytojas J. Godlewskis 1861 m. rugpjūčio 12-ąją nuo Digrių koplyčios iki Aleksoto tilto Kaune suorganizavo lietuvių ir lenkų politinę-religinę draugystės manifestaciją – Liublino metinių minėjimo procesiją, pasibaigusią šv. Mišiomis Digrių koplyčioje. Šv. Mišiose dalyvavo dvi J. Godlewskio dukros ir žmona. Protestuotojai, kurių žygiui į Kauną vadovavo trys kunigai, nešė kryžius, vėliavas, altorėlius. Buvo numatyta susitikti ant Aleksoto tilto su procesija iš Kauno miesto pusės. Deja, carinė valdžia išardė dalį perkėlos per Nemuną, neleisdama procesijoms susitikti ir be gailesčio susidorodama su procesiją vedusiais kunigais.

Būdo bruožai, vestuvės

Žinomo lenkų istoriko, mecenato Joachimo Lelevelio brolio Proto dienoraštyje rašoma, kad 1812 m., spiginant šalčiui, jis pakeleiviniu vežimu iš Baltarusijos pasiekė Kauną ir, neturėdamas kur apsistoti, pasiprašė nakvynės pas J. Godlewskį Fredos dvare. Nors P. Lelevelis asmeniškai jo nepažinojo, tačiau buvo priimtas labai draugiškai, apnakvindintas, o kitą dieną jam buvo pasiūlyta karieta su arkliais, kad netikėtas svečias pasiektų savo kelionės tikslą Lenkijoje.

Unikali: Veiverių bažnyčios šventoriuje stovinčios „Angelo“ skulptūros nugarinėje pusėje esanti XIX a. lentelė. / V. Skučaitės nuotr. 

Po lošimo kortomis vestuvių puotoje J. Godlewskis niekam nežinant vienas iškeliavo į savo Fredos dvarą. Matyt, įpratęs prie laisvo viengungio gyvenimo ir aktyvios visuomeninės veiklos, jis tiesiog pamiršo savo jaunąją žmoną.

„Apie J. Godlewskio asmenybę sklando gausybė legendų. Pagal vieną iš jų – jis turėjęs apie 60 nesantuokinių vaikų. Tačiau tokių faktų nerasta. Yra žinoma, kad šis bajoras ilgai buvo viengungis. Kartą vienas jo bičiulis paklausė, kam jis ketinąs po mirties palikti savo didžiulį turtą. Šis klausimas paakino bajorą spręsti šią problemą: 1820 m. gruodžio 17-ąją Prienų bažnyčioje 47-erių J. Godlevskis susituokė su aštuoniolikmete Gardino žemės teismo teisėjo dukra Marija Volmeryte. Po lošimo kortomis vestuvių puotoje J. Godlewskis niekam nežinant vienas iškeliavo į savo Fredos dvarą. Matyt, įpratęs prie laisvo viengungio gyvenimo ir aktyvios visuomeninės veiklos, jis tiesiog pamiršo savo jaunąją žmoną. Laimė, kad piršlys parvežė ją į Fredos dvarą, kur prasidėjo šeiminis Godlewskių gyvenimas. Jų santuokoje gimė sūnus Kazimieras, dukros Liudvika, Marija ir Juzefa. Dar du vaikai mirė, būdami mažamečiai“, – pasakojo R. Bukauskaitė.

Įamžino: įrašas ant Veiverių bažnyčios išorinės sienos./ V. Skučaitės nuotr.

Apie anūkę grafienę

„Jokiuose istoriniuose šaltiniuose nepavyko rasti informacijos, kuri patvirtintų, kad J. Godlewskis buvo grafas, nors iki šiol jis kartais taip tituluojamas. J. Godlewskis buvo bajoras, o štai jo anūkė Maria Pusłowska-Tiškevičienė išties buvo grafienė“, – remdamasi ištyrinėtais istoriniais šaltiniais pasakojo R. Bukauskaitė ir priminė bajoro vaikų gyvenimo istorijas.

Šaknys: J. Godlewskio giminės herbas. / Veiverių bibliotekos nuotr. 

