Išleidęs eilėraščių knygą „Lapė, rožė ir bambukas“ poetas Gintaras Patackas dovanų ėmė gauti... bambukus

Kauno bohemos simboliu laikomas garsus poetas gegužę išleistą rinkinį praėjusią savaitę pristatė Kameriniame teatre. „Vasarą visi žmonės išsilakstę kas kur, o rudenį vėl renkasi į miestą. Todėl „Lapės, rožės ir bambuko“ sutiktuves buvau atidėjęs“, – paaiškino Gintaras. Tai jau šešiolikta kauniečio poeto, cituojamo literatūros istorijos vadovėliuose, patenkančio į antologijas, knyga.

Neserga didybės manija

Sakoma, kad įžymiu rašytoją galima laikyti tada, kai jis turi pasekėjų, jo rašymo manierą kopijuoja jauni literatai, kaip palydovai skriejantys garsenybės orbita. Gintarui Patackui epigonų netrūksta, kaip ir pavydžių kritikų. Tačiau pats poetas nėra žmogus, išdidžiai besišildantis šlovės spinduliuose ir demonstratyviai velkantis paskui save „literatūros dvariškių“ svitą.

„Įžymus jaučiuosi, kai rašau. Tada esu pranašesnis už minią puse galvos. Tačiau po įkvėpimo ateina iškvėpimas. Apninka nevisavertiškumo kompleksas, graužiančios abejonės. Aš jau nekalbu apie tai, kad Lietuvoje kūrėjai stipriai pralaimi krepšininkams... Apskritai tokios profesijos „poetas“ pasaulyje nėra. Tai tik savo tinginystės pateisinimas“, – pusiau juokais, pusiau rimtai dėsto G.Patackas, kažkada baigęs studijas Kauno politechnikos institute.

Ar įkvėpimo sąvoka dar nepaseno? Gal jį galima tiesiog prisišaukti, įsiteigti?

„Įkvėpimas yra. Jis ateina kaip susiruošęs vogti vagis, užliedamas kiekvieną kūno ląstelę milžiniška adrenalino banga. Rašyti be įkvėpimo? Irgi galima. Tik tuomet tai jau būtų eiliakalystė.”

Kūrybos kalvėje – naujiena

Perkopę penkiasdešimtmečio ribą poetai dažnai suka į prozą. G.Patackas teigia neketinąs to daryti. „Sykį ėmiausi „geltonosios literatūros“, nes už ją tada gerai mokėjo: 1992-aisiais išleidau trumpų apsakymėlių knygą „Naktis su keturiais lavonais“. Tai buvo labai pragmatiškas santykis su proza: domino tol, kol gavau pinigų.“

„Man trūksta jėgų rimtai prozai. Artėjant senatvei reikia laikytis siauros specializacijos, todėl rašau eilėraščius“, – apie ištikimybę vienai mūzai kalba Gintaras.

Rimuoto eilėraščio meistryste savo kūrybos gerbėjus žavintis G.Patackas publikacijai „Kauno dienoje“ pasiūlė pluoštelį nerimuotų posmų, parašytų pernai rugpjūtį. Ar tai ryžtingas kūrybinės manieros posūkis?

„Laikykime tai mano ketinimu kada nors ateityje gauti Nobelį. Nerimuota poezija lengviau išverčiama į kitas kalbas“, – šypteli Gintaras.

Kad ir koks puikus būtų rimuotas eilėraštis, visų jo garsinių sąskambių, metaforų, teksto energijos vertime neįmanoma išsaugoti. Apie lietuvių kalbą idealiai mokančius vertėjus kur nors Anglijoje ar Prancūzijoje galima tik pasvajoti, sako poetas. „Vis dėlto rimavimo irgi nemesiu. Kodėl turėčiau atsisakyti savo stipraus kozirio?“

Mylimoji Laisvės alėja

Pavadinęs savo naujausią rinkinį skambiu vardu „Lapė, rožė ir bambukas“, Gintaras sako, kad šie žodžiai jam patinka garsine muzika ir turi simbolių potekstę. „Lapė – tai parbėgusi ir gaištanti poezijos mūza, maitinta ir platoniška, ir šėtoniška meile. O bambukas...Jų vis daugėja. Gaunu puokštę su sausa lazda, o ši vandenyje išleidžia šaknis ir žaliuoja kaip pasiutusi, lepinama Tautvydos (Gintaro žmonos poetės Tautvydos Marcinkevičiūtės – Red.).“

Jau daug metų E.Ožeškienės gatvėje gyvenantį Gintarą Patacką kasdien sutiksi Laisvės alėjoje. Dažniausiai lauko kavinėje su kavos puodeliu ar vyno taure ir cigarete. Laisvės alėja yra Gintaro Patacko scena, pasimatymų vieta, stebėjimų poligonas ir akumuliatorius, pakraunantis kūrybos variklį.

„Miestas mane yra absoliučiai absorbavęs. Kūnas tarsi ilgisi kaimo žolės, o toji vienintelė gatvė – Laisvės alėja nepaleidžia. Esu užaugęs Aleksote, bet gimtojo rajono, vaikystės vietų trauka nėra tokia stipri. Ten nuvažiavęs ilgai neiškenčiu, pasidaro nuobodu“, – sako Gintaras.