I. Dabulskienė: Aleksas drąsino pasišaipyti iš negandų

Tarp knygelėje "Tiek to linksmumo" publikuotų eilių – ir skirtos poeto mūzai Irenai. Eilėraštyje "Reali vizija" A.Dabulskis dėkoja: "(...) tuoj pusė šimtmečio, / kai tu šalia, / tavim remiuos tvirtai – / lyg stebuklinga lazdele". "Jausmų pinklėse" autorius ironizuoja savo "pavydulį" ir pažada: "O dabar nedvejok, tikėk: / aš ir miręs tave mylėsiu, / tik išmintingiau bent kiek / nepriekaištausiu, tylėsiu, dūlėsiu..." Irena prisipažįsta – ir metams praėjus, vis dar nepakeliama tyla be Alekso, vis dar nepaleidžia gėla.

– "Tiek to linksmumo" – šiuo eilėraščio vardu pavadinote A.Dabulskio neskelbtos poezijos rinkinį, jūsų sudarytą, "Santaros" išleistą. Bet iš pradžių – ne apie šį literatūrinį palikimą. Kokie buvo metai be Alekso? Ko gero, tinka pasakyti – tiek to linksmumo… Netektis žiojėja, o gyventi reikia. Kaip gyvenosi?

– Sudėtingai. Mirtis manęs neišgąsdino, bet netektis ir ilgesys neapleidžia nei dieną, nei naktį. Kartais jaučiuosi taip, tarsi Aleksas būtų išvažiavęs į kokią nors kūrybinę stovyklą (važiuodavo į Nidą, Dubultus Latvijoje, Gagrą Kaukaze ir kitus rašytojų vasaros užsiėmimus) – tik laiškų nerašo. Labai trūksta jo buvimo, išminties, palaikymo visais gyvenimo atvejais, mūsų pokalbių, rankų šilumos. Jaučiu vienatvę, nors aplink labai daug mielų žmonių – sesuo, sūnūs, marčios, anūkai, giminės, bičiuliai, buvę bendradarbiai, o ir šiaip pažįstami. Iš visų sulaukiu palaikymo, bet gėla ir tuštuma neapleidžia. Gal kada nors tas jausmas keisis, bet šiuo metu yra taip. Negaliu apsimetinėti.

– Pasak gero Alekso bičiulio rašytojo Vytauto Martinkaus, Aleksas baiminosi šios knygos, nenorėjo jos rengti. Ar jums persidavė ta baimė? Kokia buvo jūsų knygos vizija ir kaip ją sekėsi paversti tikrove?

– Ragindavau Aleksą, kad atrinktų, jo manymu, spausdintinus eilėraščius, ne kartą sodindavau prie darbo stalo pasiruošusi juos perrašyti, sudėti į vieną laikmeną, kad galėtų neskubėdamas juos redaguoti, taisyti. Bet jis prieštaraudavo ir sakydavo, kad dabar neturi jėgų, kad surinks juos, kai sustiprės kūnu, kai galės tinkamai mąstyti. Taip praėjo šešeri metai, o jėgos vis silpo ir silpo. Negana to, dažnai abejodavo, ar jo poezija dar kam nors įdomi, sakydavo, kad archyvuose nieko spausdintino nėra.

Po Alekso išėjimo buvo nežmoniškai sunku prisiliesti prie bet kokio daikto, dokumentų, segtuvų. Pakėlusi jo ranka rašytus lapelius apsipildavau ašaromis, grįždavo prisiminimai, negalėjau dirbti, paskendau emocijose. Tikrai bijojau, nerimavau, kad nesugebėsiu atrinkti pačius tinkamiausius eilėraščius. Abejodavau, ar Aleksas pritartų, kad šis ar kitas eilėraštis būtų paleistas į viešumą, o ir prie daugelio eilėraščių buvo Alekso prierašas: "Taisytina", "Nespausdintina".

Jo paskutinėmis dienomis, kai dar galėjome kalbėtis, pažadėjau surinkti nespausdintus eilėraščius, paruošti knygelę ir padalyti ją artimiesiems, bičiuliams tarsi paskutinę dovaną. Knygynuose jos nebus, jei kažkas nori ją turėti, mielai dovanosiu.

