Giedražolė: kiekvienam žolynui – savas pjūties laikas

"Kiekvienam iš jų skinti egzistuoja savas metas, kurio negaliu pražiopsoti: antraip viksvos, smilgos ir kiti laukiniai augalai, iš kurių rišu savo žaliuosius ornamentus, nebus man paklusnūs", – aiškina menininkė, jau 25 metus savo rankomis kurianti paparčio žiedus, žemės palaiminimus, smilgų pinikus ir kitus gerbėjų pamėgtus autorinius kūrinius.

– Jūsų gerbėjai žino, kad Giedražolė gali pamokyti nusipinti saulę savo namams, kad toji šviestų ir kvepėtų vasara net užėjus sielą slegiančioms rudens liūtims.

– Tikrai turiu nemažą savo meno gerbėjų būrį. Dažnai rengiu seminarus norintiems pinti iš žolynų. Ir dažnai stebiuosi, kad žmonės, pradžioje spyriojęsi, kad nieko gero, gražaus jiems iš to neišeis, per tris keturias valandas įvaldo nesudėtingą žolynų pynimo techniką ir net pavadina šį užsiėmimą gamtoje savotiška terapija.

– O ką darote, kad šis jūsų hobis, ilgainiui tapęs maloniu darbu ir netgi pragyvenimo šaltiniu, nevirstų rutina? Kūrėjui tai turbūt pats baisiausias dalykas?

– Visada yra pavojus įklimpti į rutiną. Kai man kažkas labai atsibosta, paklausiu savęs – ar tu, Gintvile, norėtum dirbti kažkokioje įstaigoje ar fabrike, turėti ant savo galvos viršininką (man yra tekę dirbti valdišką darbą). Atsakymas visuomet būna vienas ir tas pats: ne! Tuomet man šis darbas, kurį pati susigalvojau ir kuris teikia džiaugsmo daugeliui žmonių, staiga pasidaro labai mielas.

Kita vertus, žolių pynimas yra mudviejų su dukra maitintojas – kaip galėčiau ant jo bambėti ar net vadinti rutina?! Jau daugiau kaip 20 metų ne tik pati pinu, bet ir žmones kviečiu į vasaros miško dirbtuves. Piname iš to, ką dovanoja gamta, kas yra kvapnu, tikra ir džiugina širdį. Mokau žmones savo ištobulintos žolės plastikos ir kaskart vis stebiuosi, kad, nepaisant tam tikrų rišimo taisyklių, kiekvienam kompozicija išeina labai originali.

– Vasarą žoliautojams – pats darbymetis. Pasidalykite, kokia yra eilinė rugpjūčio diena?

– Na, pradėsiu nuo to, kad man nebūna eilinių dienų. Visas mano gyvenimas priklauso nuo gamtos ritmo. Per daugybę metų darbo su augalais jau esu atsirinkusi, kokie jie man bus reikalingi žiemai. Stengiuosi kiekvienos rūšies žaliavos prisirinkti laiku, t.y. kiekvienas iš tų žolynų per visą vasarą vos kelias dienas mano darbams labiausiai būna tinkamas. Dirbdama jau atradau, kiek kiekvienas augalas turi būti subrendęs, kad galėtum jį laikyti, o ir dirbti su juo. Jokiu būdu negaliu pražiopsoti tų kelių dienų savo vasaros kalendoriuje.

– O kaip žinote, kada kokius augalus rinkti?

– Praktika – mano didžioji mokytoja (juokiasi).  Kažkada, dar mokyklos laikais, buvau labai susidomėjusi verbų rišimu, tai, matyt, kažkokių žinių likę. Būni gamtoje, matai gražų augalą, nusiskini jį, o paskui stebi: ar džiūdamas ėmė ir subyrėjo, ar ilgainiui jame atsirado kažkokių pinti nereikalingų pakitimų. Juk aš visai ne botanikė – daugiau poetė. Bet gamta man yra viskas. Neįsivaizduoju gyvenimo be jos.

– Ar tiesa, kad jūsų nupinti žolynukai, kaip juos meiliai pati vadinate, beveik amžini? Bet juk tos džiovintos žolės – tokia laikina ir trapi žaliava…

– Iš tiesų darbai, atlikti šia žolių rišimo technika, yra daugiamečiai ir, jei kokia išdykusi katė nesudrasko, gali išstovėti interjere metų metus.

