Aktorė Virginija Kochanskytė pastebėjo: lietuvybė ima rūpėti ir trečiosios kartos emigrantams

Spalio pradžioje parskridusi iš ilgo koncertinio turo artistė kupina įspūdžių. „Nors labai pasiilgau namų, o penkios savaitės svetur nešykštėjo įtampos ir netikėtumų, jaučiuosi pakiliai. Pasidalijau su publika tuo, kas brangu ir jiems, ir man pačiai.“ Tautiečiams anapus Atlanto V.Kochanskytė pristatė dviejų dalių poezijos programą „Koks didelis tas grožio ilgesys“ ir savo įskaitytą Bernardo Brazdžionio eilėraščių plokštelę „Per pasaulį keliauja žmogus“.

Suteikė spektaklio spalvų

Išeivijos lietuviams Brazdžionis tebėra dievas, sako aktorė. Šiemet minint poeto gimimo 100-metį, V.Kochanskytę koncertuoti jubiliejiniuose vakaruose pakvietė Šiaurės Amerikos ateitininkų taryba.

Programa „Koks didelis tas grožio ilgesys“ tenykštei publikai buvo malonus siurprizas. Aktorė parengė ją vaidybinę, su mizanscenomis, nuotaikų kaita. „Tai, ką skaičiau, buvo tarsi poetinis pasakojimas apie jausmų ir minčių žemę, auginusią Bernardą Brazdžionį ir kiekvieną iš mūsų. Kruopščiai apgalvojau savo sceninius kostiumus. Pirmojoje programos dalyje, skirtoje Brazdžioniui, vilkėjau šviesų, ilgą drabužį su nėriniais, papildantį romantinę nuotaiką. Kita koncerto dalis sudaryta iš labai įvairių autorių poezijos – Česlavo Milošo, Jono Aisčio, Liūnės Sutemos, Aldonos Puišytės, Vieslavos Šymborskos, Kazio Bradūno. Per ją vilkėjau šiuolaikinės emancipuotos moters įvaizdį atitinkantį kostiumą, papildytą katiliuku ir raudona rože. Žiūrovams tokia teatralizuota literatūrinė programa labai patiko, panašios anksčiau jie nebuvo matę“, – dalijasi įspūdžiais aktorė.

Virginija prasitaria: nedaug trūko, kad ši kruopščiai sumanyta koncerto vizija subyrėtų. „Atskridus paaiškėjo, kad pasimetė mano bagažas, kuriame – visi drabužiai. Jau buvau pasiskolinusi iš ko sijoną, iš ko batus, kai, likus kelioms valandoms iki koncerto, atvežė mano lagaminą.“

Susitikimai ir likimai

Pasaulio lietuvių bendruomenės kvietimu Amerikoje V.Kochanskytė koncertavo jau aštuntą kartą. „Surengiau devynis pasirodymus aštuoniuose Kanados ir JAV miestuose, ir visur laukė pilnos salės. Buvo malonus atradimas tarp publikos matyti nemažai jaunų žmonių. Man buvo netikėta, kad į koncertą Niujorke atėjo ypač daug vadinamųjų ekonominių emigrantų“, – kalba V.Kochanskytė.

Vadinamosios trečiosios bangos emigrantai anksčiau susilaukdavo iš vyresniosios kartos išeivių piktokų priekaištų, kad yra nusišalinę nuo lietuviškos veiklos ir rūpinasi tik savo materialiniais reikalais. „Dabar žmonės, prieš keliolika metų palikę Lietuvą, išsigando pamatę, kad jų paaugę vaikai gimtąją kalbą jau praranda. Senosios kartos jėgos senka. Norint išlaikyti sekmadienines lietuviškas mokyklas, darbo turi imtis jaunesni. Daugelio lietuvių bendruomenių valdybose atsirado nemažai „trečiabangių“. Kai kurioms jie net vadovauja“, – pasakoja aktorė. Beje, dvi jaunos išeivės – violončelininkė Agilė Storyk ir dainuojamosios poezijos atlikėja Audronė Simanaitytė pačios įsijungė į kelių V.Kochanskytės koncertų programą.

Nuoširdūs pokalbiai su įvairių kartų išeiviais iš Lietuvos daug ką paaiškino ir man pačiai, ir, žinoma, jiems, sako aktorė.

„Gyvenimas yra vienas, pasirinkimai labai asmeniški. Išgirdau, kad kai kurie įsitikino: emigruodami jie suklydo, neįsiklausė į širdies balsą. Tie, kurie Amerikoje atsidūrė su „žaliąją kortelę“, gali parvykti į Lietuvą bent pasisvečiuoti. Tuomet pamato, kad jų draugai, bendraamžiai, likę tėvynėje, irgi nestovėjo vietoje, kažko pasiekė. Liūdniausioje padėtyje yra tie, kurie Amerikoje gyvena nelegaliai. Jie į Lietuvą atvažiuoti negali net trumpam, nes tuomet jiems būtų užtrenktos durys sugrįžti.“

Kas siunčia ženklus

Penkios savaitės toli nuo Lietuvos prailgo, prasitaria artistė. Koncertinėje kelionėje, kaip toje dainoje, keitės ir miestai, ir veidai. Virginija skaitė poeziją tautiečiams Toronte ir Vasagoje, „Dainavos“ stovykloje prie Detroito ir Vašingtone, NiuDžersyje ir Niujorke, Bostone, Sent Pytersburge ir Klyvlende. „Renginiai vykdavo daugiausiai savaitgaliais, kai žmonės laisvesni. Jie buvo suplanuoti taip, kad būtų patogu nueiti ir į mišias bažnyčioje. Amerikoje atstumai dideli, dėl lietuviško renginio kitąsyk išeiviams tenka važiuoti šimtus kilometrų.“

Aštuntąją aktorės kelionę už Atlanto lydėjo fatališki sutapimai. Dukart atidėti skrydžiai. Įvykiai lėktuve kaip iš kino filmo: sunkiai susirgus vienam keleiviui, netikėtai pakeistas maršrutas. Skaudi žinia, užklupusi jau važinėjant su programa po Ameriką: mirė teta. „Spėjau nuskristi į jos šermenis ir – vėl atgal į koncertą. Teta pasitraukė iš Lietuvos, artėjant frontui, būdama dar jauna mergaičiukė. Išvažiavo kaip stovi – su rožiniu ir maldaknyge megztuko kišenėje, nes išvakarėse buvo bažnyčioje. Ji man yra pasakojusi, kad pro šalį vežimu prariedėjo Vokietijos sienos link ūkininkė Sniečkienė, Lietuvos komunistų galvos Antano Sniečkaus motina, ir paragino: bėkit iš čia, mergaitės, nes vilkai sudraskys...“

Jau grįždama iš Amerikos Virginija įstrigo Amsterdame, nes lėktuvas vėlavo. „Tada pagalvojau: kodėl turiu į tai žiūrėti kaip į nesėkmę? Gal tas gražuolis miestas tiesiog siunčia man ženklą – stabtelėk, atsipūsk, apžiūrėk... Juk tiek kartų Amsterdamas tebuvo tranzitinė stotelė, skrendant toliau.“