Paskutinė Alekso knygelė "Tiek to linksmumo" gal ir negali pretenduoti į pačią geriausią, bet ją ruošiau labai nuoširdžiai. Iš daugybės likusių juodraščių atrinkau tuos eilėraščius, kurie, mano manymu, buvo tinkami, visus kitus palikau Maironio lietuvių literatūros muziejui. Mažą dalį jau atidaviau, kitus ruošiuosi padovanoti šį rudenį.

Asmenybė: pažinojusieji A.Dabulskį vertino ypatingą žmogiškumą, atidumą kitam, širdingumą, o jo talentas šmaikštauti dar ir kėlė ūpą.

Prašiau, kad Alekso bendražygis poetas Algimantas Mikuta peržiūrėtų rinkinuką ir pasakytų, ar galima jį pateikti skaitytojams. Algis kaip didelis tolerantas man sakė: "Gali drąsiai leisti, dabar yra visokių leidinių, o šis – ne blogiausias."

Taikliai pastebėjo šeimos bičiulis akademikas rašytojas Vytautas Martinkus: "Alekso poezijos rinkinys man primena pokario metų sąsiuvinius, į kuriuos gimnazistės užrašydavo širdin įstrigusias partizanų dainas ir poetų eilėraščius, "atminimus" ir "atsiminimus"... Tebestovi akyse tie sąsiuviniai su išdžiovintais našlaičių ir jazminų žiedais vietoj modernių skirtukų."

Leidėjas, ilgametis Alekso bičiulis Romualdas Norkus nuoširdžiai ėmėsi knygelės leidimo. Taigi ji yra tokia, kokia yra.

– Knyga papuošta anūkės Gabrielės piešiniais. Ji puikiai įsiklausė į močiutės norą ir valią. Raktų anga duryse – daugiakalbis simbolis. Ar visiems pavyko atrakinti šią knygą?

Man išeinant į darbą Aleksas vis prašydavo: „Būk gera, neišeik, nes mirsiu iš ilgesio.“ Tuomet nesupratau, kad ilgesys gali būti toks skaudus ir galingas.

– Esu dėkinga Gabrielei už nuoširdžius piešinius, o anūkams Karoliui ir Gretutei – už idėjos palaikymą. Man Alekso išėjimas Anapilin asocijuojasi su durimis, kurios tyliai užsidarė. Savaime pasisuko tvirtas užraktas ir nevalia nieko ten įleisti, tai jo išskirtinė tylos ir atsiskyrimo nuo šio materialaus pasaulio buveinė. Kapavietės sutvarkymą patikėjau architektui Vladui Mačiui, kuris panaudojo durų motyvą kapui uždengti, o ant jų nutūpė du lūkuriuojantys susiglaudę paukščiai...

Ar pavyko atrakinti Alekso knygą? Sunku pasakyti, sulaukiau visokių atsiliepimų: labai mielų, nostalgiškų, pagiriamų, bet buvo ir nusivylusių, supeikusių. Oficialių spausdintų bičiulių, rašytojų atsiliepimų dar neteko skaityti, matyt, neatėjo laikas.

– Kai sakome: Aleksas buvo mylintis ir mylimas vyras, tėvas, senelis, netinka vienintelis žodis "buvo". Juk artimiausių žmonių širdyse jis toks tebėra. Kaip laikosi jūsų šeima, kas ją stiprina ir toliau veda?

– Mums visiems jo labai trūksta. Aleksas buvo ašis, apie kurią sukosi visos šeimos gyvenimas. Ilgimės, gyvename santarvėje, susitelkę, stengiamės būti vieni kitiems atidūs, dėmesingi, nes visiems vienodai sunku. Likome tarsi be atramos, patarėjo, guodėjo, globėjo.

– Ant paminklo Petrašiūnų kapinėse, tapusiose Alekso amžinojo poilsio vieta, lakoniškas užrašas: "Iš ilgesio..." Ko jis šiandien sklidinas?