O grįžtant prie mano darbo dienos – ji gali būti labai skirtinga. Jei būnu mieste – pinu. Jei draugės sodyboje netoli Kauno – žoliauju. Einu, ieškau ir atrandu tų savo žolynų augimvietes. Jei atvirai, aš net vairuodama žiūriu ne tik į kelią, bet ir į jo pakraščius. Lekiu link Lekėčių – stabtelėju prie Nemuno, Zapyškio ar Kačerginės. Sustoju, pasišienauju, o tuomet toliau važiuoju. Ir taip be galo, be krašto.

Gydo: nesudėtinga žolių pynimo techniką Giedražolė vadina savotiška terapija, leidžiančia jos vedamuose seminaruose pajusti gamtos pulsą. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tuos žolynus šienauti su peiliu ar žirklėmis – sunkus fizinis darbas?

– Patikėkite, tikrai nelengvas. Ir karšta būna, ir vabalai visokie kanda. O juk ir metų nemažai: neseniai suėjo 57-eri.

– Nesunku įsivaizduoti jūsų automobilio saloną – gal ir nelabai tvarkingas, bet koks kvapnus!

– Mano mašina – tarsi tvartelis, kuriame visko prilipę. Dažnai, prisipjovusi savo žolių, dedu jas ant užpakalinės keleivių sėdynės. Tvarkos čia nesitikėkite. Kartais ir mašinos stogas pasitarnauja –  džiovinti. Dukra pradžioje dar raukė nosį, bet ir ji pagaliau susitaikė. Kartais pati sau pagalvoju – įdomu, ką žmonės apie mane mano, išvydę tarsi laumę kokią pievomis braidančią ir žolių kuokštus su virtuviniu peiliu pjaunančią? "Čiudakė!" – turbūt galvoja (juokiasi). Bet ir aš nelabai trokštu tokia, kaip visi, būti. Taip ir gyvename keistai: nei aš nuo tos žolės, nei ji nuo manęs nepabėga.

– O ar neprailgsta ilgi žiemos vakarai, kai tenka tik pinti iš sausuolių ir gyventi šiltais prabėgusios vasaros prisiminimais?

– Visko būna. Kiekvieną vasarą stengiuosi žaliavos prisiruošti, kad žiemą galėčiau laisvai kurti, žmones savo darbais džiuginti. Nors esu intravertė, mėgstu asmeninį ryšį. Prieš kurdama kokį ornamentą, noriu kuo daugiau apie tą žmogų sužinoti, kuriam jis bus skirtas. Ar kokiai močiutei, ar sesei anapus vandenyno, ar vestuvėms, ar krikštynoms... O gal dar kažkam, kas vaikystėje į mano užsiėmimus vaikščiodavo, kai dirbau Kauno tautinės kultūros centre – ir tokių, įsivaizduokite, pasitaiko. Net buvau pradėjusi užsirašinėti tokias įdomesnes istorijas į atskirą sąsiuvinį.

Daug gražaus laiko tokia kūryba atima. Kompozicija, proporcijos, simbolika – viskas man svarbu. Esu labai sau reikli. Jei milimetras į milimetrą neatitinka – jau nepatenkinta savimi, nors kitas gal to neatitikimo išvis nepastebėtų. Bet kitaip tiesiog nemoku, negaliu.

– Sakote, kad gyvenime daug teko iškentėti. Apie skyrybas išvis nenorite kalbėti. Kaip sugebate, gyvenimo vėtyta ir mėtyta, išlikti optimistiška, pozityvi? Juk sakoma, kad ta tikroji, dvasingoji, kūryba negali gimti iš skausmo.

– Jaunystėje buvau susižavėjusi Vydūnu ir su didžiuliu malonumu gėriau į save jo tekstus. Jis – už tai, kad bet kokia meninė kūryba, kurią tik matys žmonės, būtų kuo šviesesnė ir pozityvesnė. Nors vėlgi – gali būti ir išimčių. Štai žiūriu į savo paauglę dukrą ir matau, kad šiuo amžiaus tarpsniu jos nedomina šviesūs ir išlaižyti tekstai. Ji skaito ir apie karą, ir apie žydų genocidą.

