G. Žickytės prodiusuotas filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ primena: net ir kare gyvenimas tęsiasi

Prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje JAV debiutavęs ir geriausios režisierės prizą dokumentinio kino kategorijoje pelnęs, kelią Europoje pradėjęs Berlyno kino festivaliu, Niujorko publikai pristatytas „MoMa“ modernaus meno muziejuje, apsukęs 70 tarptautinių festivalių, pelnęs daugiau nei dvidešimt tarptautinių apdovanojimų Giedrės Žickytės prodiusuotas bendras ukrainiečių ir lietuvių kūrėjų kino dokumentikos darbas – režisierės Irynos Tsilyk „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („The Earth is Blue as an Orange“) pagaliau pasiekia Lietuvos žiūrovus. Filmas šalies kino teatruose bus pradėtas rodyti nuo kovo 4 dienos.

Ukrainiečių režisierė I. Tsilyk savo filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ pasakoja Donbase, Krasnogorovkoje, gyvenančios šeimos istoriją. Tuo metu, kai aplink tvyro chaosas ir kiekviename žingsnyje juntamas ne vienus metus vykstantis karas, vieniša keturių vaikų mama Anna savo namuose vaikams kuria šviesos, saugumo ir kūrybos zoną. Aistra kinui, užvaldžiusi visus šeimos narius, įkvepia filmuoti, montuoti ir pristatyti bendrą jų visų kūrinį – filmą. Kinas kine ir varganoje karo nualintoje buityje išsiskleidęs kūrybos procesas atveria, kokią galią ir magiją katastrofos akivaizdoje turi menas. Mamai ir keturiems jos vaikams traumos transformacija į kūrybą yra vienintelis būdas išlikti žmonėmis.

„Pavadinimas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ yra citata iš garsaus prancūzų poeto siurrealisto Paulio Eluard’o eilėraščio. Šiame filme kino menas ir karo laikų tikrovė susilieja, tačiau dar praėjusį rudenį suplanavę premjeros Lietuvoje datą net negalėjome įsivaizduoti, kad siurreali riba tarp kino ir gyvenimo taps tokia akivaizdi ir kokiomis aplinkybėmis į kino teatrus filmas rengiasi iškeliauti šiais metais“, – sako filmo prodiuserė G. Žickytė.

Tokiame siurrealizme gyvename jau aštuonerius metus. Planuojame darbus, kuriame, bet niekada nežinome, ar pavyks įgyvendinti sumanymus. Tačiau juk mūsų filmas apie tai, kad gyvenimas tęsiasi. Kad ir kas nutiktų, gyventi reikia.

2020 metais suplanuotą „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ premjerą Lietuvoje sustabdė pandemija, kino teatrai buvo uždaryti dėl karantino. Tada filmo kūrėjai svarstė, kad filmas pasakoja kiekvienam aktualius dalykus apie tai, kaip kūrybiškumas ir menas padeda išgyventi sunkius laikus. „O dabar kiekvieną dieną gaudau žinias iš Ukrainos, galvoju apie ten likusią mums brangią filmo kūrėjų grupę, apie pagrindinę heroję Anną ir jos vaikus, visi kasdien kalbamės“, – sako G. Žickytė ir prisipažįsta pastarosiomis dienomis išgyvenanti siurrealų jausmą – artėja ilgai laukta premjera, kai filmo kūrybinė grupė lyg ir turėtų progą džiaugtis filmo sėkme ir visais apdovanojimais, bet kartu juos lydi siaubingas nerimas, kaip toliau klostysis saugumo Ukrainoje ir Europoje situacija.

„Tokiame siurrealizme gyvename jau aštuonerius metus, – atsako filmo režisierė I. Tsilyk, – planuojame darbus, kuriame, bet niekada nežinome, ar pavyks įgyvendinti sumanymus. Tačiau juk mūsų filmas apie tai, kad gyvenimas tęsiasi. Kad ir kas nutiktų, gyventi reikia.“

Šiandien, kai įtampa vis stiprėja, G. Žickytė įkvėpimo, ramybės ir stiprybės semiasi iš filmo herojės Annos. „Anna – įkvėpimas ne tik mums, moterims. Tai, kaip vieniša mama sugeba nepasiduoti, kaip ji kuria gyvenimą sau ir savo vaikams, kokia šviesa, nepaisant negandų, iš jos sklinda, liudija, kad ir kas nutiktų, svarbiausia yra žmogiškumas. Nors filme pasakojama apie Ukrainoje karo sunkumus išgyvenančią šeimą, lygiai tokių pat traumų gali patirti šeimos ir kitoje pusėje. Labai laukiu, kada Anna su vaikais atvyks į Lietuvą. Tikimės, kad viskas pavyks, kaip buvo planuota, ir Lietuvos kino žiūrovai didžiuosiuose miestuose galės gyvai susipažinti su šia nuostabia, įkvepiančia moterimi“, – sako filmo prodiuserė.

Atvykstant į Lietuvą laukiama ir režisierė I. Tsilyk. Iryna labai myli Lietuvą, o Vilnius, sako, yra vienas mėgstamiausių jos pasaulio miestų. Anksčiau su savo poezijos kūriniais ji yra apsilankiusi ir Vilniaus knygų mugėje.

G. Žickytė prisimena filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ premjerą Jungtinėse Amerikos Valstijose, prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje. „Tai buvo tikra šventė, – sako, – žiūrovai aiškiai suprato svarbiausią filmo mintį apie meno galią katastrofos akivaizdoje. Šiandien filmo tema mums patiems tampa itin aktuali.“

Filmo kūrybos istorija prasidėjo nuo bendro Ukrainos ir Lietuvos projekto „Geltonas autobusas“. Jo tikslas buvo įveikti karo sukeltą traumą, įtraukiant vaikus į kūrybos procesą. Kino kūrėjai juos ėmėsi mokyti, kaip kurti kiną.

Idėja dokumentiniame filme papasakoti apie kino stovykloje vasaras leidusius vaikus netikėtai transformavosi į vienos šeimos, gyvenančios karo zonoje, istoriją. „Man šis filmas asmeniškai labai svarbus ne tik tuo, kad parodo kino meno magiją ir galią, bet ir tuo, kad jis pasakoja apie svajonių poreikį ir tai, kaip per kūrybą galima pažinti save ir susikurti alternatyvų gyvenimą, kitokį, nei siūlo žiauri karo tikrovė“, – sako G. Žickytė.

Filmu „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ ši Lietuvos kino režisierė kartu su savo įkurta „Moonmakers“ studija pradėjo savo prodiuserės karjerą. Prie filmo dirbo didelė lietuvių komanda: garso režisierius Jonas Maksvytis, koloristas Jonas Sunklodas ir studija „Madstone“, montažo režisierius Danielius Kokanauskis, asocijuota prodiuserė Andrėja Čebatavičiūtė ir kiti.

„Mėlyna kaip apelsinas žemė“ filmo gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, Ukrainos valstybinė filmų agentūra, „IDFA Bertha“ fondas kartu su „Kūrybiška Europa“ – MEDIA programa. Filmo sklaidos kino teatruose rėmėjai – „IDFA Bertha Fund Europe“ fondas, Lietuvos kino centras, „JCDecaux“.