J. Godlewskio dukra Marija ištekėjo už Kauno bajorų vado Stanislovo Puslovskio, bet netrukus ji mirė, palikusi vienintelę dukrą, taip pat Mariją, našlaite. Pasak R. Bukauskaitės, vienuolyne auklėta mergaitė ištekėjo už grafo Aleksandro Tiškevičiaus ir tapo Kretingos grafiene. Beje, Marija su Aleksandru susipažino visai atsitiktinai. Jaunasis grafas A. Tiškevičius, Nemunu plaukdamas laivu į savo valdas Baltarusijoje, ties Panemunės pilimi pateko ant seklumos. Tad jam teko prašyti pilies savininko pagalbos – žmonių ir arklių, kad padėtų ištraukti laivą. Puslovskis ištraukė A. Tiškevičiaus laivą, o jaunasis grafas ištraukė iš pilies jo dukrą. Jų santuoka 1887 m. Vilniuje buvo palaiminta Aušros Vartų koplyčioje.

Radinys: Veiverių bažnyčios rūsyje aptikti kunigaikščio A. N. Sviatopelko-Mirskio ir jo žmonos Liudvikos karstai. / Veiverių bibliotekos nuotr.

Liudvikos likimas

„Išgarsėjo ir Godlewskių dukra Liudvika, beje, talentinga dainininkė, ištekėjusi už kunigaikščio Adomo Napoleono Sviatopelko-Mirskio. Vestuvės įvyko 1845 m. rudenį Varšuvoje, kur jaunuosius Bielano Kamaldulių vienuolyne sutuokė šeimos draugas kanauninkas Antanas Katkauskas, beje, prieš 25 metus sutuokęs ir jaunosios tėvus, o prieš 20 metų krikštijęs ir pačią Liudviką“, – pasakojo R. Bukauskaitė.

Apie J. Godlewskio asmenybę sklando gausybė legendų. Pagal vieną jų – jis turėjęs apie 60 nesantuokinių vaikų. Tačiau tokių faktų nerasta.

Jaunieji, pragyvenę kartu keturiolika metų, vaikų nesusilaukė. Liudvika, gyvendama su vyru Petkeliškių dvare netoli Juodbūdžio kaimo, sunkiai susirgo. Norėdamas išgelbėti mylimos žmonos gyvybę, vyras išvežė ją žiemą pas garsų ginekologą į Viurcburgą Vokietijoje. Deja, stebuklas neįvyko – Liudvika mirė 1859 m. vasario 15-ąją, būdama vos 33 metų amžiaus. Pasakojama, kad sielvarto pagautas jos vyras kunigaikštis Adomas Napoleonas, stovėdamas prie mirties patale gulinčios mylimosios, nupiešė jos portreto eskizą.

Apgriovė: taip Pirmojo pasaulinio karo metais atrodė Garliavos bažnyčia./ Garliavos parapijos archyvo nuotr.

„Vėliau jis užsakė tris angelų skulptūras, kurių veidai buvo padaryti pagal kunigaikščio žmonos veido eskizą. Viena tokia „Angelo“ skulptūra tebestovi Viurcburgo kapinių centre, antroji – Veiverių bažnyčios šventoriuje, o trečioji – Sviatopelkų-Mirskių giminės dvare Užvieryje (Zawierz).

Adomas Napoleonas vežė savo žmonos palaikus 1400 km iš Viurcburgo į Lietuvą ir palaidojo Liudviką Sviatopelk-Mirską Veiverių bažnyčios rūsyje. Kaip žinome, ir anksčiau Lietuvos vyrai savo žmonų svetur nelaidodavo – prisiminkime Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę, – tęsė pasakojimą apie J. Godlewskio dukrą Liudviką Veiverių bibliotekos darbuotoja Oksana Venckūnienė ir priminė, kad toje pačioje bažnyčios vietoje buvo palaidotas ir 1861 m. Berlyne miręs Liudvikos vyras. – Kai naujasis Veiverių bažnyčios klebonas Kęstutis Vosylius pradėjo šventovės tvarkybos darbus, po grindimis aptiko du apirusius, metalu apkaustytus karstus – Liudvikos ir jos vyro. Karstai buvo pagarbiai apsaugoti perdanga. Tad Veiverių bažnyčios rūsyje ilsisi dviejų kunigaikščių palaikai – tai liudija lentelė bažnyčios sienos nišoje. Minėtoji ir bažnyčios fundatoriui J. Godlewskiui skirta atminimo lenta, esanti ant išorinės bažnyčios sienos, buvo atidengtos 2017 m. rugpjūčio 27-ąją per Šv. Liudviko atlaidus Veiverių bažnyčioje.“

Išliko: pasak G. Urbšto, nišoje po karstu su Godlewskių palaikais saugomos buvusių karstų detalės. 