Kalbant apie mano žolynų skulptūras, tai jau visai kas kita. Rišdama žoles aš einu per simbolius, mėgstu kurti simetrinius ornamentus. Šioje mano kūryboje labai stipriai dalyvauja pati žolė, t.y. veikia patys augalai su visu tuo savo paslaptinguoju pasauliu, kuriam atstovauja. Sakysite, ką gali kalbėti sudžiovinti augalai? Patikėkite, daug ką. Juk ir vaistažoles džioviname. Esu tvirtai įsitikinusi, kad jie perduoda gana stiprią energetiką, tam tikrą informaciją, – net ir būdami džiovintų žolynų pavidalo. Kalbu tiktai intuityviai – į specialią literatūrą nesigilinu, neraganauju.

– Ar žolės jus ir gydo?

– Kai dirbu su žolėmis, turiu su jomis susidraugauti, išglostyti mažiausią smilgelę… Tuomet tiek į kūrybos procesą įsijaučiu, kad esu tik čia ir dabar. Ta stebuklinga būsena nejučia mane iš klampių minčių liūno ištraukia. Beje, mano seminaruose žmonės taip pat pastebi, kad dirbdami su žolynais labai įsijaučia ir nusiramina. Jie ne tik džiaugiasi išmokta žolių rišimo technika, bet ir patiria stiprų buvimo būtent tą akimirką džiaugsmą, kai siela, rodos, stiebiasi į dangų.

Mano dirbinių formos neįmantrios, veikiau paprastos: ratas, saulė, mėnuliukai, spinduliukai, paukštukai. Bet šios formos turi sakralų kodą. Jos ateina iš senų senovės, yra išbandytos mūsų protėvių ir, matyt, dėl to išties veikia žmogų.

Be to, simetrija mano kūriniuose irgi gydo, subalansuoja žmogų. Jei savo darbuose jos laikaisi, tarsi atsistoji tiesiai, ištiesini savo stuburą. Mano dirbinių formos neįmantrios, veikiau paprastos: ratas, saulė, mėnuliukai, spinduliukai, paukštukai. Bet šitos formos turi sakralų kodą. Jos ateina iš senų senovės, yra išbandytos mūsų protėvių ir, matyt, dėl to jos išties veikia žmogų. Egzistuoja netgi teorija, kad mene dabar galima atvaizduoti tam tikrus ląstelės virpesius ir žinote, kas čia įdomiausia? Kad tų virpesių piešiniai yra labai panašūs į senuosius baltų ornamentus ir simbolius. Vadinasi, sveikos ląstelės piešinį atitinkantys vaizdai žmogų gydo.

– Aštuonerius metus dirbote Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Ką gražaus ir sau naudingo gavote iš šio gyvenimo etapo?

– Puikūs prisiminimai. Teko padirbėti tekstilės, namų apyvokos daiktų fonduose. Buvo sovietiniai laikai. Susidraugavome su kolegomis. Iš visur sėmiausi lietuviškos, patriotiškos dvasios – iš folkloro, ekspedicijų, įvairių tyrinėjimų. Gal būtent tada manyje atsirado ta sąmoningesnė meilė Lietuvai, jos etniniam-kultūriniam paveldui, kaip ir meilė gamtai. Nors pastaroji manyje gyveno jau nuo pat ankstyvos vaikystės.

– Ar dėl to, kad gimėte kaime?

– Mano tėvai buvo kauniečiai, bet pagal paskyrimą jie iš pradžių dirbo Tauragėje, o paskui tėtį perkėlė į Uteną. Kadangi dirbo vadovaujamąjį darbą, mylėjo žmones, tai prie Utenio ežero pavyko gauti medinius namelius ir įrengė poilsiavietę. Štai ten ir įvyko mano pirmoji pažintis su Minčios miškais, Utenio ežero tyvuliuojančia ramybe.

Kaip ir dažnam paaugliui, su tėvais nebuvo įdomu, tad laiką leisdavau viena miškuose. Išplaukdavau valtimi ir negrįždavau iki vakaro, kol drąsa leisdavo būti vienai… Taigi, jokių kaimų aš neturėjau – mano abeji seneliai gyveno Kaune. Užtai teko pačiai atrasti kontaktą su gamta, o jį suradus – daugiau nebepaleisti. Ji tapo pirmąja ir paskutiniąja mano meile. Tėvai tai ežerus grėbodavo manęs ieškodami, tai pievas šukuodavo, nes dažnai jose klaidžiodavau, debesis akimis beganydama, – taip man viskas gražu atrodė.

Blūdydavau kaip kokia laumė po pievas. O kai rimčiau ėmiau domėtis, kodėl aš čia tokia ir dėl ko, sužinojau, kad mano viena prosenelė iš Aukštaitijos buvo gyduolė – gydė žmones savo surinktomis žolelėmis.