– Kai Aleksas jau baigė savo profesinę veiklą, o vėliau ir pasiligojo, slaugiau jį namuose. Man išeinant į darbą Aleksas vis prašydavo: "Būk gera, neišeik, nes mirsiu iš ilgesio." Tuomet nesupratau, kad ilgesys gali būti toks skaudus ir galingas. Sakydavau, kad tuoj grįšiu, tu nespėsi pasiilgti. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tarnybą greitosios pagalbos stotyje palikau ir tris paskutinius mėnesius skyriau vien Aleksui. Jis dėkojo už kiekvieną dieną, valandą. Taigi ant paukščio sparno paprašiau užrašyti jau dabar ir man suprantamus žodžius "Iš ilgesio..."

– Jei leisite paliesti labai jautrią temą… Aleksui ligos metais buvote tarsi angelas globėjas. Jį slaugant pravertė jūsų, medikės, patirtis, o apie jūsų rūpinimąsi visais, kas tik prašė pagalbos, sklando legendos. Dabar pati galynėjatės su liga, kas jus stiprina?

– Aleksas pasitikėjo manimi, kai jam buvo diagnozuota nepagydoma lėtinė liga ir gydantys medikai prognozavo daugiausia metus. Mes kartu išgyvenome dar šešerius. Pradžioje, su viltimi pasveikti, jis lankėsi pas medikus, vykdė jų nuorodas, bet vėliau pavargo, atsisakė stacionarinio gydymo, skiriamų vaistų ir pasitikėjo mano globa, priežiūra. Jis sakydavo, kad iš tavo rankų priimsiu ir nuodus, tik niekam manęs neatiduok, nepakęsiu jokių slaugių, jokių svetimų žmonių ir svetimos aplinkos. Padėjau, kaip išmaniau, nes buvo labai skaudu, gaila, matyti stiprų, išmintingą, garbingą, vyrą džentelmeną kenčiantį ir bejėgį.

Dirbau Kauno miesto greitosios pagalbos stotyje keturiasdešimt devynerius metus, teko pažinti ar susitikti su daugeliu kauniečių, bendrauti su šimtais darbuotojų, kolegų. Man atrodo, kad pati tarnystė greitojoje mane įpareigojo atsiliepti į kiekvieno žmogaus prašymą ištikus bėdai ar nelaimei, stengiausi padėti visiems visada ir tai daryti kuo nuoširdžiau, sąžiningiau. Gerumo niekuomet nebūna per daug, jo trokštame visi.

Dėkoju visiems už geras mintis, nuoširdžius linkėjimus, rūpestį, atjautą, maldas – tai ir yra pagalba man šiuo nelengvu laikotarpiu.

Man likimas siuntė išbandymą. Susirgau vėžiu prieš trejus metus. Operacija, aštuoni chemoterapijos kursai, atrodė – remisija, tarsi pasijutau sveika, bet liepos mėnesį, po paskutinių KT tyrimų, sulaukiau gydančio gydytojo pranešimo, kad vėžys manęs nepamiršo, jis atsibudo. Dabar – vėl chemoterapija, viltis ir laukimas... Turiu  su medikų pagalba įveikti ir šį etapą.

Bičiuliai, draugai, šeima vis rūpinasi, siūlo pagalbą, bet jie tikrai mažai kuo gali man padėti. Dėkoju visiems už geras mintis, nuoširdžius linkėjimus, rūpestį, atjautą, maldas – tai ir yra pagalba man šiuo nelengvu laikotarpiu. Viskas gyvenime praeina: ir geri, ir blogi dalykai, yra visko pradžia ir visko pabaiga, tikiuosi, bus dar ne viena įsimintina diena ir valanda su visais man linkinčiais sveikatos, stiprybės.

– Knygelę "Tiek to linksmumo" užbaigėte skyreliu "Ūpogramos". Tai tarsi A.Dabulskio – narsaus satyros kario, šaipokų idėjinio vado, mūsų gyvenimo ydų drapakuotojo – priesakas: kad ir kas nutiktų, gyvenkime su šypsena! Ko dar turėtume pasimokyti iš jo?