O. Venckūnienė parodė atokioje bažnyčios šventoriaus dalyje tebestovinčią „Angelo“ skulptūrą Liudvikos veidu. Džiaugėsi, kad „Angelo“ skulptūra niekam neužkliuvo sovietmečiu. Gal todėl, kad lentelė, bylojanti apie šio angelo kilmę, įtaisyta nugarinėje „Angelo“ postamento pusėje? „Išliko „Angelo“ skulptūra ir Viurcburgo miesto kapinėse. Gal ir nebūtų išlikusi, jei ne vietinės gidės Doris Jaeger-Herleth atidumas. Mat ji, pamačiusi internete „Angelo“ skulptūrą su to tokiu pačiu veidu Veiveriuose, susidomėjo jos istorija ir 2015 m. atvažiavo į Veiverius. Paskui subūrė Viurcburge „Angelo draugiją“, surinko 25 tūkst. eurų skulptūrai atstatyti ir pasirūpino, kad 2018 m. ji būtų atidengta. Beje, tris skulptūras pagal A. Mirskio eskizą XIX a. viduryje pagamino Berlyno metalo liejyklos savininkas architektas Moritzas Geissas“, – aiškino Oksana.

Santykiai su sūnumi

Trečioji J. Godlevskio dukra Juzefa ištekėjo už turtingo Užnemunės dvarininko Viktoro Gavronskio. Vestuvės vyko Godlewskių dvare, Išlauže, kuriame gyveno jaunoji su tėvais. Santuoką laimino tas pats kanauninkas Antanas Katkauskas. 1860 m. mirus V. Gavronskio tėvui, sūnui Viktorui atiteko Šūklių dvaras. Gavronskiai susilaukė keturių vaikų, iš kurių keli (kiek pavyko rasti, skolų prisidarė tik Stanislovas) nugyveno savo turtą.

J. Godlewskio sūnus Kazimieras neaiškiomis aplinkybėmis mirė 1886 m. Vilniuje, viešbutyje „Italija“, būdamas 62 metų. Dėl netinkamo Kazimiero gyvenimo būdo jo santykiai su tėvu buvo sudėtingi. J. Godlewskis ne kartą per skelbimus įvairiuose laikraščiuose prašė neskolinti sūnui pinigų, kartu įspėdamas, kad nemokės jo skolų, kurių jis prisidarydavo lošdamas kortomis.

Garliavos bažnyčia

Garliavos sporto ir kultūros centro išleistame 2023 m. kalendoriuje primenama legenda apie Garliavos ištakas: J. Godlewskis važiavęs per šią pelkėtą vietovę su arkliais ir įklimpęs. Meldė Dievą jį išgelbėti ir prižadėjo už tai pastatyti čia bažnyčią. Išsigelbėjęs pažadą tesėjo. Yra žinoma, kad Garliavos bažnyčia 1809 m. buvo pastatyta J. Godlewskio lėšomis. Jam atvažiuojant karieta į pamaldas, skambėdavo bažnyčios varpai, o klebonas pasitikdavo J. Godlewskį šventoriuje ir vesdavo tik į jam vienam skirtus klauptus bažnyčioje.

Vaizdas: Garliavos bažnyčia dabartiniais laikais./ Garliavos parapijos archyvo nuotr.

Per Pirmąjį pasaulinį karą nukentėjo dalis bažnyčios skliautų, suskilo sienos, buvo susprogdinti bokštai. Kartu buvo suniokoti ir dešinio bokšto kriptoje užmūryti J. Godlewskio žmonos, vieno jų mažamečio vaikelio ir 1867 m. sausio 12 d. Aukštosios Fredos dvare mirusio J. Godlewskio palaikai karstuose.

Pagarbiai: dešinio Garliavos bažnyčios bokšto kriptoje laikomas ąžuolinis karstas su J. Godlewskio, jo žmonos ir vieno iš vaikelių palaikų likučiais. 