– Tai gal ir pati tos gyduolės kraujo turite – vaistinius augalus pažįstate?

– Kai jaunystėje dalyvaudavau ekspedicijose, tai tos močiutytės iš kaimų visokių augalėlių prirodydavo. Todėl šiokį tokį supratimą apie vaistažoles tikrai turiu. Dažnai ir dabar ieškau, kas vienu ar kitu atveju mano sveikatai galėtų padėti.

O kartais mėgaujuosi savo žiniomis ir žaidžiu. Tarkim, savo darbuose naudoju smiltyninį šlamutį. (Gal teko girdėti kalbant, kad kepenyse visas žmonių piktumas kaupiasi?) Tai štai, pasakoju savo seminarų dalyviams, dabar mes naudosime tą smiltyninį šlamutį profilaktiškai nuo piktumo, kad jūsų šeimose jis visus barnius atbaidytų. Nors tik juokas – tikrai ne kokia magija ar burtai, bet matau, kad žmonėms tokie intarpai patinka, jiems įdomu. Arba priklijuoju septynias šermukšnio uogeles prie savo žolelių skulptūros ir sakau, kad šermukšnis – tai apsauga nuo piktojo. Ir ką jūs manote – ima veikti genuose slypinti informacija, kuri jau mus savaime ramina.

– Laisvalaikiu dar ir eiles rašote. Gal savo seminarų klausytojams juos kartais paskaitote?

– Eilės yra tarsi terapija man pačiai. Nepublikuoju jų niekur, tik kartais draugams leidžiu paskaityti. Buvo laikas, kai liūdesį jomis malšindavau, o išsiliejusi eilėmis jausdavausi tarsi kokio angelo sparno palytėta. Kai aš savo skausmą įvilkdavau į labai gražių eiliuotų simbolių kalbą, jis tikrai nebeatrodydavo toks didelis – veikiau taurus ir apvalantis. Turiu aš tų talentėlių visokių, bet negaliu jų visų iš eilės tobulinti. Noriu būti sąžininga sau ir kitiems. Dabar darau tai, ką per daugybę metų ištobulinau ir geriausiai moku.

– Dabar spalvinga vasara, o jūs pati ar mėgstate spalvas, ar paryškinate jas kaip nors savo kuriamuose žolynukuose?

– Nesu didelė ryškienų mėgėja, labiau vertinu natūralius gamtos atspalvius. Tiesa, kartais šiek tiek padažau motiejukus, nes su metais jie linkę šviesėti. Jei noriu kažkurio augalo ryškesnių spalvų, turiu atitinkamai jį susidžiovinti – štai ir visos spalvų paslaptys.

Šiemet pati sau netikėtai susidraugavau su ajeru. Vien kvapas man jo dieviškas, kaip kokio brolio angelo… Nustebau, kiek visokių gražių atspalvių jis įgauna džiūdamas: nuo žalio iki ryškiai oranžinio.

Pindama nenaudoju floristinių papildų. Mano darbų viduje nėra jokių plastmasinių karkasų. Jei reikia tūrio, pati išsipjaunu iš lazdyno pagaliukus ir juos apsuku žolėmis. Man šitaip gražu. Nesu amatininkė. Nepretenduoju į nieką – tiesiog gyvenu, kaip man gyvenasi. Kuriu, kaip norisi kurti.

– Ar galite išduoti paslaptį, kokius augalus naudojate dažniausiai?

– Varpučio žolę – pačią paprasčiausią. Kol varputis jaunas, maždaug iki kelių, – man gerai. Prie sodybų apleistų tokie dažnai auga. Dar naudoju eraičinus, viksvinius augalus, bet tiktai natūralius – jokių dekoratyvinių mano darbuose nerasite.

Kartais eini mišku ir netyčia atrandi plantaciją viksvų. Tuomet kitais metais ir vėl į tą pačią vietą važiuoji. Žodžiu, žolynukų pagrindas – viksviniai ir varputiniai augalai, kuriuos surišu linais, ilga žole, ajerais ar smilgomis. Viską darau taip, kad žmogui tos mano žolių skulptūros tarnautų ilgai. Kalbant apie formas, labiausiai mane įkvepia senieji lietuviškų koplytstulpių drožiniai, geležinės saulės-kryžiai, kurių savo darbais nekopijuoju, bet kurie, kaip matote, vis vien iš pasąmonės išlenda ir žolynukų ornamentuose atsispindi.