– Nenukabinti nosies. Jis nuo jaunystės – baustas septyniolikmetis, pakliuvęs į tremtį, išgyvenęs ir perėjęs nelengvus gyvenimo etapus, visuomet kitus drąsino nenusiminti, jei įmanoma, pasišaipyti iš užklupusių negandų ir gyventi, gyventi, gyventi. Tikėjo žmonėmis, mylėjo juos klystančius ir teisius. Džiaugėsi pokyčiais, Lietuvos laisve. Aleksas mylėjo gyvenimą su visomis jo spalvomis ir atspalviais.

Iš neskelbto Alekso Dabulskio poezijos rinkinio "Tiek to linksmumo"

***

Gėriuosi gebančiais mąstyt savaip,

jų mintys it laukuos javai.

Rašau ir baiminuos,

lyg vogdamas žodžius,

lyg mėgdžiodamas

vieversį, žoles, medžius...

Gėriuosi šnabždančia kažką žole

ir šimtamečių medžių šniokštimu,

ir nuotaikinga vieversio tralia,

ir tyliai pavydėt imu:

joks kritikas, praeivis ar artojas

nepriekaištauja gamtai, kad kartojas.

Dvyniui

Ačiū tau, kleveli,

mano broli dvyny,

kad įsikibęs į gimtą kalvelę

tebegyveni.

Medžius, lizdus, namus

laiko vėtros nupusto,

o tu liaunas, ramus

vis ant to paties kupsto.

Erdvėja erdvėja aplink

Laukai – ar išstovėsi?!

Viską atmenu ir tu atmink,

laikysimės dviese,

nors speigas gyvastį kausto,

nors šaknims sunku.

Vis dėlto sunkiausia

likti be šaknų.

Rankos

Kai mano žvilgsnį apniaukia

nevilties debesis,

kai širdis pavirsta akmeniu,

man ant galvos kaip rasa,

kaip lekiantis pūkas,

nusileidžia tavo delnai.

Ir nuveja debesį,

šviesą grąžina akims,

ištirpdo krūtinėje akmenį.

Kai svetimuos kraštuos

žiūriu į kalnų viršūnes,

apklotas žibančio sniego,

tavo rankų baltumą prisimenu.

Kai grožiuos į žydrumą šaunančiomis

kiparisų žvakėmis,

tavo rankų grakštumą prisimenu...

Patyręs, kokia man dosni lemtis,

Suteikusi vandenis, žemę, medžius,

Pirmiausia dėkoju, kad ištiesė man

Mylinčios moters rankas.

Išlaikytinis

Susitiko mane

ironijos Mūza

ir sako:

patinka man

tavo marmūzė...

Eime su manim.

Užsidirbsi skatikų...

Ir aš paklausiau.

Ir ji man patiko.

Senatvė

Iš jaunystės ugnikalnio išsiveržusi

ir sustingusi lava,

išminties skrynia,

ligų maišas,

minčių viešnamis,

veiksmų skaista,

grumtynės su vienintele

persivalgymo nuodėme...

Raštvedžio išpažintis

Nenorių žodžių per smarkių,

tačiau visus, kas rėkia aršiai,

kokie mes šimtabėdžiai vargšai,

be jokio gailesčio smerkiu,

nes reikalai nėra blogi,

jei nežiopsodamas vagi.

Kas nori už kitus blogiau

gyventi? Džiaugtis, kad žioplesnis?

Nenori niekas. Toks jau dėsnis.

Ir aš – ne ne! Ir aš vogiau.

Kiekvieną dieną. Pamažėliais.

Tai buvo įprotis smagus.

Visa bėda, kad į nagus

Pakliūdavo tik sąvaržėlės.

Prigrūdau pilnas dėžutes,

pripyliau stalčius – naktį blizga...

Turiu! Ligi mirties užteks.

Man. Sūnui. Ir anūkui liks dar.

Ūpogramos

Demokratija, brolyti,

sparčiai plinta šiais laikais:

pasirinkt gali net lytį,

o pabodus – keist ir keist...

***

Šalin rankas nuo satyros –

jinai ne pižonams,

o tokiems oriems vyrams

kaip Žemkalniui Jonui!

***

Kad planeta užteršta

ir toliau teršiama –

man joks dyvas,

staigmena čia tik ta,

kad aš vis dar gyvas.

***

Tokia jau lietuvių

geopolitinė lemtis:

į Vakarus – emigracija,

į Rytus – tremtis...