„Garliavos bažnyčia buvo suremontuota 1923 m., o jos bokštai atstatyti 1935 m. pagal žinomo architekto Stasio Kudoko projektą. Matyt, siekiant lietuviškumo, ant išorinės bažnyčios sienos radosi lentelė su įrašu, kad čia ilsisi bažnyčios fundatoriaus Juozapo Garliausko palaikai. Tačiau per karą suknežintais karstais anuomet nebuvo tinkamai pasirūpinta. Pirmą kartą jie buvo aptikti 1973 m., bet tik 1989 m. Garliavos parapijos vikaro Vytauto Prajaros inciatyva buvo išvalyta bokšto nuolaužomis užversta kripta, kurioje tebegulėjo J. Godlewskio sarkofago ir jo artimųjų medinių karstų ir palaikų liekanos. V. Prajara pasirūpino, kad visi surasti palaikai būtų sudėti į vieną ąžuolinį karstą, kuris procesijos metu buvo nešamas aplink bažnyčią ir pagarbiai patalpintas pašventintoje kriptoje. Mano iniciatyva 2018 m. kripta buvo pertvarkyta: visos buvusių karstų ir jų puošybos liekanos buvo sudėtos po ąžuoliniu karstu įrengtoje nišoje, pridengtoje raižyto metalo durelėmis“, – pasakojo dabartinis Garliavos bažnyčios klebonas kunigas Gintaras Urbštas.

Fredos rūmų ansamblis

Kaip rašė istorikas Ovidijus Jurkša, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis 1500 m. padovanojo savo monetų kalikui, Krokuvos miestiečiui Henrikui Šliagiriui kalną, pievas ir laukus prie Jiesios, jis Fredoje pastatė dvarą, kurį pardavė LDK maršalkai kunigaikščiui Mykolui Glinskiui. Bėgant amžiams, keitėsi Fredos valdytojai, bet būtent J. Godlewskis XIX a. pradžioje suformavo Aukštosios Fredos dvaro sodybą, tapusią čia minimo bajoro užmiesčio rezidencija, į kurią anuomet vedė žvyruota Kauno–Varšuvos kelio atšaka. J. Godlewskiui tapus Aleksoto žemių šeimininku, jo valdose tebuvo 180 gyventojų.

Prižiūrima: Veiverių bažnyčia dabartiniais laikais./ R. Bukauskaitės nuotr.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo direktoriaus dr. Nerijaus Jurkonio, ši Aukštosios Fredos dvaro sodyba – raiškus ir vertingas klasicizmo ir istorizmo laikotarpio sodybinis ansamblis.

„Centrinis rūmų pastatas atgręžtas į pietus. Jo antrame aukšte J. Godlewskis buvo įrengęs poilsiui skirtą balkonėlį, kuriame dažnai skambėdavo muzika. Mat dvaro šeimininkas buvo didelis muzikos mėgėjas. 1816 m. jo surinktas ir išlaikomas 32 asmenų orkestras koncertuodavo ne tik gubernijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Iš minėto balkono J. Godlewskis ir jo svečiai galėjo grožėtis prieš akis plytinčiu parku su tvenkiniais ir įvairia augmenija. Priešais centrinius rūmus ir dabar tyvuliuoja unikalūs G ir J formos vandens telkiniai, o atokiau – taško formos tvenkinys. Tokiu originaliu, bene vieninteliu Lietuvoje, būdu J. Godlewskis įamžino savo atminimą, įsirašė į dvaro gamtovaizdį,“ – sakė dr. N. Jurkonis.

Kaip žinome, daugelis dvaro sodybos pastatų, parkas išliko iki šių dienų ir yra įtraukti į saugotinų vertybių sąrašą. Tarp jų – ir dvaro sodybos oficinos, kuriose kažkada gyveno tarnai, muzikantai, o dabar veikia gabių vaikų mokykla „Gifted“, įsikūrusi Botanikos sodo administracija. Vienoje buvusioje oficinoje gyveno pirmasis ir antrasis Botanikos sodo direktoriai: Konstantinas Regelis ir Kazimieras Grybauskas su šeima. Na, o kas nesižavi kelis karus ir okupacijas atlaikiusiu salos nameliu – buvusia dvaro sodybos ledaine? Tai jaukus vieno aukšto pastatas su rūsiu po visu namu, kuriame karštomis dienomis J.Godlewskio dvariškiai laikydavo maisto produktus. Dabar šioje jaukioje erdvėje rengiamos parodos, susitikimai, paskaitos.

Į J. Godlewskio dvaro unikalumą yra atkreipęs dėmesį VDU habil. dr. prof. Vytautas Levandauskas, teigęs, kad 1919 m. čia ketinta įkurdinti Respublikos Prezidento rezidenciją, tačiau pritaikyti dvarą tokioms reikmėms buvo per brangu besikuriančios Lietuvos iždui.

Baigus centrinių dvaro rūmų tvarkybos darbus, ant rūmų sienos bus įrengta J. Godlewskio atminimui skirta lenta.